Menkavertės informacijos dieta

Mano vardas Petras ir aš turiu priklausomybę. Esu priklausomas nuo begalinio mažareikšmių naujienų srauto: jei tik atsiranda laisva minutė, būtinai einu panaršyti po naujienų portalus, pasitikrinu Facebook srautą ir peržvelgiu, ar neatsirado neperskaitytų įrašų mano RSS skaityklėje. Jei kiti žmonės kenčia nuo perdėto potraukio menkaverčiam maistui, ir užsikąsdami hamburgeriais bei užsigerdami kola dienų dienas galėtų leisti čiaumodami bulvių traškučius (mėgstu ir tai, nors mano svoris to neišduoda), tai aš galiu dienų dienas valkiotis po internetą, skaitydamas vis naujus dienoraščių įrašus, ekonomistų pastebėjimus, dienraščių straipsnius ir draugų komentarus po praėjusio vakarėlio nuotraukomis.

Šiuolaikinė media ir socialiniai interneto tinklai puikiai pritaikyti tenkinti sutrumpėjusio dėmesio kamuojamų skaitytojų poreikius. Vieno sakinio atnaujinimas Facebook, 140 simbolių žinutė Twitteryje, kelių pastraipų pranešimas Delfyje, ar, blogiausiu atveju, kelių puslapių ilgio dienoraščio įrašas – ilgiau dėmesį prikaustyti vargu ar įmanoma. Juk kai gyveni internete, ištisa informacijos ir naujienų gausybė pasiekiama vienu pelės spragtelėjimu, ir skaitydamas vieną straipsnį jau galvoji, ką perskaitysi po jo. Bent jau man taip būna.

Bet, gerai pagalvojus, ta kasdien internete į save susiurbiama informacija yra labai menkavertė.  Štai kad ir dabar, Delfi pagrindinės antraštės skelbia: „K.Kemzūros žvilgsnis jau krypsta į pirmuosius varžovus Londone“, „Kedžiams pateikti įtarimai dėl trukdymo antstolio veiklai“, „Teismas: atsijungus nuo šildymo neteisėtai, privaloma mokėti už energiją“, „Sunkvežimiui susidūrus su „Subaru“, sužeistos 14-metės dvynės, išbyrėjo dujų balionai “. Turint laisvo laiko, perskaityčiau viską, gal nebent praleisčiau straipsnį apie avariją, nes jau tuo metu būtų pasirodęs kitas, įdomesnis straipsnis kitame portale, nors krepšinis ir Kedžių istorija manęs giliai nedomina, o šilumos ūkio problemos irgi manęs neliečia. Net nekalbu apie interneto dienoraščių pelų ir grūdų santykį ar atsitiktinio finansų analitiko nuomonę apie tai, kur rytoj kryps naftos kainos.

Yra dar tokia teorija, kad kuo daugiau skaitai kasdienes naujienas, tuo mažiau suvoki pasaulį, mat pastebi tik tas naujienas, kurios atitinka tavo pasaulėžiūrą, koncentruojiesi į smulkmenas ir nematai didžiojo paveikslo kurlink ritasi pasaulis. Sveika sustoti ir apie tai pagalvoti, be tai nelengva, kai žinai, jog tau ekrano kampe viliojančiai žybsi pranešimas, jog laukia trys nauji neperskaityti straipsniai apie Kedžius, Astravo elektrinę bei Rusijos svarstymus dėl prasto derliaus šiemet uždrausti kviečių eksportą.

Tad bent jau dešimčiai dienų nutariau stengtis laikytis žinių srauto dietos. Facebook’ą peržiūrėsiu ne dažniau nei kartą per dieną. Stengsiuosi nuolat netikrinti RSS skaityklės. Nevaikščioti po naujienų portalus (na, gal tik kartą per dieną). Juk per tą laiką galima perskaityti tiek knygų, nuveikti tiek darbų! Visai tikėtina, jog bus nelengva: porai valandų susikoncentruoti ties knyga yra žymiai sunkiau, nei porą valandų bimbinėti interneto platybėse, bet pabandyti verta.

