Laimos Kastanauskaitės monografija apie įvairiausias tarpukario Lietuvos draugijas ir organizacijas (nesiverčia liežuvis kai kurias jų vadinti paramasoniškomis, o juo labiau masoniškomis) labai išsami ir įdomi – autorė tikrai daug laiko praleido bibliotekose ir archyvuose, rinkdama medžiagą. Ir rezultatas išėjo visai neblogas, jeigu nekreipsime dėmesio į tai, jog kažkaip bandoma suvesti, jog visos tos organizacijos, nuo baltistų iki Karininkų Ramovės ir absoliučiai visų tuo metu veikusių svarbiausiųjų partijų, susijusios su masonais. Taip, iš tiesų, nemažai tarpukario Lietuvos iškiliausių žmonių buvo masonai (Baltrušaičiai, Biržiškos, V. Čepinskis, Vladas Jurgutis, Vincas Mickevičius-Krėvė, Petkevičaitė-Bitė, Mykolas Riomeris, Mykolas Sleževičius, Balys Sruoga, Vydūnas, Jonas Vileišis ir t.t.), bet abejotina, jog jų visas gyvenimas ir jų visa veikla tik ir buvo masoniška, tad jeigu jie buvo ir kokio nors kito judėjimo nariai, tai automatiškai nereiškia, jog šie judėjimai buvo masoniški. Remiantis tokia logika Kastanauskaitės monografijoje vos ne prieinama iki to, jog Vydūno dvasingumo paieškos Indijos kultūroje buvo ne kas kita, o masonų planas, o kadangi nemažai iškilių veikėjų, kurie dar buvo ir masonai, domėjosi baltų kultūra, pagonybe, tautosaka, tai būtinai ši veikla buvo kažkuo „paramasoniška“.
Tos tarpukario Lietuvoje gyvavusios idėjos, kurios neapsiriboja tautinės savasties paieškomis iš tiesų gal būt gali skambėti masoniškai: bet tik jei priimsime, jog Esperanto kalba, bei komunistų internacionalai tėra grynas masonų išmislas. Lietuvoje veikė tiek Esperanto kalbos gerbėjai, tiek komunistų pogrindis, jų nariais buvo ir Lietuvos masonai. Lietuvoje veikė ir Rotary klubai, ir šiaip įtakingi žmonės mėgdavo susirinkti bendruose vakarėliuose, pasilinksminti, aptarti reikalų, o kartu ir kurti planų. Lygiai taip pat, kaip ir dabar vakarėliuose kartais aptarinėjami reikalai, ir nieko čia išskirtinai masoniško.
Nepaisant šio monografijos trūkumo, knyga tikrai įdomi, kadangi neblogai atskleidžia tarpukario Lietuvos inteligentijos sroves ir tautos vertybių paieškas. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, tautos šaknų paieškos atrodo naivios ir romantizuotos: to meto archeologai ir kultūros tyrinėtojai savamoksliai, jų išvados tikriausiai mažai objektyvios, jie kuria legendas, kurias patys nori girdėti. Taip atsiranda ir J.Basanavičiaus teorija, jog lietuviai kilę iš trakų genties, gyvenusios Bulgarijoje, Vydūno bei kitų rerichiečių svajonės apie Indijoje vis dar tebegyvenančią baltų gentį ir mūsų kultūrų artumą. Bandoma atkurti senovės baltų pagonių tikėjimą, jį pritaikyti dabarčiai (Visuomio religija), suvienyti latvius su lietuviais, sukurti bendrą baltų kalbą. Kai kurios idėjos skamba ganėtinai utopiškai, tačiau esi priverstas susimąstyti, kuri mūsų tautinio paveldo dalis iš tiesų sukurta būtent tame laikotarpyje (Ar iš tiesų ta lietuvių kalba panaši į Sanskrito? Kiek Gediminaičius galima vadinti lietuviais, jei jie gal net lietuviškai nešnekėjo, o tautiškumas jiems tikrai nerūpėjo?). Buvo gyva ir idėja, jog reikia visoms Baltijos jūros valstybėms susivienyti į vieną bendrą Baltoskandiją, mat didesnė valstybė yra galingesnė. Štai, praėjo pusšimtis metų, ir iš tiesų esame ekonominiais ryšiais labai glaudžiai susieti su Skandinavija – tikriausiai dar labiau nei su istorine kaimyne Lenkija.