Petras Kudaras
Gegužės pabaigoje Kinijoje buvo 90,8 milijono sąskaitų brokerių kompanijose – daugiau nei komunistų partijos narių.
Viena vertus, tai rodo, jog kapitalizmas Kinijoje tapo žymiai populiaresnis už komunizmą, tačiau kita vertus, tai kvepia burbulu. Prieš mėnesį apie galimą Kinijos akcijų burbulo sprogimą įspėjo ir matematikas Didier Sornette. Žvelgiant į tai, kaip akcijų indeksas Kinijoje vystėsi per pastarąjį mėnesį, galima teigti, jog jo pranašystės iš tiesų išsipildė.
Iš kolegos Vytauto gavau nuorodą į Peterson Tarptautinės Ekonomikos Instituto nuomonę apie Latvijos lato devalvacijos grėsmę. Ji iš esmės atspindi mano paties įsitikinimus, tik, kadangi nesu itin didelis makroekonomikos specialistas, man žymiai sunkiau įtikinamai sudėlioti argumentus.
Yra du keliai išlipti iš ekonominės krizės: greitas, bet trumpalaikis (valiutos devalvacija) ir ilgesnis, bet verčiantis daryti ilgas ir rimtas ekonomines reformas, kurios užtikrina tolimesnį spartesnį ekonomikos augimą ateityje. Šalys, kurios nedevalvavo savo valiutų (Barbadosas, Danija, Slovakija) buvo priverstos daryti struktūrines reformas, todėl dabar yra aplenkusios savo kaimynes, kurios iš krizių lipdavo per savo valiutos devalvaciją (Jamaika, Švedija ir Vengrija). Tiesa, tam, kad galėtum vykdyti rimtas reformas, reikia ir rimtos politinės valios: pjauti kaštus ir mažinti išlaidas nėra lengvas dalykas, ypač jei visuomenė pripratusi prie pastarųjų metų spartaus ekonomikos augimo. Tačiau Latvijos atveju, politinė valia kol kas egzistuoja, o visuomenė nepalaiko valiutos devalvacijos, tad einama teisingu keliu. Argentinoje to padaryti buvo neįmanoma.
Bet didžiausias Latvijos skirtumas nuo Argentinos yra jos narystė Europos Sąjungoje. ES narės gali (ir teikia) finansinę paramą Latvijai, tad ji gali pergyventi šią krizę. Jei visgi latas būtų devalvuotas, Latvija susidurtų su mokumo problemomis, o kartu tikriausiai iškiltų labai reali grėsmė ir kitoms Rytų Europos valiutoms: tik prasidėjus spekuliacijoms apie lato atrišimą, Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos valiutos prarado 1-2 procentus vertės. Jei įvyktų devalvacija, jos gali atpigti ir kokiais 15-20 procentų. Be to, Estijos, Lietuvos ir Bulgarijos valiutų valdyba taipogi sugriūtų. Tokie staigūs valiutų pokyčiai galėtų nusitempti į bankrotą keletą stambių Europos Sąjungos bankų, o dar viena rimta bankinė krizė yra mažiausia, ko reikia ES. Latvijos devalvacija gali turėti didelių padarinių ir už Baltijos valstybių ribų, tad ES yra pasiryžusi išlaikyti stabilų lato kursą.
Problema gali kilti tada, kai Latvijos gyventojai diržų veržimosi nebepakels – jei tada vėl kils neramumai, politinė valia gali išgaruoti ir devalvacija (kartu su skolos aptarnavimo problemomis) tikriausiai būtų nebeišvengiama. Bet kol kas ramu. Bent iki šildymo sezono.
Pastaruoju metu vis populiarėjanti elgsenos ekonomika (behavioural economics) griauna vieną iš įprastos ekonomikos aksiomų, kuri teigia, jog žmogus yra racionalus, ir visus finansinius sprendimus daro viską gerai apsvarstęs. Dan Ariely knygoje „Predictably Irrational“ aprašomi įdomesni žmonių elgsenos neracionalumai, nepaaiškinami įprastinės ekonomikos mokslo.
