Garsių bankininkų Rotšildų (Rothschild) pavardė ne vienam asocijuojasi su neišpasakytais turtais, neaprėpiama galia ir paslaptimis. Neretai jie figūruoja ir įvairiausiose konspiracijų teorijose, lyg jie būtų tie, kurie iš tiesų tampo viso pasaulio virveles ir priverčia geopolitiką vystytis jiems norima linkme. Tame iš tiesų buvo nemažai teisybės devyniolikto amžiaus pirmojoje pusėje, kai Rotšildai buvo patys turtingiausi žmonės pasaulyje ir labai artimai bendravo su Europos monarchais: jie buvo pagrindinis valstybių finansuotojas, tad nuo jų bent jau iš dalies priklausė ar Europoje vyraus taika, ar gali kilti karas (karai dažniausiai visgi finansuojami skolintais pinigais).
Niall Ferguson atliko milžinišką darbą, ir, praleidęs daug laiko benarstydamas Rotšildų korespondenciją (o Rotšildai kartais net kelis kartus per dieną susirašinėdavo tarpusavyje: tai, kas šiais laikais aptariama telefonu, išliko išdėstyta popieriuje), šios šeimos istoriją surašė dviejuose storuose tomuose. Perskaičiau dar tik pirmąjį, apimantį pirmąją XIX amžiaus pusę, o antrasis dar laukia savo eilės.
Rotšildai kilo iš Frankfurto, kur pačioje pradžioje vertėsi senų, kolekcinių monetų prekyba. Kartas nuo karto klientai siūlydavo atsiskaityti už monetas šiek tiek vėliau, tad senelis Rotšildas pamažu perėjo į pinigų skolinimo verslą. Kadangi tuo metu didžiausi kolekcionieriai buvo aukštuomenė, kurie kartu ir užimdavo svarbias pareigas valstybėje, pamažu, palaikant gerus santykius su klientais, buvo galima prieiti ir prie valstybinių paskolų. Tuo metu Vokietija dar nebuvo suvienyta, kiekvieną žemę valdė atskiras monarchas ar didikas, ir dažniausiai, vos ne kiekvienam iš jų reikėdavo finansinių paslaugų, o Rotšildai kaip mat tuo sugebėdavo pasinaudoti.
Penki Rotšildo sūnūs, kuriuos jis siuntė į Paryžių, Londoną, Neapolį ir Vieną (penktasis liko Frankfurte) pradžioje irgi užsiėmė tiesiog pirkliavimu: verslo Londone pradžia buvo gelumbės supirkimas Anglijoje ir jos eksportas į kontinentinę Europą. Tačiau kuo toliau, tuo labiau Rotšildų veikla apsiribojo finansine veikla. Kadangi Rotšildai turėjo savo biurus svarbiausiuose to meto finansų centruose, jie galėjo nesunkiai užsiimti arbitražu: tarkime britų svaro kursas Paryžiuje ir Frankfurte skirdavosi, o Rotšildai galėdavo šiuo skirtumu pasinaudoti, kai kiti finansų rinkos dalyviai dažniausiai iš už savo miesto kojos nekeldavo. Rotšildai taipogi galėjo efektyviai daryti tarptautinius „pervedimus“: jeigu Anglija skolindavo kelias tonas aukso Austrijai, Rotšildai apsiimdavo efektyviai atlikti šį pavedimą. Tam fiziškai gabenti aukso per visą Europą nereikėdavo: Londono biuras gaudavo auksą, o Vienos biuras auksą išmokėdavo iš savų atsargų vos ne tą pačią dieną (aišku, paėmęs už tai solidžius komisinius).
Pagrindiniai Rotšildų klientai buvo valstybės. Rotšildai labai retai kada skolindavo lėšas verslui ar prekybai: jų verslas buvo skolinti valstybėms, apsiimti jų obligacijų leidimu ir spekuliuoti rinkose. Tiesa, Rotšildai skolindavo pinigus fiziniams asmenims, jeigu buvo tikimasi, jog asmuo turi (ar turės) įtakos valstybėje: palankiai nuteiktus valstybės asmenis, būdavo žymiai lengviau gauti tuos pačius valstybės pavedimus. Meno kolekcionieriais Rotšildai irgi tapo ne iš paikystės, o dėl to, jog įvairiausi meno kūriniai yra labai tinkama dovana įtakingiems asmenims: meno kolekciją visada galima panaudoti savo tikslams siekti.
Iš dalies Rotšildų sėkmę galima paaiškinti ir sukurtu labai efektyviu komunikacijų tinklu: Rotšildai samdydavo specialius kurjerius, kurie kaip įmanoma greičiau pranešdavo jiems naujienas, kurios dar rinkos nebūdavo pasiekę. XIX amžiaus pradžioje žinios sklisdavo gana lėtai (juk nebuvo net geležinkelių!): jei Napoleonas laimėdavo mūšį kur nors netoli Rusijos, tai šios žinios pasiekdavo Londoną gal tik po savaitės. O juk tokios žinios galėjo stipriai įtakoti Prancūzijos obligacijų kainą Londono biržoje! Rotšildų komunikacijos kanalas buvo toks efektyvus, jog jie naujienas ir kito kontinento krašto sužinodavo bent pusdieniu ar visa diena anksčiau nei valstybių vadovai, o tai jiems leisdavo uždirbti nemažai pinigų rinkose. Šiuo Rotšildų komunikacijos kanalu naudodavosi net ir diplomatai ir tie patys valstybės veikėjai, kai norėdavo greitai, efektyviai, ir ne visada oficialiai, perduoti kokią nors žinią. Taigi, Rotšildai buvo tapę neoficialiu Europos aukštuomenės bendravimo kanalu: per juos praeidavo visi gandai ir nuomonės; jie iš tiesų buvo Europos diplomatijos „insaideriai“.
Tiesa, Rotšildų įtakos nereikėtų pervertinti: nors jie ir galėdavo spręsti, ar skolinti valstybėms karo tikslais, bei turėjo galimybių neoficialiai įtakoti Europos politiką, jie anaiptol nebuvo visagaliai, ir kartais ir juos užklupdavo netikėti įvykiai. 1848-ųjų metų neramumams bei ne vienos monarchijos pabaigai jie nebuvo pasiruošę, ir nedaug trūko, jog Rotšildų verslas tuo metu būtų žlugęs (juos išgelbėjo tik laiku iš Naujojo pasaulio parsiųsta tauriųjų metalų siunta). O ir banko grąža neatrodo labai didelė: neretai bankas sugebėdavo uždirbti tik 3-5 procentus pelno nuo savo turto.
Rotšildai išskirtiniai tuo, jog niekada neatsisakė savo žydiškumo, niekada neatsivertė į krikščionybę, nors tai jiems būtų suteikę daug privilegijų. Kilę iš beteisių žydų šeimos, per savo uždirbtus turtus jie padarė daug įtakos tam, jog žydai per XIX amžių įgautų daug teisių. Su Rotšildais įsitvirtino ir stereotipas, jog žydas yra skūpus ir pasakiškai turtingas, siekia sau naudos ir per savo turtą bei pažintis iš tiesų valdo pasaulį, nors niekas jam šios valdžios nesuteikė. Tapti turtingiausia pasaulio šeima, uždirbti tokius pasakiškus turtus per savo gudrumą ir darbą, o ne per pavedėjimą (kaip kad kitos to meto turtingiausios šeimos), nekalbant jau apie tai, jog visa tai pasiekta ne tik kad be privilegijų, bet net ir be krikščionims įprastų teisių, XIX amžiaus Europoje iš tiesų buvo kažkas naujo.
