Month: February 2010

Įplaukos į investicinius fondus

Investicijos, Lietuva, Pastebėjimai

Įplaukos į investicinius akcijų fondus dažniausiai gana gerai koreliuoja su akcijų kainų pokyčiais: kuo daugiau “šviežių” pinigų plūsta į rinką, tuo aukščiau keliamos akcijų kainos. Viena iš staigaus Baltijos šalių kilimo sausio mėnesį priežasčių tikriausiai irgi yra stipriai padidėję įplaukos į vieną iš stambesnių regiono investicinių fondų. Išsivysčiusiose rinkose įplaukas į fondus stebi ne vienas analitikas, tačiau Baltijoje kol kas tokių agreguotų duomenų neteko matyti vienoje vietoje. Galbūt dėl to, jog grynai Baltijos regionu apsiribojančių fondų nėra daug, o didžiausi žaidėjai (East Capital, SEB) kas dieną neskelbia fondų aktyvų dydžio. Swedbank, kuris turėtų būti stambus žaidėjas Baltijos rinkoje, Baltijai alokuoja tik apie 3% Rytų Europos fondo, tad pagal šio fondo duomenis irgi sunkoka paskaičiuoti kiek pinigų per jį ateina į Baltijos rinką.

Bet kažkiek duomenų visgi yra, mažesni rinkos žaidėjai (Finasta, Parex, Prudentis, Jūsų Tarpininkas) OMX fondų centrui kasdien pateikia savo valdomų fondų vieneto vertes ir grynųjų aktyvų sumą. Grynieji aktyvai keičiasi dėl dviejų priežasčių: dėl fondų vieneto vertės pasikeitimo ir dėl įplaukų ar pinigų išėmimo iš fondo. Taigi, atmetus fondų turto pokytį dėl akcijų kainų svyravimo galima bent apytiksliai paskaičiuoti naujų pinigų įplaukas į fondą (šioje metodikoje yra tam tikrų niuansų, todėl gaunami skaičiai yra apytiksliai, bet, tikiuosi, tendencijas parodo teisingai). Į agreguotus duomenis įtraukiau Finastos Centrinės ir Rytų Europos bei Naujosios Europos fondą, Parex Baltijos fondą, Prudentis Baltijos fondą, Jūsų Tarpininko tris Baltijos akcijų fondus ir WIOF Baltic Opportunities fondą. Rezultatą pateikiu grafike.

Mėnesio įplaukos į Baltijos fondus (raudona linija - OMX Baltic 10 indeksas)

Atrodo, jog nuo pat 2007-ųjų lapkričio iš Baltijos rinkos pinigai traukiasi, nors jau gerus metus susidomėjimas (tiek pinigų įnešimas, tiek išėmimas) fondais yra visiškai išnykęs. Jei iš tiesų paskutinio mėnesio Baltijos akcijų kilo Skandinavų pinigais, tai vietiniai smulkieji fondų investuotojai tuo nepasinaudojo, nes į šiuos fondus ryškaus naujų pinigų pritraukimo nesimato. Galima tik džiaugtis, jog pinigai iš Baltijos nebesitraukia (nes jų nebeliko?). Įdomiai atrodo ir 2005-ųjų metų antroji pusė bei 2007-ųjų metų vidurys: apie šešis mėnesius įplaukos į fondus buvo gana didelės, bet akcijos sparčiai nekilo – po to tai baigdavosi rinkos nuosmukiu.

Pat Dorsey: The Little Book That Builds Wealth

Investicijos, Knygos

Tai dar viena knyga iš „mažųjų knygų apie investavimą“ serijos, šį kart apie Morningstar investavimo filosofiją. O ta filosofija gana paprasta: tereikia investuoti tik į kompanijas, kurios ilguoju laikotarpiu gali uždirbti didesnę kapitalo grąžą nei konkurentai. Aišku, svarbu ir kaina, kurią moki už kokybišką kompaniją, tačiau pagrindinis kriterijus visgi yra kompanijos gebėjimai ilguoju laikotarpiu išlaikyti aukštą investuoto kapitalo grąžą (Return on invested capital – ROIC). Jei kompanija generuoja didelę grąžą nuo investuoto kapitalo, tai tikėtina, jog ji turi stiprių konkurencinių pranašumų, kurie neišdils net esant finansinėms krizėms; taigi, tokių kompanijų akcijos yra gana saugi investicija.

Kompanijos sugeba pasiekti aukštą nuosavybės (ROE > 15%) ar turto grąžą (ROA > 7%) dėl šių keturių priežasčių:

  • nematerialus turtas, kurį turi kompanija: tai gali būti arba patentai, licencijos, kurie leidžia kompanijoms turėti monopolį savo rinkos nišoje; arba stiprus prekės ženklas (kaip Coca Cola arba McDonalds), kuris leidžia kompanijoms pardavinėti savo produktus su didesnėmis nei konkurentų maržomis. Tiesa, ne visi žinomi prekių ženklai yra vertingi: vertinga tik tai, kas leidžia bendrovėms didinti savo prekių kainas, lyginant su konkurentais.
  • dideli pakeitimo kaštai: jeigu klientams labai sunku pakeisti tiekėją, tikėtina, jog tiekėjas uždirba nemažas maržas. Kokių nors bankinių sistemų gamintojas, įdiegęs savo sistemą, gali būti gana ramus, jog klientas nuo jo greitai nepabėgs, mat bankui jo sistemos keitimas yra labai skausmingas procesas.
  • tinklo efektas: kuo daugiau klientų, kurie naudojasi kompanijos paslaugomis, tuo daugiau jiems suteikiama vertės. Microsoft programos turi tokią didžiulę rinkos dalį nebūtinai dėl to, jog jos geriausios, bet dėl to, jog jomis visi naudojasi, todėl nekyla suderinamumo problemų. Lygiai taip pat liūto dalis internetinių aukcionų rinkos tenka ebay.com, ir naujam konkurentui sunkiai sektųsi pervilioti klientus, net jei sistema ir būtų kelis kart geresnė – didžiausią vertę kuria platus klientus ratas.
  • kaštų privalumai: kai kurios bendrovės yra natūralios monopolijos, nes kiti konkurentai tiesiog negali konkuruoti dėl kaštų struktūros. Vietinis žvyro karjeras ar šiukšlynas gali efektyviai aptarnauti klientus 50 kilometrų spinduliu, nes vežti žvyrą ar šiukšles toliau yra tiesiog per brangu – tokiems verslams nereikia bijoti konkurencijos, nes vargu ar kas iš toliau esančių karjerų ar šiukšlynų gali geromis kainomis teikti vietos klientams.

Autorius ne kartą knygoje pabrėžia, jog geri kompanijos vadovai nėra pakankama priežastis investuoti į kompaniją: nesvarbu, koks geras vadovas, jam bus labai sunku sukurti gerą bendrovę, veikiančią iš esmės blogame sektoriuje; ir atvirkščiai: kad ir koks blogas vadovas, sunku sugadinti kompaniją gerame sektoriuje.