Nemaža dalis temų – tai, jog žmonės suteikia daugiau vertės tiems daiktams, kuriuos jie turi (endowment effect); placebo efektas („netikro“ vaisto efektyvumas padidėja, jeigu už jį buvo daugiau sumokėta); tai, jog žmonės tampa labiau sąžiningi, jeigu jiems primeni apie moralę; ir pan, – jau man girdėtos, tačiau buvo ir labai įdomių naujų įžvalgų.
Knygoje teigiama, jog žmonės pinigus traktuoja skirtingai nei kitokius daiktus. Autorius darė eksperimentą: į studentų bendrabučiuose esančius bendrus šaldytuvus jis įdėjo po šešias skardinės kolos bei po šešis dolerius kupiūromis. Per tris dienas visuose šaldytuvuose kolos nebeliko: studentai nejautė per daug skrupulų, ir „vaišinosi“ savo draugų gėrimu. Tačiau doleriai liko nepaliesti: imti pinigus morališkai žymiai sudėtingiau. Panašiai tikriausiai elgtumėtės ir jūs: parsinešti darbinį tušinuką nelaikoma itin dideliu nusižengimu, tačiau jeigu darbe už vėlavimą į susirinkimus kaip baudos į vazelę būtų renkami centai, turbūt labai nedaugelis drįstu ten kišti nagus, kad prisidurti trūkstamą sumą iki troleibuso bilietėlio. Pinigai yra lyg ir koks šventas dalykas. Autorius daro hipotezę, jog didžioji dalis pinigų iššvaistymų ar stambaus sukčiavimo atvejų būtų galima išvengti, jeigu būtų naudojamasi tik grynais pinigais: žmonės į skaičiukus sąskaitose žiūri panašiai, kaip tie studentai į kolos skardines, ir gal būt dėl to jie nejaučia didelio sąžinės graužimo.
Kitas įdomus Dan Ariely pastebėjimas: žmonės gyvena tarsi dviejuose visiškai atskiruose pasauliuose: viename viskas matuojama pinigais, o kitame veikia visai kiti, socialiniai, dėsniai. Tarkime, teisininkas už savo darbo valandą gauna 200 JAV dolerių. Jeigu jo paprašytumėte padėti kokiam nors senukui surašyti testamentą, jis mieliau sutiktų tai padaryti visiškai nemokamai, nei už 50 JAV dolerių per valandą atlyginimą. Tačiau jis pilnai sutiktų priimti kaip dovaną 50 JAV dolerių vertės vyno butelį – svarbu, kad atsidėkojama būtų ne pinigais. Lygiai taip pat, jeigu turite kaimyną elektriką, jis sutiks nemokamai paimti jūsų paštą jums atostogaujant (ir nesileis į kalbas apie atlygį, nebent jis būtų nepiniginė dovana), bet tikriausiai nenorės jums nemokamai sutvarkyti rozetės, nors tai užtruks žymiai mažiau nei kasdienis pašto parnešimas. Racionaliai mąstant, geriausia dovana yra gryni pinigai, bet dovanos priklauso tam kitam, socialiniam pasauliui, kur pinigai neegzistuoja. Ir neduok dieve, paminėsi kiek tavo dovana kainavo: automatiškai taip ją perkeli į piniginį, racionalų, pasaulį, ją suvulgarini ir panaikini jos „magiją“. Ne viskas žmoguje racionalu.
Matematiko Benoit Mandelbrot vardas man skamba beveik kaip fraktalų sinonimas (jis yra fraktalų matematikos kūrėjas). Fraktalai yra geometriniai dariniai, kuriuose pasikartojantys fragmentai yra identiški visumai. Aprašant paprastą geometrinę fraktalų taisyklę ir ją be galo kartojant, galima gauti itin sudėtingus geometrinius darinius.
