Jean-Benoît Nadeau, Julie Barlow: Sixty Million Frenchmen Can’t Be Wrong

Prancūzai visada man atrodė kažkokie keisti. Ne man vienam: iš tiesų prancūzų mentalitetas gerokai skiriasi nuo anglosaksiškojo, kurio vertybėmis šiais laikais labiausiai žavimės. Autoriai, kilę iš prancūziškiausios Šiaurės Amerikos vietos Kvebeko, dvejus metus gyveno Prancūzijoje ir užsieniečio akimis aprašinėjo kultūrinius prancūzų ypatumus.

Tikriausiai didžiausias prancūzų skirtumas nuo anglosaksiškosios kultūros yra požiūris į valstybę bei jos funkcijas. Prancūzų požiūriu, valstybė turi būti stipri, centralizuota: visa Prancūzija yra valdoma iš Paryžiaus, o jos vietos savivaldos institucijos yra silpnos, priklausomos nuo regionų valdytojų, kurie tiesiogiai gauna užduotis iš centrinės valdžios. Dar gana neseniai, prieš kokius 150 metų, Prancūzijoje net nedaug jos piliečių kalbėjo prancūziškai: vyravo vietinės kalbos (Bretonų, Oksitanų, Baskų, ir pan.), bet Prancūzija netapo federacija, kaip Britanija, Vokietija ar JAV: prancūzai turėjo įsitikinimą, jog respublika neįmanoma, jeigu vietos savivaldos bus stiprios, ir bus nežiūrima viešojo intereso (kurio pagrindinė gynėja yra centrinė valstybė). Priešingai nei pas anglosaksus, kurie mano, jog kuo mažesnė valstybės reikšmė, tuo geriau, valstybė, su visu savo grandeur, yra pasididžiavimo vertas dalykas, ji užtikrina gerovę. O tam, kad valstybė funkcionuotų, reikia plačių galių jos vadovams: prancūzų prezidentai turi turbūt plačiausias galias Europoje.

Skiriasi ir prancūzų požiūris į tai, kas yra privatu ir vieša. Apie pinigus prancūzai niekada nekalba, tai gana vulgari ir visiškai privati tema. Net profesinės sąjungos streikuodamos niekada tiesiogiai nereikalauja atlyginimų didinimų, jie siekia „darbo sąlygų pagerinimo“. Korupcija bei valdininkų išlaidos irgi dažnai patenka į temų, apie kurias nelabai kalbama, sąrašą. Privatus gyvenimas taipogi yra visiškai privati tema: net politikų meilės nuotykiai prancūzų nedomina. Kai į buvusio prezidento Miterano laidotuves atėjo jo meilužė bei nesantuokinė dukra, ir apie jų egzistavimą, kaip sensacingą žinią, parašė vienas Prancūzijos laikraščių. Tačiau visuomenės reakcija buvo kitokia, nei būtų galima tikėtis: visi stebėjosi, kodėl apie tai rašoma: pasirodo, kitų laikraščių žurnalistai apie Miterano meilės nuklydimus žinojo kone dvidešimt metų, bet nematė reikalo apie tai viešai kalbėti. Juolab, jog prancūzai mano, jog prezidentas yra tam, kad valdytų šalį, o ne tam, kad būtų moraliniu autoritetu. Toks požiūris gal būt ir visai teisingas.

Įdomus ir dar vienas skirtumas tarp anglosaksų ir prancūzų kultūros: pastarieji mano, jog aiškintis santykius bei ginčytis galima viešai, ir tame nieko blogo — jei ryšys tarp partnerių stiprus, tai ginčuose bus rasta teisybė, o tai šį ryšį dar labiau sustiprins. Tuo tarpu britai ar amerikiečiai mano, jog partneriai turėtų savo nuomonių skirtumus išsiaiškinti už uždarų durų, o vėliau viešai demonstruoti bendrą vieningą poziciją. Iš dalies gal būt dėl to tarptautinėje arenoje su prancūzais atrodo gana sunku tartis: nors Prancūzija yra NATO narė, bet sąjungininkams ji atrodo priešgyna, visada besistengianti parodyti, jog turi atskirą nuomonę. Šie skirtumai lemia, jog Prancūzija dažnai kitų valstybių tiesiog lieka nesuprasta. Nors nėra jie tokie arogantiški revoliucionieriai socialistai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Laimonas Briedis: Vilnius. The City of Strangers

Buvau skaitęs Laimono Briedžio knygos recenziją žurnale The Economist, tad, pamatęs jo knygą, pardavinėjamą Dainų šventės metu, nedvejodamas ją įsigijau. Ir tikrai nesigailiu: knygoje pasakojama Vilniaus istorija labai įdomi, juolab, jog pasakojamas užsienio gyventojų, lankiusių Vilnių įvairiais laikais, požiūris į šį miestą.

