Sveiki atvykę į nulinių palūkanų pasaulį! Tiek JAV, tiek Japonijos bazinės palūkanų normos šiuo metu yra nulinės, ar artimos tam (oficialiai, JAV palūkanų normos yra tarp 0% ir 0,25%). Ko galima tikėtis iš tokio ZIRPiško (ZIRP – zero interest rate policy) pasaulio?
Pirmiausia, aišku, galima tikėtis to, ko reiktų laukti iš bet kokios mažų palūkanų politikos: didėja galimybės skolintis (nes skolintis beveik nieko nekainuoja) ir mažėja paskatos taupyti – taigi, mažos palūkanos turėtų veikti kaip stimulas vartojimui. Deja, atrodo, jog šiuo metu ši teorija nebeveikia, kadangi rinkos ir vartotojai nebesitiki greito atsigavimo. Papildoma vartojimo galia (o ji atsiranda iš to, jog reikia mokėti mažiau palūkanų) šiuo metu nepanaudojama taip, kaip norėtų centrinių bankų vadovai: ji neišleidžiama, o taupoma. Įsivaizduokite, jog dabar jums kas nors duotų 100 tūkstančių litų: ką su jais darytumėte? Jeigu turite 100 tūkstančių litų paskolą, tikėtina, jog pirmiausiai šiuos naujai gautus pinigus išleisite jai grąžinti, mat neaišku ar dar po pusmečio turėsite darbą ir visiškai nenorite gyventi su tokia finansine atsakomybe po kaklu. Net jeigu neatlygintinai gautumėte 200 tūkstančių litų, tikėtina, jog pirma atiduotumėte paskolą, o likusių 100 tūkstančių neprašvaistytumėte, o bandytumėte bent dalį sutaupyti „juodai dienai“. Vartotojų (ir bankų) pasitikėjimas ekonomika ir geresniu ateities gyvenimu yra žymiai suprastėjęs, juos valdo nebe godumas, o baimė. Tad ekonomikos stimuliavimas mažinant palūkanas ir didinant pinigų pasiūlą pirmiausia toliau skatina užsiskolinimo ekonomikoje mažėjimą (deleveraging), ir tik po to gali pavirsti į vartojimo augimą.
Kita nulinių palūkanų pasekmė yra valiutos kurso smukimas. Per šią savaitę JAV dolerio svyravimai euro atžvilgiu sudarė daugiau nei 10%. Tačiau to gal ir galima tikėtis: Euro zonos palūkanos išlieka žymiai didesnės, o JAV pinigų politikai formuoti teks imtis dar nestandartiškesnių priemonių nei palūkanų mažinimas ar Federalinio rezervo lėšų naudojimas vertybiniams popieriams supirkti.
Nulinės palūkanos duoda pagrindo dar vieno burbulo formavimuisi – šį kartą JAV vyriausybės skolos vertybinių popierių rinkoje, kadangi jos kelia vyriausybinių obligacijų kainas į neregėtas aukštumas. Dar blogiau: JAV Federalinis rezervas ruošiasi mažinti ilgesnio laikotarpio palūkanas tiesiogiai pirkdamas ilgo laikotarpio skolos vertybinius popierius, mat taip bandoma rinką įtikinti, jog mažos palūkanų normos išliks ultra mažos itin ilgą laiką. Tačiau, Reuters apžvalgininko John Kemp nuomone, jeigu tokia politika pasiteisins ir JAV ekonomika atsigaus, palūkanas tikrai reikės kelti, tad tie, kas pirko ilgalaikes obligacijas už 2,2% pajamingumą liks nusvilę rankas.
Bet nulinės palūkanos nėra šiaip sau mažos palūkanos – tai neegzistuojančios palūkanos! O tai gali turėti keistų neplanuotų pasekmių. Viena iš tokių: nulinės palūkanos reiškia, jog rinkos dalyviams nebeapsimoka daryti atpirkimo (repo) sandorių vyriausybės skolos vertybiniais popieriais, o tai kartu reiškia, jog smarkiai sumažėja tokių obligacijų likvidumas. O likvidumas ypač reikalingas baigiantis kalendoriniams metams, o juo labiau jis bus reikalingas netolimoje ateityje, kai JAV vyriausybei reikės išleisti naujų skolos popierių už 1,8 trilijono JAV dolerių visoms gelbėjimo programoms finansuoti.
FT apžvalgininkas Martin Wolf mano, jog dabartinis JAV centrinio banko tikslas yra kovoti su defliacija, ir, sumažinus palūkanas iki nulio, beliko tik spausdinti pinigus. Tiesa, kol kas apie artėjančią defliaciją įspėja tik su infliacija susietų obligacijų kainos (TIPS) – jų pajamingumas tik 14 bazinių punktų didesnis už paprastų obligacijų; tuo tarpu vartotojų kainų indeksas gana stabiliai laikosi ties 2% riba. Bet defliacija yra daug didesnis baubas centrinių bankų vadovams, mat naudojantis standartinėmis pinigų politikos priemonėmis, esant defliacijai, neįmanoma palaikyti neigiamų realių palūkanų normų, o tai reiškia, jog stimuliuoti ekonomikos pinigų politikos priemonėmis neįmanoma (mažiausios nominalios palūkanų normos yra nulinės, bet jeigu kainų lygis krenta, net nulinės palūkanos yra „stabdančios ekonomiką“, nes jos didesnės už kainų pokytį). Be to, kainoms krentant, didėja reali paskolos našta, tad didėja bankrotų skaičius, o tai mažina paklausą ir vėl didina defliaciją – gauname blogąją defliacijos spiralę.
Dar vienas nulinių palūkanų efektas: esant nulinėms palūkanų normoms monetarinė ir fiskalinė politika tampa vienu ir tuo pačiu dalyku. Kaip rašo Martin Wolf:
Alternatively, the fiscal authorities can run a deficit of any size they wish and then finance it by issuing short-term paper that the central bank would have to buy, to keep interest rates down. At the zero-rate boundary, fiscal and monetary policies become one. The central bank’s sole right to make monetary policy is gone. But the reverse is also true: the central bank can send money to every citizen.
Taigi, tikėtina, jog artimiausiu metu rinkoje bus naujai išleistų JAV dolerių potvynis, tačiau jis truks tik tiek, kol bus aišku, jog defliacijos pavojaus išvengta ir galima tikėtis tam tikros infliacijos. Rizika tame, kad dolerinė infliacija (arba tiesiog dolerio kurso mažėjimas) staiga taps nesuvaldomai didelė ir pinigų politiką atstatyti į normalias ribas bus itin sunku. Jeigu tokios politikos imtųsi bet kokia kita valstybė, tai tikriausiai sukeltų valiutos krizę, iš kurios išlipti savomis jėgomis būtų beveik neįmanoma (visa tai įmanoma Didžiosios Britanijos atveju), bet tikėtina, jog JAV kreditoriai supranta, kad vienintelė išeitis iš JAV krizės yra defliacijos išvengimas.