Apie „vertės“ stiliaus investavimą (value investing) prirašyta daug, bet ši keturių autorių knyga, manyčiau, viena geresnių. Joje trumpai ir aiškiai išdėstoma investavimo filosofija, pateikiama nemažai realių pavyzdžių, kaip tikri investuotojai ieško potencialių investicijų, kaip skaičiuoja tikrąsias kompanijų vertes. Be to, antroje knygos dalyje aprašoma keleto žymiausių „vertės“ stiliaus investuotojų strategijos, išryškinama tai, kuo jų investavimas skiriasi nuo bendraminčių: net ir „vertės“ investuotojai nėra visiškai vienodi, kiekvienas jų specializuojasi savose nišose, turi skirtingas kompetencijos ribas.
Greitai permesti akimis šios knygos nepavyks: bent jau aš, perskaitęs kokį skyrių, imdavau galvoti, kokios kompanijos atitiktų vieną ar kitą „vertės“ investuotojų kriterijų Baltijos šalyse. Mechaniškai sijojant įmones, rezultatai nustebindavo: pigiausios kompanijos atrodydavo tos, apie kurias šiaip net nebūčiau pagalvojęs. Ne veltui „vertės“ investuotojai dažnai nesutinka su rinkos nuomone ir vengia populiariausių akcijų: apie kokius nors Lietuvos baldininkus ar Latvijos Dujas spekuliantų forumuose išgirsi ne kasdien.
Pats svarbiausias kriterijus vertės investuotojui yra kompanijos turto vertė (savaime aišku, atėmus skolas, nors labiausiai ieškoma kompanijų, turinčių dideles grynųjų pinigų atsargas). Kompanijos balansas rodo dabartinę kompanijos situaciją, tad nereikia galvoti apie tai, kiek kompanija uždirbs pelno, ir kaip ji atrodys po penketo metų – vertės investuotojai mano, jog toks pelno prognozavimas yra bevertis, nes jo paklaida yra labai didelė. Vertės investavimo klasikas Grehemas tik taip ir atsirinkdavo kompanijas savo investicijoms: jis pirkdavo kompanijas, kurių kaina buvo mažesnė nei likvidaus turto, esančio ant balanso, vertė. Tiesa, dabar tokių kompanijų rasti beveik neįmanoma, tačiau P/BV (kainos ir buhalterinės vertės) santykis vis dar išlieka vienu svarbiausiu vertės investuotojų įrankiu. Tikras vertės investuotojas nebijo ieškoti investavimo galimybių bankrutuojančiose ar restruktūrizuojamose kompanijose, tačiau tam reikia daug žinių, mat reikia teisingai įvertinti, kiek yra vertas kompanijos turtas. Įdomus pastebėjimas: tuo metu, kai skaičiau skyrių apie balansą, mažiausią P/BV santykį Lietuvoje turėjo Agrowill Group akcijos. Tiesa, tikras vertės investuotojas šios kompanijos balanso nepriimtų už gryną pinigą be nemažo žemės kainos sumažinimo, tad tikrasis P/BV po pataisymų turėtų būti žymiai didesnis ir, tikėtina, jog akcijos nebeatrodytų patraukliai. Tačiau kartais net ir visiškai „nurašytose“ kompanijose galima atrasti įdomių galimybių.
Ne visi „vertės“ investuotojai remiasi tik turto verte: svarbus ir ilgalaikis kompanijos uždirbamas pinigų srautas. Tačiau jie vengia prognozuoti kompanijos pelnus į ateitį, dažnai šnairuoja į itin ambicingus kompanijų plėtros planus: gali būti, jog spartus didėsiantis kompanijos pelnas ateityje pasirodys besąs tik miražas. Todėl dažniausiai investuotojai bando paskaičiuoti, koks tikėtinas kompanijos pelningumas ilguoju laikotarpiu, nekreipiant jokio dėmesio į kompanijos augimo galimybes. Tam tinka skaičiuoti vidutinius per 10 metų kompanijų pelnus, ir pagal juos išvesti Shillerio 10P/E rodiklį (skaičiavau ir aš Lietuvos kompanijų ilgalaikį P/E). Aišku, jeigu kompanija buvo pelninga praėjusį dešimtmetį, tai nereiškia, jog ji bus pelninga ir per ateinančius dešimtį metų, todėl „vertės“ investuotojai ieško kompanijų, kurios turi rimtą konkurencinį pranašumą (kaip kad Coca Cola, Gillette) ar užima monopolinę poziciją savoje rinkos nišoje (Washington Post, telekomai). Kai kurie investuotojai laikosi nuomonės, jog geriausia rinktis kompanijas, kurios yra ne monopoliai, o veikia duopolinėje rinkoje – monopolinės kompanijos dažniausiai yra prižiūrimos valstybės, jiems nustatinėjamos įvairiausios kainų lubos, tuo tarpu duopolinės kompanijos retai įsivelia į kainų karus, o tai leidžia ilgiau išlaikyti gerą pelningumą.