Benoit Mandelbrot šioje savo knygoje pritaiko fraktalų teoriją ir finansų rinkoms. Jo nuomone, fraktalų matematikos pagalba galima itin gerai modeliuoti finansinių priemonių kainas: akcijų ar valiutų kursai iš esmės yra fraktalai, susidedantys iš atsitiktinių pasikartojančių fragmentų (dėl to gyvuoja techninė analizė, nors Mandelbrot teigimu, ja naudojantys tik apgaudinėja save -– rinkoje vyrauja atsitiktinumas). Dažniausiai akcijų kursai modeliuojami kaip Brauno judėjimas, lyg kursų pokyčiai atitiktų normalųjį skirstinį, tačiau toks rinkos suvokimas yra labai pavojingas, nes kartas nuo karto akcijų kainos staiga pradeda judėti labai didele amplitude (rinkos griūties metu). Nors pagal normalųjį skirstinį, tokie įvykiai kaip 1987-ųjų metų rinkos griūtis, ar pastarųjų metų rinkos nuosmukis, gali įvykti tik kas keliasdešimt tūkstančių metų, tai nėra tokie reti reiškiniai: kitaip tariant, akcijų kainų pokyčiai atitinka statistinį pasiskirstymą su „storomis uodegomis“: ekstremalūs kainų pokyčiai yra dažnoki.
Akcijų rinkas galima modeliuoti ir eksponentiniu skirstiniu. Tarkime, turime be galo ilgą sieną, o šalia jos, penkių metrų atstumu, ratu sukasi šaulys, kuris atsitiktiniu momentu paleidžia kulką iš pistoleto. Pusė kulkų į sieną nepataikys (nes šūvio metu šaulys bus nusisukęs nuo sienos), o kita pusė įstrigs sienoje. Šių kulkų pasiskirstymas nebus normalusis: nors didžioji dalis kulkų nukeliaus netoli, tačiau keletas jų bus paleista beveik lygiagrečiai sienai, tad jos nuskris didelį atstumą, kol įstrigs sienoje. Panašiai yra ir su finansų rinkomis: dažniausiai kainų pokyčiai būna maži, tačiau retkarčiais jie būna stulbinančiai dideli. Finansų rinkos, kaip išsireikštų Nassim Taleb, priklauso ekstremistano, o ne mediokristano pasauliui.
Mandelbrot knygoje daug įdomių pastebėjimų apie rinkų modeliavimą, ir nors dažniausiai rinkų modeliuose naudojama matematika yra itin sudėtinga ir prieinama ne kiekvienam (tame tarpe ir man), šioje knygoje viskas paaiškinta paprastai ir suprantamai. Rinkos nėra „tolydžios“, kainos jose dažnai šokinėja su pertrūkiais; finansų rinkose laikas yra reliatyvi savoka, kartais jis „pagreitėja“, kaip kad rinkų griūties metu, o kartais „sulėtėja“, kai atrodo, jog rinkose, nieko įdomaus nevyksta; dažniausiai bankuose naudojamas rizikos matavimo metodas „value at risk“ yra nelabai naudingas, kadangi jis parodo tik tai, jog 95% (ar 99%, ar kiek tik pasirenki) atvejų neprarasi daugiau nei x kiekio pinigų, tačiau neparodo, kiek visgi jų gali prarasti tais likusiais 5% (ar 1%) atvejų. Dalis šios finansų modelių kritikos šiais laikais sprendžiama per sudėtingesnius GARCH modelius, tačiau Mandelbroto siūloma alternatyva modeliuoti rinkas naudojantis fraktalų matematika lyg ir paprastesnė. Bet, kaip sakoma šioje knygoje, ekonomika yra mokslas, kur sukurta turbūt daugiausia sudėtingiausių statistinių modelių, bet jų nauda vis tiek mažiausia.
Vakar Wall Street Journal išspausdino įdomų straipsnį apie rugsėjo fenomeną: būtent nuo rugsėjo pradžios iki spalio pabaigos akcijų rinkose dažniausiai fiksuojamas kainų kritimas. Rugsėjo mėnesį atsitiko daug blogų dalykų: pernai šį mėnesį žlugo Lehman Brothers bankas; 2002-aisiais būtent rugsėjį meškų rinka metėsi link naujų žemumų; 1998-ųjų finansų krizė prasidėjo rugpjūtį, bet užtruko keletą mėnesių; nors garsusis 1987-ųjų metų rinkos krachas įvyko spalį, bet akcijos pradėjo pigti rugpjūčio pabaigoje, lygiai kaip ir 1929-ųjų rinkos griūties metu. Per didžiąją depresiją akcijos smarkiausiai pigo 1930-ųjų rugsėjį. Rugsėjo vienuolikta aišku įvyko irgi rugsėjį. 1907-ųjų panika? Ne visai rugsėjį – ji įvyko spalį, bet užtat 1873-ųjų panika buvo rugsėjį. JAV rinkos investuotojai nuo 1926 metų vidutiniškai per rugsėjį praranda apie 1 procentą investicijų vertės, ir tai yra vienintelis mėnuo su vidutine neigiama grąža.
