Sausis buvo gana produktyvus perskaitytų knygų derliumi, nors ne visi skaitiniai buvo labai įdomūs bei vertingi. Trumpos pastabos apie tai, ką perskaičiau:
- Umberto Eco – „Vakarykštės dienos sala“. Kadangi Umberto Eco mėgstu, tai negaliu labai skųstis, bet tikriausiai tai, mano nuomone, silpniausia iš jo rašytų grožinių knygų (nesu perskaitęs tik paskutiniosios – „Prahos kapinių“, tad apie ją negaliu nieko pasakyti). Nors geografiniai atradimai, ilgumos nustatymo problemos subtilybės man gana artimos pagal jūreivišką sielą, bet kažko šioje knygoje vis tiek trūko.
- Hersh Shefrin – „Beyond Greed and Fear“. Sakyčiau, viena geresnių knygų apie elgsenos finansus (behavioural finance, ar čia teisingas vertimas?) ir kaip iš to užsidirbti pinigų. Vienoje vietoje, koncentruotai ir su aiškiais praktiniais pritaikymais. Tiems, kas su šiomis temomis dar nėra susidūręs, tai galėčiau parekomenduoti kaip neblogą knygą, bet pats nelabai daug ką radau joje naujo. Gal tik įsiminusi labai teisingai nuskambėjusi frazė, kad rinkos yra iš tikrųjų valdomos ne godumo ir baimės, o vilties ir baimės.
- Bruce Buena de Mesquita, Alastair Smith – „The Dictator’s Handbook“. Apie šią knygą jau neseniai rašiau. Gerai šią knygą vertinu jau vien dėl to, kad ją perskaičius, šiek tiek kitaip imi žvelgti į pasaulį, politiką ir geopolitiką: net ir vėliau skaitydamas knygą apie Medičius ar Noamo Chomskio veikalą apie JAV hegemoniją mintyse vis taikiau „Diktatoriaus vadove“ siūlomą analizės modelį. Žodžiu, tai knyga, šį mėnesį daugiausiai prisidėjusi prie mano pasaulėžiūros formavimo. Prie viso to, dar ji ir greitai bei lengvai skaitėsi.
- Paul Strathern – „The Medici. Godfathers of Renaissance“. Gal ir būtų visai neblogai, bet tikėjausi daugiau istorijos apie finansus ir Medičių banką, bet knyga daugiausiai apie politiką (beje, apie patį Medičių banką man visai patiko Raymond de Roover – „The Medici Bank: Its Organization, Management, Operations, and Decline“). Nors čia nieko stebėtino, nes politika ir finansai visada buvo labai tampriai persipynusi, o juolab tokiais laikais, kai palūkanų ėmimas buvo laikomas nuodėme, o vienintelis rimtas institucinis klientas buvo popiežius. Aišku, tai, kad palūkanų negalima imti, bankui netrukdė, nes palūkanos būdavo “įsiūnamos” į valiutos keitimo kursą: bankas pirkliui skolina kokius nors Venecijos dukatus, o pirklys įsipareigoja už metų grąžinti auksą, kurio vertė tarkim 10 procentų didesnė nei dabar paskolintų Venecijos dukatų kaina. Taip viskas formaliai lyg ir patenka po valiutos keitimo (arba tiksliau — aukso pirkimo) operacijomis, viskas su bažnyčia tvarkoje, palūkanos niekur neminimos, visi laimingi. Net pats žodis “bankas” yra kilęs nuo valiutos keitėjų suoliuko pavadinimo. Pats didžiausias klientas tais laikais buvo bažnyčia, nes ji iš viso pasaulio surinkdavo aukas, kurios suplūsdavo į Romą, o čia jas reikdavo pakeisti iš įvairių valiutų į auksą. Aukų rinkimo grandinė buvo gana ilga ir sudėtinga (bet ir labai pelninga tam, kas už ją buvo atsakingas): koks nors vyskupas Islandijoje surinkdavo aukas žvėrių kailiais, jie būdavo gabenami į Briūgę, ten parduodami už vietinę valiutą, vėl paskui kažkaip pervedinėjami per kelias rankas į Romą, keičiami į auksą ar kitokią reikalingą valiutą. Nenuostabu, kad Medičių bankininkai žūt būt stengėsi šį klientą išlaikyti, pradžioje per papirkinėjimus, o paskui ir per savo šeimos narių stūmimą į kardinolus, o vėliau ir pačius popiežius. Beje, pats Medičių bankas nebuvo pasakiškai turtingas iš bankinės veiklos: palūkanos (t.y. efektyvios skolinimo palūkanos, nes akivaizdus skolinimas už palūkanas buvo laikomas lupikavimu) nebuvo labai didelės, ROE siekė gal apie 10%. Kita bėda su paskolomis viduramžiais (ir vėlesniais laikais, kiek teko skaityti Rotšildų istoriją) yra kad tai dažnai labai rizikingas verslas: paskolini kokiam karaliui, o tas nenori grąžinti ir tave suėmęs kankina, kol prisipažįsti, jog jis tau neskolingas. Manoma, jog Medičių turtai daugiausiai kilo iš jų politinės galios. Banko ir Florencijos valstybės biudžetai dažnai maišydavosi, ir Medičiai tvarkėsi, kaip jiems reikėjo. Kelis kartus bankas būtų bankrutavęs, jeigu Medičiai nebūtų galėję skyles užkamšyti Florencijos gyventojų lėšomis. Vienas įdomiausių jų politinių ginklų buvo kadastro valdymas: Florencijoje buvo privaloma mokėti nekilnojamo turto mokesčius, kurie buvo nustatomi pagal turto kadastrinę vertę. Jeigu koks didikas Medičiams neįtinka, netyčia jiems padidinamos kadastrinės jų turto vertės, ir jie arba privalo daug mokėti, arba trauktis iš Florencijos. Mokesčių nemokėjimas ne išeitis, nes Florencijos liaudis didžiuojasi savo respublika (ir Medičių „valdoma demokratija“), tad juos sukurstyti prieš tokius mokesčių nemokėtojus nesunku.
- Nicholas Dunbar – „The Devil’s Derivatives“. Dar viena patikusi knyga, apie kurią jau rašiau. Apie tai, kad išvestinės priemonės yra skirtos daugiausiai tam, kad pasitelkus finansų alchemiją sukurti tai, ko niekam nereikia ir dar už tai pasiimti didelę maržą. Rekomenduoju.
- Ram Charam – „Know-How praktinės žinios“. Gal ir būtų nieko, bet Verslo žinių serijos knygų tikslinėje auditorijoje jau senokai nesu ir jų brangios knygos (pa)prasta kalba ir akivaizdžiomis idėjomis (kaip kad esminė šios knygos mintis, kad vadovas turi būti ne vien mėgiamas, bet ir – o, dieve! – turi turėti praktinių vadovavimo žinių) nušvitimo man nesuteikia. Gal net ir erzina.
- Noam Chomsky – „Hegemonija arba išlikimas“. Apie JAV vaidmenį pasaulyje, apie tai, kad ji yra pats didžiausias agresorius pasaulyje ir dvigubus standartus. Ne visur galima sutikti, bet susimąstyti priverčia. Perskaitai tokią knygą ir paskui pusę dienos gali praleisti interrnetuose skaitydamas kokios nors 1983-ųjų metų Grenados istoriją ir geopolitines Turkijos-Izraelio-JAV ašies pasekmes. Žodžiu neblogai.
