Month: March 2009

George Soros: New Paradigm for Financial Markets

Ekonomika, Investicijos, Knygos

Ši George Soros knyga – tai „Alchemy of Finance“ tęsinys, rašytas 2008 metų kovo mėnesį. Jos tikslas: parodyti, jog Soroso refleksyvumo teorija iš tiesų sugebėjo numatyti, jog nekilnojamo turto burbulas JAV baigsis didžiuliu sisteminiu nuosmukiu. Negana to, Sorosas įžvelgia du burbulus: vienas yra jau minėtas refleksyvusis nekilnojamo turto kainų burbulas (augant NT kainoms, galima daugiau skolintis, o daugiau skolinantis, auga NT kainos), o antrasis yra žymiai didesnis „superburbulas“, kuris pagrįstas nuomone, jog ekonomikai susidūrus su problemomis, ją galima grąžinti į augimo kelią daugiau pasiskolinant ir didinant pinigų bazę.

Soroso nuomone, finansų sistemos krizė (kuri knygos rašymo metu dar buvo tik ankstyvoje fazėje ir buvo apsiribojusi tik nekilnojamo turto ir išvestinių NT sandorių rinkoje) rodo, jog rinką reikia reguliuoti, mat idėja, jog ji natūraliai visada grįžta prie pusiausvyros yra neteisinga. Kaip tik priešingai, finansų rinkos dažniausiai linkusios į manijas ir krizes. Anot Soroso, pilnai objektyviai suvokti finansų rinkų neįmanoma dėl refleksyvumo: rinka yra pilna savaime išsipildančių pranašysčių, tad rinkos „pusiausvyra“ nėra objektyvi, jis kinta, besikeičiant žmonių nuomonėms, kurios įtakoja ir fundamentalius ekonominius rodiklius. Kitaip tariant, jeigu visi tikisi, jog ekonomika atsigaus, tai ji ir atsigaus, nors to pagrįsti fundamentaliai vargu ar įmanoma.

Sorosas mano, jog rinką reikia stipriau reguliuoti – bet ne vien per paprastą palūkanų normų keitimą, bet per lūkesčių formavimą. Tik nelabai suprantu, kiek tai realiai gali išspręsti rinkos problemas, nes reguliuotojai dažniausiai būna lygiai tokie patys trumparegiai kaip ir kiti rinkos dalyviai. Refleksyvumo dėsniai galioja ir reguliatoriams, ir Soroso teorija lyg turėtų sakyti, jog reguliatoriai bus linkę „užmigti prie vairo“.

Gaila, jog ši knyga rašyta 2008 metų kovo mėnesį: pasaulis per tuos metus pasikeitė neatpažįstamai. Sorosas tuo metu manė, jog krizė bus išspręsta per metus, nors tokių kredito augimo tempų kaip 2005-2006 metais dar ilgai nematysime. O iš gelbėti mus turėtų Kinija, suverenūs turto fondai (sovereign welfare funds), naftos pinigai. Žaliavos brangs iki begalybės, JAV patirs giliausią recesiją iš visų valstybių. Šiemet daug kas jau atrodo kitaip: Kinija irgi turi kovoti su ekonomikos lėtėjimu, mat jos eksportas sustojęs, suverenūs turto fondai pridarė daug nesėkmingų investicijų, apie juos jau koks pusmetis nedaug kas girdėti, žaliavos nukritę trigubai, recesija Europoje ar kitose šalyse dar didesnė nei JAV. Atnaujintas knygos leidimas turėtų išeiti už dviejų savaičių – Soroso mintys krizės tema turėtų būti įdomios.

Dave Hitz: How to Castrate a Bull

Uncategorized

Puiki trumpa, juokinga, bei įžvalgi knyga apie vadybą (ir šiek tiek apie raguočių priežiūrą). Dave Hitz joje pasakoja apie kompanijos NetApp, kuri užsiima duomenų saugojimo sprendimais, kūrimą ir evoliuciją, nors joje galima rasti ir visiškai nesusijusių su šios kompanijos istorija pasakojimų: tiesiog smagi minčių ir pamąstymų mišrainė, kurią gardžiai galima „suvalgyti“ per keletą valandų.