Šis efektas pastebimas ne vien JAV: žvelgiant į 200 metų istoriją, 15 iš 18 rinkų rugsėjis investuotojams nešdavo nuostolius. Ir nors nemaža dalis nuostolių buvo patirta per rinkų panikas, net eliminavus jų įtaką, investuotojai vidutiniškai vis tiek per rugsėjį pinigų neuždirbdavo.
Niekas negali paaiškinti, kodėl rugsėjis toks nesėkmingas investuotojams: gal būt tai galima paaiškinti vien tik atsitiktinumu. Anksčiau tai gal būt būtų galima paaiškinti tuo, jog maždaug tuo metu nuimamas derlius, ir bankai pinigus permeta jo supirkimui, bet tokia teorija vargu ar skamba įtikinamai šiais laikais. Vieno mokslinio darbo autorius teigia, jog tiesiog dienoms pradėjus trumpėti investuotojai tampa atsargesni, vengia rizikos, tad yra labiau linkę parduoti akcijas, o tai sukelia jų nuosmukį.
Beje, Lietuvoje šio „raudonojo rugsėjo“ fenomeno nėra, mes krentame tik spalį. Bet kai krentame, tai labai ryškiai: vidutinis OMXV indekso nuosmukis spalio mėnesiais nuo 2000-ųjų buvo 4,16 procento (paspaudus ant grafiko galite rasti visus detalesnius skaičiavimus).
CNBC laidų vedėjo Jim Cramer‘io tikriausiai nereikia pristatinėti niekam, kas domisi rinkomis. Nors jo patarimai akcijų tema dažniausiai nelabai pataiko į dešimtuką (galima prisiminti jo garsiąją frazę „su Bear Sterns viskas gerai“ prieš pat šio banko žlugimą), jis buvo tapęs vienu žymiausių pastarosios buliaus rinkos veidų. Tūkstančiai žiūrovų kasdien stebėdavo jo laidas, kur jis naudodamasis daugybe šou elementų emocingai teikdavo rekomendacijas akcijoms pirkti ar parduoti. Ir tik vėliau jam teko akis nudelbus Jon Stewart laidoje prisipažinti, jog ne visada jis yra teisus.
Niekada Jim Cramer man neimponavo, tačiau yra nemažai žmonių, kuriems jis patinka (ar bent jau patiko), tad nusprendžiau perskaityti bent vieną jo knygą. „Confessions of a Street Addict“ rašyta dar 2001-aisiais, o joje daugiausiai dėmesio skiriama jo investiciniam fondui bei kompanijos thestreet.com istorijai. Jim Cramer nuo kitų investuotojų labiausiai skiriasi tikriausiai tuo, jog jis labai emocingas, jis savo jausmų nevaldo, o išlieja ant visų aplinkinių (arba, geriausiu atveju, į kamerą): jis knygoje prisipažįsta, jog yra sudaužęs begales telefonų, daug kartų apmėtęs ir aprėkęs savo darbuotojus, jeigu jie prigeneruodavo nuostolių ir panašiai. Tokia jo spalvinga asmenybė daug prisidėjo prie jo laidų populiarumo.
Kompaniją thestreet.com Crameris įsteigė, tikėdamasis, jog bus galima uždirbti daug pinigų, parduodant realaus laiko rinkos komentarus ir įžvalgas, tačiau iki pat internetinio burbulo (kuris kilo tik tada, kai jau thestreet.com veikė antrus ar trečius metus) tai buvo finansiškai nenusisekęs projektas. Vėliau kompanija buvo įtraukta į biržos sąrašus (dar ir dabar ja prekiaujama simboliu TSCM) ir ant popieriaus Jim Cramer tapo milijardieriumi.
