Nepaisant labai jau kičinio knygos pavadinimo (sutikite, „You Can Be a Stock Market Genius“ didele kokybe nekvepia) paskutinė Joel Greenblatt knyga nenuvylė. Kaip ir prieš porą metų skaitytoje „The Little Book that Beats the Market“ (kuri man irgi labai patiko), joje galima rasti labai paprastų ir aiškių idėjų apie investavimą į nuvertintas kompanijas. Šį kartą Joel Greenblatt rašo apie gana specifinę nišą, kurioje galima ieškoti nuvertintų investicijų: jis siūlo atkreipti dėmesį į sudėtingus įmonių restruktūrizavimus, perėmimo sandorius, bankroto procedūras ir panašiai. Iš pradžių tai gali pasirodyti baugiai sudėtinga, bet įdėtas papildomas darbas į idėjos nagrinėjimą dažniausiai atsiperka su kaupu.
Greenblatt rašo, jog ypač daug puikių minčių gali kilti stebint „spin-off“ sandorius. „Spin-off“ – tai toks įmonės restruktūrizavimas, kai egzistuojanti kompanija atskiria tam tikrą savo veiklą į kitą įmonę ir šią naująją kompaniją parduoda (nors gal ir ne visą). Tokių pavyzdžių turime ir Lietuvoje: Žemaitijos Pieno Investicija, ALT Investicijos (tiesa, čia sėkmės mažiau…). Kompanija gali norėti atskirti savo veiklą tam, kad atskiriamo padalinio vadovai būtų labiau motyvuoti per opcionus, tam kad galėtų gauti leidimą įsigyti kokį nors naują verslą ar tiesiog norėdama išgryninti savo pagrindinę veiklą. Neretai atskiriamas verslas nėra jau toks blogas, o jei ir darbuotojai bei vadovai tampa sumotyvuoti labiau stengtis, tikėtina, jog atskirto verslo rezulutatai po atskyrimo gali pagerėti. Bet Greenblatt siūlo investuoti į tokias atskirtas kompanijas ne dėl to. Dažniausiai po tokio atskyrimo naujosios kompanijos, ypač jeigu jos nėra didelės, kainuoja labai pigiai todėl, kad buvę motininės kompanijos akcininkai skuba išsiparduoti akcijas beveik į nieką nekreipdami dėmesio. Juos galima suprasti: įsivaizduokime didelio fondo valdytoją, kuris turėjo kompanijos A akcijų už 10 milijonų dolerių. Kompanija A atskyrė savo nekilnojamo turto verslą į įmonę B, kurios akcininku automatiškai tapo ir investicinis fondas. Bėda ta, kad kompanija B yra gal šimtą kartų mažesnė už kompaniją B, o dabar fondų valdytojas turi sekti (t.y. skaityti analizes, susitikinėti su vadovais ir t.t.) nebe vieną investiciją, o dvi: kompaniją A, į kurią investuota 9,9 milijonai dolerių ir kompaniją B, kurios akcijose yra 0,1 milijonas dolerių. Tikėtina, jog jis nesuks sau smegenų ir ilgai negalvojęs tiesiog ims ir parduos kompanijos B akcijas bet kokia kaina. Ir tokių pardavėjų rinkoje bus nemažai, tad kompanijos B akcijos turėtų pigti. Tada jas ir reikia pirkti, nes pasibaigus tokiems pusiau priverstiniams pardavimams ir praėjus kiek laiko, labai tikėtina, jog kompanijos B akcijos bus vertinamos rinkoje be jokių nuolaidų.
Panašios situacijos gali atsitikti ne vien su spin-off’ais. Taip gali įvykti ir jei kompanija restruktūrizuojama po bankroto ir investuotojai šio proceso metu gauna keleto rūšių obligacijų bei naujų akcijų. Galbūt kai kurie instituciniai investuotojai gali investuoti tik į akcijas, tad jie iš karto pardavinės netikėtai gautas obligacijas, ar atvirkščiai: kai kas gali investuoti tik į obligacijas ir akcijos jų nedomina. Kuo sandoris sudėtingesnis, tikėtina, jog galimybių uždirbti iš rinkos neefektyvumo yra daugiau.
Savaime suprantama, toks investavimas reikalauja nemažai žinių ir finansinių atskaitų skaitymo, bet patys principai nėra sudėtingi. Todėl Joel Greenblatt ir yra mano vienas mėgstamiausių autorių apie investicijas.
ATNAUJINIMAS: Pasirodo, ėmiau čia viską ir supainiojau. Ši Greenblatt knyga visai ne nauja (ji išleista pirmą kartą dar gūdžiais 1999-aisiais). Paskutinė jo knyga, išleista šiemet yra „The Big Secret for the Small Investor“, kurios nesu skaitęs.