Ypač man buvo įdomu paskaityti apie itin spartaus kompanijos NetApp augimo laikus: keletą metų iš eilės padvigubėjančią kompaniją nelengva suvaldyti. Neišvengiamai didėjant kompanijos darbuotojų skaičiui, ji nebegali išlikti tokia pat neformali, joje turi atsirasti procedūros, ją valdyti turi pradėti kiti žmonės, kurie turi didelių kompanijų valdymo sugebėjimų. Bet tuo pačiu reikia vadovautis sveiku protu ir stengtis išlaikyti kompanijos darbuotojų motyvaciją, kas gali būti nelengva.

Kompanijai augant, turi augti ir jos vertybės. Autorius pasakoja istoriją, kaip kompanijos gyvavimo pradžioje (tuo metu dirbo gal 20 darbuotojų) vienas inžinierius netyčia vėlai pasilikęs darbe sulaukė kliento skambučio, apie tai, jog klientui iškilo problema. Tuomet šis inžinierius pats nuėjo į gamybos cechą, paėmė nuo konvejerio serverį ir nuvežė jį pas klientą į kitą miestą, kur naktį jam viską sukonfigūravo ir iki ryto išsprendė problemą. Savaime suprantama, tokiu darbuotoju galima didžiuotis – tai net nebuvo jo darbas. Bet tokie herojai visiškai nereikalingi kai kompanijoje dirba 5 tūkstančių žmonių – tikrai niekas nenori kad koks nors inžinierius po darbo savo iniciatyva brautųsi į gamybos skyrių. Kai kompanija subręsta, jos elgesys keičiasi.

Knygoje Hitz rašo ir apie tai, kaip vadovauti žmonėms, juos rinktis ir juos motyvuoti, kas yra kompanijos vertybės (tai toks sąrašas dalykų, kuriuos priminęs bet kuris kompanijos darbuotojas gali realiai užginčyti bet kokį vadovo sprendimą: „taip daryti negalime, nes tai prieštarauja mūsų vertybėms“ – ir daugiau jokių diskusijų), kaip bendrauti su inžinieriais ir ko iš tiesų reikia klientams (dažniausiai, kad išspręstum jų problemą, o ne kokios nors konkrečios technologijos – pats pamenu, jog būdamas programuotoju dažnai įkrisdavau į šią mąstymo duobę).

Rekomenduotina perskaityti.

Kainų įstatymo pakeitimai

Ekonomika, Pastebėjimai

Seimas moka nustebinti. Šiandien priimtas tokio turinio įstatymo pataisos projektas:

Įmonės, prekiaujančios maisto produktais, negali imti jokio kito mokesčio už vidaus rinkoje realizuojamus maisto produktus, išskyrus prekybinį antkainį, kuris didmeninėje prekyboje negali būti didesnis nei 15 procentų  produkto įsigijimo kainos,  mažmeninėje prekyboje  negali būti didesnis nei 20 procentų  produkto įsigijimo kainos. Už maisto produktus atsiskaitoma įstatymų nustatyta tvarka. Šios nuostatos netaikomos tabako ir alkoholio gaminiams.

Už šio straipsnio pažeidimą ruošiamasi bausti nemenkai:

Už 81 straipsnio pažeidimą taikoma 5 procentų nuo įmonės mėnesinės apyvartos dydžio bauda.

Sunkiai galiu suvokti tokio įstatymo racionalumą – ekonomikos teorija teigia, jog kainų ribojimas neveikia. Prisiminkime Sovietinius laikus: kainos buvo nustatomos valstybės, tad viskas buvo pigu, tik, deja, tų prekių niekur nebuvo galima įsigyti – žodis „deficitas“ dažniausiai buvo minimas ne einamajai sąskaitai ar valstybės biudžetui apibūdinti.

