Vladas Terleckas: Lietuvos bankininkai. Gyvenimų ir darbų pėdsakai 1918-1940

Kartas nuo karto visai įdomu paskaityti apie tarpukario Lietuvos finansų istoriją, o ši Vlado Terlecko monografija – ne išimtis. Joje surašytos trumpos didžiosios dalies tarpukario Lietuvos bankininkų (bankų vadovų bei valdybos narių) biografijos, tad daugiausiai vietos skirta sausokiems faktams apie tai, kur jie gimė bei baigė mokslus, bet juk tokia tikriausiai ir turėtų būti monografijos paskirtis. Nors retkarčiais prasimuša ir subjektyvi autoriaus nuomonė, kurioje galima įžvelgti ir tam tikro tarpukario Lietuvos romantizavimo (tarkime, autorius sielojasi, jog dabartinis Ūkio bankas neturi jokių sąsajų su prieškariniu Vailokaičių įsteigtu Ūkio banku, tad ir Romanovo valdomas bankas lyg ir neturėtų turėti teisių į šį pavadinimą).

Bankų sistema Lietuvoje buvo gana specializuota, bankai išdavinėjo paskolas koncentruodamiesi į vieną sektorių. Antai Žemės bankas paskolas daugiausiai teikdavo ūkininkams, o Ūkio bankas daugiausiai paskolų suteikė pramonės įmonėms. Negana to, Ūkio bankas elgėsi kaip klasikinis merchant bank: dalyvaudavo pramonės įmonių steigime, skatino jų kūrimąsi, stiprino Lietuvos pramonę. Ūkio banko savininkai broliai Vailokaičiai buvo bene turtingiausi Lietuvos verslininkai multimilijonieriai, kone visų didžiausių bendrovių akcininkai. Deja, turto jiems išsaugoti nepavyko, mat užėjus sovietams, jis buvo nacionalizuotas, o į užsienį savo kapitalo broliai nepatraukė.

Skaitant šią knygą galima pagalvoti, jog niekas Lietuvoje nepasikeitė, problemos finansų srityje išlieka tos pačios. 1933 metais, daugeliui šalių devalvavus savo valiutas, prasidėjo spaudimas ir Lietuvos bankui dėl lito devalvavimo. Jis buvo ypač aktualus po to, kai Danija savo valiutą devalvavo 50 procentų, mat su Danija mes daugiausiai konkuravome savo žemės ūkio produktais (eksportuodavome grūdus, paršelius ir t.t.). Spaudimas devalvuoti išliko iki pat 1937 metų, kai pasaulinis ūkis, o kartu ir eksporto rinkos atsigavo. Litas spaudimą išlaikė, valiuta nebuvo devalvuota, o to priežastys buvo Lietuvos banko valdytojų moralinis nusistatymas: devalvavus valiutą nukentėtų tie teisingi žmonės, kurie taupė ir dėjo litą prie lito, o būtų išgelbėti tie „laidokai“, kurie ėmė paskolas ir išlaidavo – tai esą neteisinga.

Knygoje nuskaičiau ir dar vieną įdomią istoriją. Tarpukariu buvo sugalvotas vienas projektas: tam, kad plėsti pramonę ir užtikrinti ekonomikos augimą, reikia užtvenkti Nemuną ir statyti didžiulę elektrinę. Diskutuota daug, bet elektrinė taip ir nebuvo pastatyta tol, kol to darbo nesiėmė sovietai: nebuvo sutarta, kas finansuos šiuos darbus, kas bus akcininkai ir panašiai. Nieko neprimena?

Dar knygoje sužinojau, jog Lietuvoje buvo leidžiamas kassavaitinis žurnalas ekonomikos temomis „Tautos ūkis“, kuriam straipsnius rašydavo bankininkai, analitikai ir kiti su ekonomika susiję žmonės. Dar ir dabar įdomu pasiskaityti tuo metu spausdintus straipsnius, kurių pilną archyvą galima rasti epaveldo svetainėje.

Revoliucijas nuo šiol geriausia sekti per twitterį?