Vilnius visą laiką buvo pakraštyje. Gal ne tiek pakraštyje, o kiek ties riba. Tai paskutinis vakarų Europos miestas, kuriame tvirtai įsišaknijusi katalikybė (ir vienas paskutiniųjų, į kurį buvo atnešta krikščionybė), už jo – vakarų pasauliui nebepriklausantys ortodoksai. Bet, žiūrint iš rytų pusės, Vilnius taipogi yra stačiatikių pasaulio dalis (pabandykite suskaičiuoti cerkves Vilniaus senamiestyje – jų ne tiek jau mažai), paskutinis slavų centras, keliaujant į vakarus. O jei dar prisiminsime, jog nuo senų laikų Vilnius kartu buvo ir svarbus žydų centras, su Vilniaus Gaonu priešakyje, nenuostabu, jog Vilnius nuo senovės buvo tautų maišymosi vieta.

Knygoje pasakojami užsieniečių įspūdžiai, patekus į Vilnių, panašūs: tai miestas, į kurį sunku nusigauti, nes jis toli, už plačių girių ir prastų kelių, tačiau atvykus į Vilnių jis stebina savo daugiaveidiškumu ir tautybių gausa: čia ir žydai (kurių XIX amžiaus pabaigoje buvo kone ketvirtadalis miesto gyventojų), ir musulmonai totoriai (dar nuo Vytauto laikų persikėlę į Lietuvą), ir stačiatikiai slavai (didžioji dalis Lietuvos didžiosios kunigaikštystės piliečių juk ir buvo baltarusiai, ukrainiečiai bei kitos slavų tautos), ir katalikai lenkai, kurių bene daugiausia. Na, dar ir keletas lietuvių, nors jie nuo pat XVII amžiaus Vilniuje tikriausiai nebuvo dominuojanti tautybė (o XX amžiaus pradžioje jų Vilniuje buvo mažiau nei 2 procentai). Užsienio keliautojams Vilnius galėjo pasirodyti šiek tiek provincialus, atitolęs nuo vakarų Europos, tačiau juos labiausiai stebindavo tai, kaip Vilniuje taikiai gali sugyventi tiek daug tautybių ir skirtingų religinių įsitikinimų žmonių. Ta pati Lietuvos didžioji kunigaikštystė buvo tam tikras fenomenas: beveik visi pavaldiniai stačiatikiai, o valdančioji giminė – katalikai. Popiežiai net galvojo, jog LDK galėtų būti raktas į rytų ir vakarų krikščionybės suvienijimą. Liberalumas Vilniuje buvo ne vien religinių laisvių srityje. Keliautojams atrodė, jog ir moralės reikaluose Vilniaus piliečiai žymiai laisvesni: didikai laisvai turėdavo meilužes, mėgdavo medžiokles, o ir mieste virė gyvenimas.

Tačiau griuvus LDK galybei, Vilniaus reikšmė mažėjo (nors, 1795-ais metais, kai Lietuva atiteko Rusijai, Vilnius buvo trečias svarbiausias imperijos miestas), per jį traukė įvairiausios kariuomenės: Napoleonas, vokiečiai pirmajame pasauliniame kare, dėl Vilniaus vyko kovos tarp lietuvių, lenkų, rusų 1918-1920-aisiais, po to sovietai, naciai, vėl sovietai… Po antrojo pasaulinio karo Vilnius pasikeitė neatpažįstamai: lenkų Vilniuje prieš karą buvo virš 50 procentų, žydų – 25-30 procentų, slavų – dar apie 10 procentų, o lietuvių nebuvo nė tūkstančio; po karo lietuviai tapo dominuojančia tautine grupe, o žydų, po jų sunaikinimo Paneriuose, sunkoka Vilniuje rasti. Sunaikintos net senosios Vilniaus gyventojų kapinės. Vilniaus barokas, painios žydų geto gatvelės senamiestyje liko, bet jog lyg muziejaus eksponatai – tikrųjų gyventojų dvasios nebėra. Todėl knyga tikriausiai taip ir vadinasi – „City of Strangers“ – mat jame gyvena nebe tie, kas jį kūrė ir garsino.

Pasakojimas apie rinkas investuotojų asociacijoje

Vakar investuotojų asociacija paprašė pakalbėti apie tai, ką manau apie rinkas. Kadangi prašė kalbėti daugiau apie pasualio rinkas, tai apsiribojau JAV, ir dariau prielaidą, jog ji atsigaus tik tuomet, kai atsigaus JAV vartotojai. Bet jie kol kas pinigų neturi, nes didėja nedarbas, paskolų aptarnavimui reikia skirti vis dar skirti rekordiškai didelę pajamų dalį (mat skolų yra labai daug, tad net sumažintos palūkanos leidžia tik ribotai atsikvėpti), o net ir tie, kurie vis dar turi darbus ir nedaug skolų yra linkę taupyti (taupymo lygis šovė į viršų). Kol kas dar vienareikšmiškai pasakyti ar verta pirkti akcijas sunku, mat neaišku, ar ekonomikos atsigavimas jau užuodžiamas. O akcijos kainuoja tiek, lyg jau atsigavimas būtų už kampo. Prisegu savo pristatymo skaidres.