Įstatymo rengėjai lyg ir prisidengia tuo, jog prekybos tinklai yra sudarę monopolį ir piktnaudžiauja užimama padėtimi rinkoje. Bet tuo labai abejoju: jeigu brangu „Rimi“ ar „Maximoje“, visada galima eiti į „Norfą“ ar į turgų. O be to, net jeigu ir egzistuotų monopolinės padėties naudojimasis, tuo turėtų užsiimti Konkurencijos taryba. Sutinku, jog gal būt didieji prekybos centrai naudojasi savo svoriu sudarant kontraktus su tiekėjais (blogos atsiskaitymo sąlygos ir pan.), bet šitokios priemonės šios problemos tikrai nesprendžia.

Galų gale ir didelėms prekybos organizacijoms tokius apribojimus apeiti labai lengva: tiesiog tiekimo grandyje tereikia įsteigti naujas bendroves, kurios užsiims tik prekių perpardavinėjimu ir antkainio kėlimu. Tiesiog prekybos centras pirks ne tiesiai iš gamintojo ar didmenininko, o iš UAB „Prekybos centro sandėlys“, kuri užsidės papildomą maržą, prieš tai prekes nupirkęs iš to pačio gamintojo ar didmenininko. Jeigu reikia kainą pakelti daugiau, grandinę dar galima ilginti. Tikriausiai vėl daugiausiai nukentės sąlyginai smuklūs prekybininkai, kurie nesugalvos išsamių schemų, kaip apeiti šią įstatymo kliūtį. Nors lyg ir teigiama, jog šios taisyklės bus taikomos tik didelėms prekybos kompanijoms.

Net jeigu ir šiame įstatyme būtų kruopelė logikos (deja, jog nematau), manau, kad jis niekaip nepraslystų pro Europos Sąjungos akis – tokie verslo suvaržymai ir konkurencijos iškreipimai, nesiderinantys su laisva rinka galimi nebent tik Baltarusijoje.

Greitesnis valstybės bankrotas – trumpesnis kelias į sėkmę?

Ekonomika, Investicijos, Pastebėjimai

Šiandien užtikau gana įdomią Bedlam Asset Management ruoštą apžvalgą apie valstybių bankrotus. Viena iš ne tokių intuityvių įžvalgų, kuri privertė pamąstyti, teigia, jog kuo greičiau su finansiniais sunkumais susidurianti valstybė bankrutuoja, tuo jai geriau ateityje (t.y. priešingai, nei kad iki šiol galvojau – valstybės bankrotas pasirodo neužtraukia didelės stigmos).

Apžvalgoje rašoma, jog tos valstybės, kurios iš paskutiniųjų stengiasi grąžinti skolas užsienio kreditoriams ilguoju laikotarpiu nuo krizių nukenčia daugiau nei tos, kurios greičiau pasiduoda ir paskelbia bankrotą ar skolų restruktūrizavimą. Tos valstybės, kurios bando susiderėti dėl paskolų restruktūrizacijos ir taip grąžinti tik kelis centus iš pasiskolinto dolerio, dažniausiai vis tiek nebūna paliekamos likimo valioje: jos vis tiek greitai pradeda gauti finansinę užsienio pagalbą. Laimėtojai būna tie, kurie kuo skubiausiai paskelbia bankrotą, o tie, kas grąžina visas skolas – tiesiog bailiai! Istoriškai bankrotą paskelbusios valstybės išsisukdavo gana lengvai. Tarkim po 2001-02 metų bankroto Argentinai (o tai jau buvo penktas bankrotas per jos nepriklausomybės laikotarpį) lyg ir nebuvo šansų pasiskolinti lėšų tarptautinėse kapitalo rinkose, bet jau po 36 mėnesių jos obligacijų spread‘as (skirtumas tarp Argentinos ir JAV palūkanų normų) buvo beveik toks pats kaip ir visų besivystančių valstybių.

Logikos tame yra: jeigu valstybė kažkokiu būdu atsikrato įsipareigojimų užsieniui, ji gali nukreipti savo ribotus resursus vietinės ekonomikos stimuliavimui. Tarkime, jog turime dvi vienodas valstybes, A ir B, turinčias didelius deficitus. Valstybė A nusprendžia skelbti bankrotą. Natūralu, jog investuotojai pradės baimintis, jog tas pats atsitiks ir su valstybe B, tad palūkanų normos jai stipriai pakils. Taigi, šalis B turi didinti mokesčius ir mažinti išlaidas, kad sugebėtų aptarnauti savo skolą. Tuo tarpu šalis A pradeda išgyventi ekonomikos atsigavimą, nes mokesčiais surinkti pinigai nukreipiami vietinėms investicijoms. Spartus valstybės A augimas pamažu vėl pradeda vilioti užsienio investuotojus ir kreditorius. Jeigu tikėsime istorija, per penkerius metus nuo bankroto valstybė A jau galės rinkose pasiskolinti mažesnėmis palūkanomis nei valstybė B, kuri vis dar vargsta po skolų našta.

