Month: May 2011

Stasys Jakeliūnas apie Baltarusiją ir Lietuvą: visgi kieno CDS didesnis?

Ekonomika, Lietuva, Pastebėjimai

Jau senokai taip nebuvau pasipiktinęs kokiu nors save rimtu laikančio ekonomisto straipsniu kaip kad šiandien lrytas.lt pasirodžiusiu Stasio Jakeliūno rašiniu apie Baltarusijos ir Lietuvos ekonominės padėties palyginimą. Šiame straipsnyje labai prie daug ko galima prikibti, bet visgi į dideles polemikas nesileisiu: iš tiesų Baltarusija ir Lietuva sprendžia krizę labai skirtingais būdais, tad laikas puikiai parodys, kuris iš jų buvo veiksmingesnis. Manau, kad jau dabar atsakymas yra akivaizdus.

Visgi labiausiai norisi pastebėti, jog Stasys visiškai iškreipia faktus apie Baltarusijos skolinimosi galimybes bei rinkoje įkainotą jos bankroto riziką. Iš tiesų, Baltarusijos nėra labiausiai rizikingų (skaičiuojant pagal bankroto tikimybę) pasaulio valstybių dvidešimtuke, kuriame Lietuva užima 14 vietą: bet jos ten nėra todėl, kad niekas neprekiauja Baltarusijos kredito apsikeitimo sandoriais (Credit Default Swaps, CDS). Jeigu jie ir yra, tai jie tokie nelikvidūs, jog duomenys apie jų kainas nepatenka į Bloomberg terminalus.

Tiesa, labai nesunku suprasti, ką iš tiesų rinkos galvoja apie Baltarusijos kredito riziką. Baltarusija turi išleidusi dvi JAV doleriais denominuotas euroobligacijų emisijas: viena jų bus išperkama 2015 metais, o kita – 2018-aisiais. Šiuo metu šių obligacijų rinkoje galima nusipirkti su 11,5-11,8 procento pajamingumu. Tai labai realus rodiklis, už kiek palūkanų šiuo metu finansų rinka yra pasiryžusi skolinti Baltarusijai. Lietuva irgi turi JAV doleriais išleistų euroobligacijų. 2015-ais metais išperkamų Lietuvos vertybinių popierių pajamingumas šiandien siekia maždaug 3,4 procento, o 2017-ais išperkamų — apie 4,4 procento. Tas skirtumas tarp Baltarusijai siūlomų 11,5 procentų palūkanų ir Lietuvai siūlomų 4 procentų manau viską ir pasako.

Jeigu Baltarusijos CDS sandoriais būtų aktyviai prekiaujama, jis turėtų kainuoti apie 900-1000 bazinių punktų, kas yra žymiai arčiau Graikijos (kuri su maždaug 1400 bazinių punktų užima pirmą vietą tarp rizikingiausių pasaulyje), nei Lietuvos, kurios penkerių metų dolerinis CDS kainuoja apie 200 bazinių punktų.

„Protų nutekėjimas“ gali būti ir teigiamas veiksnys

Ekonomika, Pastebėjimai

Skurdžioms valstybėms dažniausiai didžiausia su emigracija susijusi problema yra „protų nutekėjimas“. Kokia nors skurdi Afrikos (nors nebūtinai ir Afrikos: tinka tai ir Lietuvai) valstybė išleidžia palyginus daug resursų tam, kad išmokyti kokį nors daktarą ar suteikti aukštąjį išsilavinimą inžinieriui, o šis ima ir tik pabaigęs mokslus susikrauna daiktus ir išskrenda į kur nors į Vakarus kurti BVP ne savo tėvynėje. Apmaudu ir, atrodytų, didelis nuostolis valstybei, kurioje galbūt ne visi piliečiai ir pakankamai pavalgyti turi.

Bet šios savaitės The Economist pateikia labai įdomų požiūrį: visgi gali būti, jog vargšė Afrikos valstybė čia nieko nepraranda, o kaip tik priešingai – uždirba. Toks naujai iškeptas daktaras ar inžinierius gyvendamas Vakaruose gali uždirbti dešimtį kartų didesnį atlyginimą, nei likęs namie, o šio itin didelio atlyginimo Afrikos standartais pakanka nemažai lėšų sutaupyti ir parsiųsti perlaidomis namo, kur tikriausiai gyvena tėvai ar kitokie giminės. Manoma, kad šios perlaidos per emigranto gyvenimą tėvynei pilnai atperka investiciją į piliečio mokslą: giminės, gavę perlaidas, sumoka valstybei dalį šių lėšų per vartojimo bei kitokius mokesčius.

Yra ir kitų privalumų: jau vien dėl to, kad žmonės tiki, kad galima gavus išsilavinimą puikiai uždirti užsienyje, ima labiau siekti mokslo. Emigruoja ne visi, bet visuomenės raštingumas ir žmogiškasis kapitalas didėja. Be to, dalis (nors gal ir nedidelė) emigrantų grįžta pasisėmę patirties, ir ją gali puikiai pritaikyti savo tėvynėje.