Kartas nuo karto visai įdomu paskaityti apie tarpukario Lietuvos finansų istoriją, o ši Vlado Terlecko monografija – ne išimtis. Joje surašytos trumpos didžiosios dalies tarpukario Lietuvos bankininkų (bankų vadovų bei valdybos narių) biografijos, tad daugiausiai vietos skirta sausokiems faktams apie tai, kur jie gimė bei baigė mokslus, bet juk tokia tikriausiai ir turėtų būti monografijos paskirtis. Nors retkarčiais prasimuša ir subjektyvi autoriaus nuomonė, kurioje galima įžvelgti ir tam tikro tarpukario Lietuvos romantizavimo (tarkime, autorius sielojasi, jog dabartinis Ūkio bankas neturi jokių sąsajų su prieškariniu Vailokaičių įsteigtu Ūkio banku, tad ir Romanovo valdomas bankas lyg ir neturėtų turėti teisių į šį pavadinimą).
Bankų sistema Lietuvoje buvo gana specializuota, bankai išdavinėjo paskolas koncentruodamiesi į vieną sektorių. Antai Žemės bankas paskolas daugiausiai teikdavo ūkininkams, o Ūkio bankas daugiausiai paskolų suteikė pramonės įmonėms. Negana to, Ūkio bankas elgėsi kaip klasikinis merchant bank: dalyvaudavo pramonės įmonių steigime, skatino jų kūrimąsi, stiprino Lietuvos pramonę. Ūkio banko savininkai broliai Vailokaičiai buvo bene turtingiausi Lietuvos verslininkai multimilijonieriai, kone visų didžiausių bendrovių akcininkai. Deja, turto jiems išsaugoti nepavyko, mat užėjus sovietams, jis buvo nacionalizuotas, o į užsienį savo kapitalo broliai nepatraukė.
Skaitant šią knygą galima pagalvoti, jog niekas Lietuvoje nepasikeitė, problemos finansų srityje išlieka tos pačios. 1933 metais, daugeliui šalių devalvavus savo valiutas, prasidėjo spaudimas ir Lietuvos bankui dėl lito devalvavimo. Jis buvo ypač aktualus po to, kai Danija savo valiutą devalvavo 50 procentų, mat su Danija mes daugiausiai konkuravome savo žemės ūkio produktais (eksportuodavome grūdus, paršelius ir t.t.). Spaudimas devalvuoti išliko iki pat 1937 metų, kai pasaulinis ūkis, o kartu ir eksporto rinkos atsigavo. Litas spaudimą išlaikė, valiuta nebuvo devalvuota, o to priežastys buvo Lietuvos banko valdytojų moralinis nusistatymas: devalvavus valiutą nukentėtų tie teisingi žmonės, kurie taupė ir dėjo litą prie lito, o būtų išgelbėti tie „laidokai“, kurie ėmė paskolas ir išlaidavo – tai esą neteisinga.
Knygoje nuskaičiau ir dar vieną įdomią istoriją. Tarpukariu buvo sugalvotas vienas projektas: tam, kad plėsti pramonę ir užtikrinti ekonomikos augimą, reikia užtvenkti Nemuną ir statyti didžiulę elektrinę. Diskutuota daug, bet elektrinė taip ir nebuvo pastatyta tol, kol to darbo nesiėmė sovietai: nebuvo sutarta, kas finansuos šiuos darbus, kas bus akcininkai ir panašiai. Nieko neprimena?
Dar knygoje sužinojau, jog Lietuvoje buvo leidžiamas kassavaitinis žurnalas ekonomikos temomis „Tautos ūkis“, kuriam straipsnius rašydavo bankininkai, analitikai ir kiti su ekonomika susiję žmonės. Dar ir dabar įdomu pasiskaityti tuo metu spausdintus straipsnius, kurių pilną archyvą galima rasti epaveldo svetainėje.