Savaime suprantama, jeigu visos valstybės vadovautųsi tokia logika, finansų rinkose vyrautų chaosas, tad Pasaulio bankas, Tarptautinis Valiutos Fondas ir kitokios tarptautinės institucijos visada būna pasiryžę valstybėms skolinti lėšas, kad tokio scenarijaus būtų išvengta.

Tiesa, visa ši teorija remiasi viena esmine prielaida: rinkos dalyvių atmintis trumpa, jie greitai pamiršta nuostolius, o investuotojų pinigai gana greitai grįžta į tuos regionus, kur tie patys investuotojai gana neseniai buvo nusvilę. Galbūt tai veikė ilgai trukusios buliaus rinkos sąlygomis, bet neaišku, ar ši prielaida vis dar galioja dabar.

Howard Schultz: Kava su meile

Knygos, Pastebėjimai, Vadyba

Dar viena knyga apie kavinių tinklo kūrimą, šį kart apie didžiausią iš jų – Starbucks (prieš pusantrų metų teko skaityti knygą apie Coffee Republic tinklo kūrimą: ji man pasirodė labiau įkvepianti). Sakau „dar viena knyga“, nes kažkaip ji neužkabino, joje taip ir neradau tos svarbios visa nustelbiančios idėjos ar išminties perlų, kuriuos norėtųsi cituoti ir dalintis su kitais. Nors pats Starbucks tinklas visgi pakankamai išskirtinis, pastatytas ant tvirtų vertybių: aistra kavai ir viskam, kas susiję su šia „coffee experience“.

Knygoje apie šias vertybes rašoma daug. Netgi labai daug. Vadovaudamasis idėja, jog reikia virti puikią kavą ir taip laimėti klientų širdis, autorius (kuris kartu ir kompanijos savininkas) pasakoja apie kompanijos kūrimąsi ir plėtrą. Prieš gerus dvidešimt metų JAV nebuvo kavos gėrimo kultūros, tad meilę kavai pirmiausia reikėjo įskiepyti patiems Starbucks darbuotojams, o po to keisti ir vartotojų įpročius.  Kompanijoje ypač svarbūs tie, kurie bendrauja su klientais: neužtenka tik mokėti išvirti ir supilstyti kavą į puodelius – barmenai turi iki kaulų smegenų tikėti geros kavos idėja, kurią jie ir pardavinėja. Bet kompanijos vertybė „aistra kavai“ nereiškia, jog svarbiausia tik kava. Svarbiausi yra klientai, į jų norus visada reikia stengtis atsižvelgti. Ir itin svarbūs yra darbuotojai, nes be jų neįmanoma sukurti šios ypatingos meile kavai persmelktos atmosferos – gal todėl Starbucks buvo viena pirmųjų neviešų kompanijų, dalinusių akcijas visiems savo darbuotojams: turintis akcijų darbuotojas kitaip žiūri į savo darbą, nes jaučiasi savininku ir aistros kavai kurstytoju.

Visa kompanijos strategija gana natūraliai susidėlioja pagal šias vertybes. Iškilus kokiai keblesnei situacijai nesunku ją teisingai išspręsti, jei prisimeni savo vertybes. Bent jau taip gali pasirodyti iš šios knygos, nors kažkur giliai kirba mintis, jog realybėje viskas būna ne taip paprastai juoda ar balta. O ir klaidų galima padaryti, nors šioje knygoje viskas atrodo eina kaip iš pypkės (tiesa, pradžioje tenka pavargti, kol investuotojams reikia pardavinėti šias pačias idėjas). Bet, aišku, lengva man kabėti, kai žinau, jog pernai Starbucks grynasis pelnas sumažėjo perpus, ir kompanijai tenka uždaryti daug kavinių (knyga rašyta berods 1997-aisiais).