Pagrindinė pastarųjų dienų naujiena pasaulio žiniasklaidoje – neramumai Irane. Bet atrodo, jog greitai besikeičiančią situaciją šiais laikais geriausia sekti nebe per tradicinius žiniasklaidos kanalus, o per Twitter. Kaip šiandieną per BBC radiją teigė britų žurnalistas, žiniasklaidos darbuotojų judėjimas apribotas, tad tenka remtis kitais šaltiniais, o pats išsamiausias iš jų yra ta pati 140 simbolių mikrodienoraščių platforma Twitter. Įvykių eigą gana neblogai galima atspindėti vien tik sekant Twitter srautą – tinklaraštininkas Andrew Sullivan būtent taip ir padarė. Twitter padeda ne vien žurnalistams ar tiesiogiai neramumuose nedalyvaujantiems žmonėms kitame pasaulio krašte sekti įvykius: patys Irano piliečiai naudojasi šia tarnyba skleisti naujienas, gandus, organizuoti mitingus, protesto akcijas ir pan. Ši tarnyba pastarosiomis dienomis tapo tokia svarbi, jog JAV vyriausybė paprašė kompanijos Twitter atidėti planuotus techninius darbus, mat Irano piliečiams ši tarnyba tapo kritine.

Tačiau Twitter nebūtinai yra pats geriausias revoliucionieriaus draugas. Viena, jis nėra anoniminis, ir labai prireikus, galima bandyti atsekti tikrąjį žinutės autorių. Antra, lygiai taip pat Twitter galima naudoti ir klaidinančios informacijos skleidimui, arba, tarkim, agituoti susirinkti į mitingą, kurio visi dalyviai būtų suimami. Šiuo metu Twitter efektyvus, nes juo kol kas nemoka naudotis vyriausybių bei slaptųjų tarnybų žmonės, siekiantys nuslopinti neramumus. Ne taip kaip nerūpestingai ištartas žodis, Twitter įrašų istorija išlieka (beveik) amžinai, tad totalitarinės valstybės jėgos aparatui tai ateityje turėtų palengvinti užduotį valdyti savus piliečius.

Beje, naftos kainos per daug į Irano sumaištį nereaguoja. Galima tik įsivaizduoti kiek nafta būtų subrangusi per kelias tokių neramumų dienas, jeigu jie vyktų prieš metus. Naftos pasiūla šįmet jau nebe problema.

Kodėl nėra (daug) lietuviškų tinklaraščių apie ekonomiką?

Šį klausimą išgirdau iš Artūro Račo Login 2009 konferencijos vakarėlyje: jis lenkė pirštus ir skaičiavo, kas Lietuvoje rašo apie ekonomiką bei finansus. Tuo metu irgi pagalvojau, kad iš tiesų nedaug. Bet dabar, prisėdęs sudaryti sąrašiuko, galėčiau išvardinti visai nemažai:

  • Anarchistas.lt – gana naujas tinklaraštis, bet man labai patinkantis dėl savo gilumo ir minčių kokybės. Gal dėl to, jog dažnai mano ir autoriaus mintys sutampa (Beje, būtų įdomu sužinoti, kas yra šio tinklaraščio autorius: turėtų būti su juo nenuobodu ir alaus kada išgerti :)
  • Antanas Skovorodinas – neretai gilus ir išsamus, o be to ir operatyvus: ne kartą turėjau kokią nors idėją įrašui, bet Antanas mane aplenkdavo ir pakomentuodavo savo tinklaraštyje žymiai geriau nei pats būčiau parašęs. Taipogi jį galima rasti ir twitter tarnyboje.
  • Lietuvos Laisvosios Rinkos Institutas – viskas pasakyta pavadinimu.
  • fin.blogas.lt – kaimyno ir buvusio kolegos tinklaraštis, su įdomiais pastebėjimais, bet ne tiek daug gilios analizės.
  • Donatas Frejus – retokai, bet visgi pildomas tinklaraštis, dažniausiai apie rinkas.
  • Common Sense – ne visada apie ekonomiką, bet visada užkabinančiai.
  • Tamagochi.lt – įrašai apie finansus kruopščiai parengti ir apgalvoti, nors ne visada su jais sutinku.
  • Artūras Račas – daugiau apie politiką, nei apie verslą ir finansus, bet juk viskas susiję.
  • Aurimas.eu – gaila, kad įrašų apie ekonomiką nedaug, bet jie tikrai įdomūs.
  • kurmis.org (dar vieno spekulianto svetainė) – retai retai, bet įžvalgiai.
  • Audrius Gelžinis – pastebėjau jį tik rašydamas šį įrašą, tad plačiau pakomentuoti negaliu.
  • Stasys Jakeliūnas – vargu ar tai galima pavadinti tinklaraščiu, nes jame nėra komentavimo funkcijos (o komentuoti norisi dažnai, nes su autoriaus nuomone dažniausiai nesutinku!)
  • investuotojas.eu – anksčiau buvo beveik vien apie techninę analizę, kuri manęs nežavi, bet dabar tinklaraštyje apstu ir kitokių įdomių pastebėjimų.