Tačiau pagrindinis Jim Cramer turto šaltinis buvo jo kartu su žmona valdomas hedge fondas, kuris daugiausiai prekiavo naudodamasis momentum strategija. Tiesa, fondas turėjo ir nemažai nelikvidžių pozicijų, kurias laikė ilgesniam laikotarpiui: 1998-ųjų metų LTCM krizės metu tai vos nenusitempė viso fondo į nebūti. Didžioji dalis šių nelikvidžių pozicijų buvo nedideli taupomieji bankai (savings and loans), kurie, pajamingumo kreivei išsikreipus, patyrė didelių nuostolių. Tuo pačiu metu daug Cramerio fondo investuotojų pareikalavo grąžinti savo investuotas lėšas, tad šiuos „nelikvidus“ teko pardavinėti su dideliais nuostoliais ir rinkoje nesant realių pirkėjų. Bet, šiaip ne taip, Cramerio fondas išgyveno, ir daugiau tokių klaidų nedarė: rašoma, jog puikiai buvo pasinaudota internetiniu burbulu, o vėliau ir jo sprogimu.
Apie bendrą Cramerio fondo strategiją knygoje rašoma nedaug, tačiau keletas nuotrupų gana įdomios. Tarkime, kad ir viešų akcijų platinimų (IPO) strategija burbulo metu: į besiruošiančių listinguotis kompanijų prezentacijas būdavo siunčiama kokia nors mergina analitikė, kurios užduotis būdavo ne daryti kompanijos vertinimą, o pasikalbėti su kitais investuotojais. jeigu šie kalbėdavo apie kompaniją labai pozityviai ir užsidegę, tai akcijas verta pirkti. Jeigu per prezentaciją užduodami sudėtingi klausimai, kuriais lyg ir investuotojai bando „priremti vadovus prie sienos“, IPO dalyvauti neverta. Cramerio fondas, per IPO gavęs akcijų, vis tiek jas parduodavo tą pačią dieną ir niekada nebuvo ilgalaikis akcininkas.
Įdomi ir teorija, kaip reiktų užsiimti „informacijos arbitražu“. Net jei ir esi nedidelis fondas, turėtum sudaryti itin daug sandorių (tarkime, per metus komisiniams turėtum palikti maždaug tokią sumą, kiek yra vertas visas tavo portfelis), todėl būsi itin vertinamas brokerių, o tai atvers tau galimybes prieiti prie geriausių analitikų bei visų kompanijų vadovų. Kasdien su jais bendraudamas gali gerai jausti rinkos pulsą bei pajusti, kada pradeda keistis analitikų sentimentas (kada jie galvoja, kad gal jau reiktų pagerinti kompanijų tikslinę kainą ir panašiai). Tada prisiperki akcijų ir vis pokalbiuose su analitikais akcentuoji kompanijos privalumus: jei jie ir šiaip beveik pradėjo galvoti, jog tai gera akciją, tai tikėtina, jog tai sustiprins jų teigiamą nuomonę ir artimiausiu metu jie pagerins kompanijos prognozes. O kai pagerins prognozes, tada reikia akcijas parduoti. Sunku suvokti, ar tokia strategija gali būti pelninga, ypač kai komisinių kaštai turėtų nurėžti bet kokį uždarbį. Bet idėja savotiškai įdomi.
Per pastarąjį mėnesį perskaičiau keletą knygų apie Rusiją: Paniuškin ir Zygar „Gazpromas – rusų ginklas“, Edward Lucas „Naujas šaltasis karas“, Michailas Saakašvilis „Kalbu jums apie laisvę“, o šiuo metu dar vis kremtu „Disidento mirtį“ apie Litvinenkos istoriją. Tiesa, jos visos rašytos žmonių, kurie galvoja lygiai taip pat, kaip ir didžioji dalis lietuvių: į Rusiją šnairuojama, kalbama apie naująjį šaltąjį karą, Rusija piešiama kaip agresorė ir demokratijos per daug nepaisanti bei į autoritarizmą linkusi valstybė. Ir su šiomis nuomonėmis akitant šias knygas negalima nesutikti. Bet vis knieti paskaityti ką nors „iš kitų barikadų pusių“, norisi suprasti ir kitokį požiūrį. Tad prašau pagalbos: gal kas galite parekomenduoti kokią nors knygą apie Rusiją ir jos požiūrį į geopolitiką, pateiktą rusų akimis, pristatančią jų versiją? Bėda tame, jog rusiškai skaitau silpnai, todėl reikia, jog knyga būtų išleista angliškai arba lietuviškai.