Tiesa, vienas skyrius šiek tiek privertė stabtelėti. Jame finansų pasaulio žmonės kaltinami tuo, jog žvelgia tik į balansus ir pelno ataskaitas, ir jiems ne itin svarbios kompanijos vertybės. Taip, tai tiesa. Geriausiu atveju kompanijos vertybės finansininkams įdomios tiek, kiek jos gali padidinti pelno maržą (kartais ir visai nemenkai!). Bet visgi išorės investuotojai į kompaniją investuoja norėdami uždirbti pinigų, o ne paremti idėją – juk pelnas ir yra kompanijos esmė. Dažnai iš tiesų finansininkai būna trumparegiai ir nemato, jog vertybių diegimas ateityje atneš puikius dividendus, net jei dabar tai kainuoja nemažas investicijas, bet faktas tas, jog tik iš pliko vertybių puoselėjimo pinigų neuždirbsi: galima kavą tobulinti amžinai, į jos gerinimą metant vis didesnius pinigus, bet tai galų gale turi atsipirkti.

Henrikas Daktaras: Išlikt žmogumi. Autobiografija.

Knygos, Pastebėjimai



Prieš kelias dienas į mano rankas pakliuvo Henriko Daktaro autobiografija pavadinimu „Išlikt žmogumi“. Net nepamenu, kokiais keliais gavau nuorodą į jos elektroninę versiją (tikriausiai reikia dėkoti kažkam iš Twitter draugų). Įnikau ją skaityti, nes Henrikas Daktaras tikrai turi ką papasakoti. Ir iš tiesų, pasakoja jis nemažai, tačiau tik apie savo gyvenimą kalėjimuose ir įvairiausias muštynes, o visi kiti įdomiausi gyvenimo faktai nėra atskleidžiami.

Tiesa, perskaitęs šią knygą supranti, jog ji tikriausiai ir negalėjo būti kitokia. Knygoje atskleidžiama daug gyvenimo už grotų detalių, aiškinamos tarp nusikaltėlių vertinamos moralinės nuostatos: nepalikti draugų, neskųsti, nieko neišduoti. Tad nieko keisto, jog Daktaras daug nerašo apie savo gyvenimą laisvėje ir nepasakoja apie bendrininkus ar valdininkus, su kuriais jam teko dirbti. Knygoje net bandomas tapyti paveikslas, kuriame Daktaras yra sunkiai besiverčiantis šeimos žmogus, kuris vėliau šiek tiek prakunta per savo pažintis (nes, pažindamas daug verslininkų, gali efektyviai atlikti didmenininko vaidmenį), tačiau nenori deklaruoti pajamų, nes valdžioje tik vagys. Tokio paveikslo pagrindimas menkokai argumentuotas, bet tikriausiai autorius ir neturi tikslo įrodyti savo nekaltumo – knygoje tik probėgomis paminėti šie gyvenimo epizodai, o vėliau koncentruojamasi ties kalėjimo gyvenimo peripetijomis.

Viena politiko pavardė, kuri knygoje linksniuojama gana dažnai – Artūras Paulauskas, bet tuo stebėtis nereiktų. Kiti valdžios atstovai, kurie minimi blogame kontekste tėra vidaus reikalų sistemos darbuotojai, kurie irgi tiesiogiai prisidėjo prie Daktaro gyvenimo už grotų bloginimo (arba tie, kurie ima kyšius, bet nieko nepadaro). Nieko sensacingo. Bet, jei knygoje būtų daug sensacijų, tai Daktaras taptų savotišku „ožiu“, skundiku, o to neleidžia nusikaltėlių garbės kodeksas, kuris primenamas vos ne kiekviename knygos puslapyje. Tiesa, knygos pabaigoje lyg ir pažadama, jog daugiau bus atskleista antroje knygoje „Melo dvasia“. Gal.