Kai paskaičiuoji, tai tų lietuviškų tinklaraščių apie ekonomiką apstu, tik dažniausia (ir didžiausia) jų bėda yra ta, jog jie pildomi gana retai. Mano paties tinklaraštis čia ne išimtis. Bet lietuviškoje ekonominėje blogsferoje vis tiek kažko trūksta. Gal labiausiai gilios ir originalios analizės, kurią gali pateikti tikriausiai ne kiekvienas tinklaraštininkas, kad ir makroekonomikos temomis (pats apie makroekonomikoje jaučiu tam tikrą spragą, nors slapčia viliuosi, jog ir makroekonomistai nelabai ką nutuokia). O gal prieštaringo balso, galinčio puikiai pagrįsti savo nuomonę, kuri skiriasi nuo bendros bandos (Povilo Gylio išvedžiojimams dažniausiai nepritariu, bet būtų puiku skaityti jo tinklaraštį ir su juo diskutuoti: keista, kodėl jis skundžiasi, jog jam neduoda pasireikšti – juk visada galima rašyti tinklaraštį!)

Gal praleidau kokį nors įdomų Lietuvos tinklaraštininką? Pasidalinkite komentaruose.

FT Lex: kaip teisingai devalvuoti latą

Šios dienos Financial Times Lex skirsnis rašo apie lato devalvaciją (apie kurią vis dažniau užsimenama finansinėje žiniasklaidoje) ir siūlo naują būdą, kaip „teisingai“ devalvuoti latą. Kaip visiems žinoma, didžiausias argumentas prieš devalvaciją yra faktas, jog latviai didžiąją dalį paskolų yra paėmę ne vietine valiuta, o eurais, tad devalvacija neišspręstų jų problemų, o kaip tik jas paaštrintų: įsiskolinusius gyventojus užgultų dar didesnė skolų našta. Šio argumento vedini latviai stipriai laikosi įsitvėrę fiksuoto lato kurso, nors jam palaikyti reikia išleisti nemažai atsargų.

Lex siūlo pirmiausia priverstinai pakeisti visų paskolų valiutą į latus, o tada jau devalvuoti latą kokia 40 procentų. Taip nepralaimėtų tie, kurie pasiėmė paskolas eurais, o devalvavus valiutą, būtų galima skatinti eksportą ir tikėtis ekonomikos atsigavimo. Daugiausiai dėl tokių veiksmų nukentėtų Švedijos bankai (skaičiuojama, jog jie patirtų 7 milijardų eurų nuostolio), bet, kita vertus, panašių nuostolių jie gali patirti ir nedevalvavus valiutos – tokių krizių metu nieko keisto, kad blogos paskolos gali sudaryti 35% nuo viso paskolų portfelio. Tiesa, blogos paskolos kaupiasi lėčiau, tad tam yra daugiau laiko pasiruošti. Švedijos bankai tokia įvykių linkme tikriausiai nebūtų itin patenkinti, bet Lex siūlo dar vieną mintį: Latvijos vyriausybė, padedama Europos Sąjungos, galėtų Švedijos bankams kompensuoti dalį nuostolio dėl priverstinio paskolų valiutos keitimo. Taigi, galbūt toks radikalus sprendimas netgi išeitų švedams į naudą. Klausimas tik, kokios būtų paskolų palūkanos latais po tokių pertvarkų: jeigu jos lieka apie 20%, tai gal ir šis planas situacijos negelbėja. O bankų naujai skolinti latus irgi nepriversi, tad tikriausiai iš kart po devalvacijos RIGIBOR nesusilygins su EURIBOR.

Beje, vakar buvo pranešta, jog latviai pasiryžę sumažinti biudžeto išlaidas dar 500 milijonų latų. Tai tikriausių naujų derybų su Tarptautiniu Valiutos fondu pasekmė, taigi galima daryti prielaidą, jog stumiamasi į priekį, ir Latviją greitu laiku visgi turėtų pasiekti nauja TVF pinigų dozė. Tad gal devalvacijos klausimas atidedamas dar keletui mėnesių.

Dar vienas niuansas: Lex rašo, jog devalvavus latą, latvių pavyzdžiu gali sekti Estija ir Bulgarija, kurių valiutos irgi yra susietos su euru. Lietuva buvo pamiršta netyčia, ar manoma, jog jeigu išsiplatinsim euroobligacijų emisiją, mums ateitis šviesėja?