Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

Jean-Benoît Nadeau, Julie Barlow: Sixty Million Frenchmen Can’t Be Wrong

Prancūzai visada man atrodė kažkokie keisti. Ne man vienam: iš tiesų prancūzų mentalitetas gerokai skiriasi nuo anglosaksiškojo, kurio vertybėmis šiais laikais labiausiai žavimės. Autoriai, kilę iš prancūziškiausios Šiaurės Amerikos vietos Kvebeko, dvejus metus gyveno Prancūzijoje ir užsieniečio akimis aprašinėjo kultūrinius prancūzų ypatumus.

Tikriausiai didžiausias prancūzų skirtumas nuo anglosaksiškosios kultūros yra požiūris į valstybę bei jos funkcijas. Prancūzų požiūriu, valstybė turi būti stipri, centralizuota: visa Prancūzija yra valdoma iš Paryžiaus, o jos vietos savivaldos institucijos yra silpnos, priklausomos nuo regionų valdytojų, kurie tiesiogiai gauna užduotis iš centrinės valdžios. Dar gana neseniai, prieš kokius 150 metų, Prancūzijoje net nedaug jos piliečių kalbėjo prancūziškai: vyravo vietinės kalbos (Bretonų, Oksitanų, Baskų, ir pan.), bet Prancūzija netapo federacija, kaip Britanija, Vokietija ar JAV: prancūzai turėjo įsitikinimą, jog respublika neįmanoma, jeigu vietos savivaldos bus stiprios, ir bus nežiūrima viešojo intereso (kurio pagrindinė gynėja yra centrinė valstybė). Priešingai nei pas anglosaksus, kurie mano, jog kuo mažesnė valstybės reikšmė, tuo geriau, valstybė, su visu savo grandeur, yra pasididžiavimo vertas dalykas, ji užtikrina gerovę. O tam, kad valstybė funkcionuotų, reikia plačių galių jos vadovams: prancūzų prezidentai turi turbūt plačiausias galias Europoje.

Skiriasi ir prancūzų požiūris į tai, kas yra privatu ir vieša. Apie pinigus prancūzai niekada nekalba, tai gana vulgari ir visiškai privati tema. Net profesinės sąjungos streikuodamos niekada tiesiogiai nereikalauja atlyginimų didinimų, jie siekia „darbo sąlygų pagerinimo“. Korupcija bei valdininkų išlaidos irgi dažnai patenka į temų, apie kurias nelabai kalbama, sąrašą. Privatus gyvenimas taipogi yra visiškai privati tema: net politikų meilės nuotykiai prancūzų nedomina. Kai į buvusio prezidento Miterano laidotuves atėjo jo meilužė bei nesantuokinė dukra, ir apie jų egzistavimą, kaip sensacingą žinią, parašė vienas Prancūzijos laikraščių. Tačiau visuomenės reakcija buvo kitokia, nei būtų galima tikėtis: visi stebėjosi, kodėl apie tai rašoma: pasirodo, kitų laikraščių žurnalistai apie Miterano meilės nuklydimus žinojo kone dvidešimt metų, bet nematė reikalo apie tai viešai kalbėti. Juolab, jog prancūzai mano, jog prezidentas yra tam, kad valdytų šalį, o ne tam, kad būtų moraliniu autoritetu. Toks požiūris gal būt ir visai teisingas.

Įdomus ir dar vienas skirtumas tarp anglosaksų ir prancūzų kultūros: pastarieji mano, jog aiškintis santykius bei ginčytis galima viešai, ir tame nieko blogo — jei ryšys tarp partnerių stiprus, tai ginčuose bus rasta teisybė, o tai šį ryšį dar labiau sustiprins. Tuo tarpu britai ar amerikiečiai mano, jog partneriai turėtų savo nuomonių skirtumus išsiaiškinti už uždarų durų, o vėliau viešai demonstruoti bendrą vieningą poziciją. Iš dalies gal būt dėl to tarptautinėje arenoje su prancūzais atrodo gana sunku tartis: nors Prancūzija yra NATO narė, bet sąjungininkams ji atrodo priešgyna, visada besistengianti parodyti, jog turi atskirą nuomonę. Šie skirtumai lemia, jog Prancūzija dažnai kitų valstybių tiesiog lieka nesuprasta. Nors nėra jie tokie arogantiški revoliucionieriai socialistai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.