Knygą visgi verta perskaityti, jeigu jus domina, kaip žmonės gyvena už grotų. Apie hierarchiją, nerašytus įstatymus ir šiaip kalėjimo atsitikimus čia tikrai daug istorijų, ir jos skaitosi visai smagiai. Kalbos stilius leidžia suprasti, jog šią knygą tikriausiai rašė pats Daktaras – literatūrine Nobelio premija ji nekvepia, bet kalbos paprastumas, sakyčiau, tinka knygos temai.

Richard Bookstaber – „Demon of Our Own Design“

Investicijos, Knygos

Richard Bookstaber yra dirbęs rizikos valdytoju (risk manager) net keliose didžiausiose finansų institucijose (Morgan Stanley, Salomon Brothers, Citigroup), tad ši jo knyga pilna istorijų apie rizikos valdymą, o tiksliau – apie tai, kas atsitinka, kai rizika nesuvaldoma: nuo 1987-ųjų metų rinkos nuosmukio ir Barings banko žlugimo dėl maklerio pridarytų nuostolių iki Long Term Capital Management fiasko bei įvairiausių problemų su sudėtingomis finansinėmis išvestinėmis priemonėmis.

Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog finansų pasaulis yra itin sudėtingas, o įvairiausi hedge fondai investuoja vadovaudamiesi itin egzotiškomis strategijomis, dažniausiai viskas yra žymiai paprasčiau. Net ir Nobelio premijų laureatų fondas LTCM nebuvo sugalvojęs kažko labai naujo: jie tik naudojo didesnį finansinį svertą, o jų investavimo strategijos nedaug kuo skyrėsi nuo kitų rinkos dalyvių. Tam yra priežastis: tada, kai finansiniai instrumentai tampa itin sudėtingi, labai lengva suklysti ir “uždirbti” daug nuostolių – tiesiog labai sunku atsižvelgti į visas galimas pasėkmes tokiam instrumentui, jeigu rinka pradeda elgtis ne visai taip, kad visada. O jei finansinio instrumento laiko horizontas ilgas, tai beveik gali būti tikras, jog per jo gyvavimo laikotarpį tikrai kas nors atsitiks netikėto (o tokiu netikėtu įvykiu gali būti paprasčiausias pelno mokesčio apskaičiavimo tvarkos pasikeitimas), ir iki tol nuolat uždirbtas nedidelis pelnas virs didžiuliu nuostoliu.

Dar viena rizikos valdymo problema, kurios neįmanoma išspręsti: visai rinkai vienu metu norint sumažinti savo rizikos apetitą (gal būt dėl to, jog finansinių instrumentų kaina krito, tad reikia apriboti savo nuostolius (stop loss)), stipriai sumažėja likvidumas, tad finansinės priemonės dar sparčiau pradeda pigti. Didžiausi nuostoliai istoriškai kaip tik ir buvo patiriami tada, kai buvo neįmanoma greitai išeiti iš pozicijos dėl likvidumo problemų: arba dėl to, kad visa rinka staiga krito ir nebuvo pirkėjų, arba todėl, kad prisiimtas pozicijos dydis buvo labai didelis, tad net supratus, jog investicija buvo bloga, jos likvidinimas užtruko labai ilgai.

Tad kaip išvengti baisiai didelių nuostolių? Atsakymas paprastas: investuoti vadovaujantis kuo paprastesnėmis strategijomis, kur tikrai galima suprasti visas galimas problemas, bei valdyti pozicijos dydį, kad supratus, jog investicija nepasiteisina, iš jos greitai galima būtų išeiti. Didesnis rizikos valdymas (daugiau taisyklių, didesnė priežiūra, ir pan.) yra ne atsakymas, nes padidinta biurokratija dažniausiai atneša priešingą rezultatą: kuo sudėtingesnė sistema, tuo lengviau ką nors pražiūrėti, ypač, kai manai, jog kažkas kitas yra atsakingas už vieną ar kitą sprendimą. Didesnis informacijos atskleidimas irgi nebūtinai yra teigiamas dalykas: jeigu rinka žino, jog koks nors fondas turi vieną ar kitą didelę poziciją, kurią norės valytis, tai rinkos likvidumo nepadidins; atvirkščiai – pirkėjai geriau palauks, kol ši pozicija bus likviduota.