Ėmė taip ir sutapo, jog šiandien už akių užkliuvo du straipsniai labai panašiomis temomis: žurnalas „Veidas“ vėl paskelbė turtingiausių Lietuvos žmonių sąrašą, o Ezra Klein dienoraštyje svečio teisėmis Ruchir Sharma analizuoja, ką iš tokio sąrašo galima pasakyti apie valstybę.
Nors viešojoje erdvėje labai populiaru reikšti nuomonę, jog Lietuva yra oligarchinė valstybė, ir su tais mistiniais oligarchais reikia žūt būt kovoti, bet skaičiai rodo kitką: turime tik vieną milijardierių (tiek JAV doleriais, tiek litais), o ir jo turtas siekia tik varganus 3.5 procentus nuo BVP. Iki Rusijos, kur šis rodiklis yra net 20 procentų, labai toli. Toli net iki JAV, kur milijardierių turtas siekia 10.6 proc. BVP, ar Brazilijos. Galime lygintis tik su Pietų Korėja, ir šiek tiek lenkiame Kiniją, kuri pasižymi santykine pajamų lygybe, ir kurioje valdo visai ne verslininkai, o labai kitokio kirpimo politikai. Manoma, jog labai didelė milijardierių koncentracija indikuoja, jog šalis nėra konkurencinga, dažniausiai tokie milijardieriai savo turtą būna sukaupę per kreivas privatizacijas ir korupcinius sandėrius — žiūrint į Rusiją, su tuo galima sutikti.
Labai svarbu, ar milijardierių sąrašas keičiasi, ar jis nėra statiškas: jeigu metai iš metų milijardieriai vis tie patys, tai tikėtina, jog jie savo pozicijas išlaiko ne teisingos konkurencijos dėka, o naudodamiesi politiniais ryšiais ir kitokiais nešvariais būdais stengdamiesi prispausti savo konkurentus. Vėlgi, Rusija šiuo požiūriu neblizga: aštuoni iš dešimties turtingiausiųjų Rusijoje, šiame dešimtuke yra nuo pat 2006-ųjų. Lietuvoje situacija aiškiai geresnė, mat turtingiausiųjų žmonių dešimtukas nors nežymiai, bet visgi kinta metai iš metų. Šiemet tarp turtingiausiųjų buvo tik 4 iš 2006-ųjų “Veido” turtingiausiųjų sąrašo: Nerijus Numavičius (VP Market), Lubio šeima (Achema), Arūnas Martinkevičius (SBA) ir Rakauskų šeima (Senukai), tad su konkurencija Lietuvoje lyg ir irgi viskas tvarkoje.
Tai gal ir nesam mes valdomi oligarchų ir jau laikas būtų mesti vartoti šią klišę?