Aišku, kad ne pats ėmiau taip ir sugalvojau. Taip mane paskatino susimąstyti James Altucher dienoraščio įrašas bei Jack Cheng pastebėjimai apie The Slow Web. Kuriuos, savaime suprantama, užtikau eilinę dieną klejodamas internete. Mano vardas Petras ir aš turiu priklausomybę.

Alberto Angela: „Viena diena Senovės Romoje“

Prisipažinsiu, jog senovės romėnai mane nelabai domina. Jie ne tokie egzotiški kaip kitos senovės civilizacijos (kaip, tarkim, piramides statę senovės egiptiečiai, ar iš ėriukų kepenų buriantys Tarpupio gyventojai), ne tokie protingi kaip graikai (tą jie patys pripažino), bet kartu ir nebe tokie artimi kaip Viduramžių Europa. Bet užmatęs internetuose, jog prie šios knygos rankas yra prikišęs Aurelijus Katkevičius, nesusilaikiau jos nenusipirkęs.

Ir nesigailiu. Knygą pasičepsėdamas suvalgiau per keletą vakarų – būčiau neužtrukęs nė tiek, jeigu tik nebūtų užgriuvę kiti reikalai. Pasakojimas apie kasdienį Senovės Romos gyvenimą glaustas, bet vaizdingas, neperkrautas, bet įtraukiantis, tobulai tinkantis vasaros atokvėpiui nuo darbų.

Senovės Romos kasdieninis gyvenimas ne taip jau stipriai skiriasi nuo to, su kuo ir dabar galima susidurti skurdesnių šalių didmiesčiuose: žmonės keliasi, valgo, dirba, eina į viešąsias pirtis, linksminasi bei apsiperka turguose. Senovės Romoje jau egzistavo mums įprasti miestų atributai: aludės, parduotuvės, viešosios erdvės ir gyvenamieji kvartalai, tad skaitant šią knygą net imi galvoti, jog eilinio šiuolaikinio kaimo gyventojo gyvenimas gal net labiau tolimesnis nuo dabartinio miestiečio gyvenimo būdo, nei pastarasis nuo Senovės Romos aplinkos. Gal yra tik keli nedideli skirtumai: Romoje nėra buitinės technikos, tad turtingų žmonių namų ruošos darbus nudirba vergai (į juos žiūrima lygiai taip be emocijų, kaip kad dabar į sulčiaspaudę: pikta, kai neveikia, bet visuomenė nesibaisės, jei iš nevilties užtrankysite ją plaktuku), ir romėnai turi subtilų skonį žiaurumui – puikiausia pavakario pramoga yra nueiti į Koliziejų pažiūrėti meistriškai ir teatrališkai paruoštų egzekucijų bei gladiatorių kovų.

Knygoje teigiama, jog visi kiti stereotipai apie romėnus – besotis apsirijimas šventėse, bei nesibaigiančios orgijos – nėra visai tikslus. Valgoma gal ir daug, bet tam tikras saikas išlaikomas, o orgijomis baigiasi tikrai ne kiekvienas vakarėlis. Tiesa, berniukų ar verg(i)ų seksualinis išnaudojimas yra įprastas dalykas, bet čia irgi galioja griežtos etikos taisyklės: vyras gali būti tik aktyvus, nes būdamas pasyvus save žemina. O seksas su vergais nėra problema, nes jie žemesnės kastos, todėl negali kelti bėdų nesantuokinių vaikų paveldėjimo klausimu.

Vergų ekonomika mane labai sudomino: rašoma, jog buvo tokių Romos piliečių, kurie užsiėmė vien tik investicijomis į vergus. Nebrangiai nusiperki jaunuolį (palyginimui, vergų kainos panašios į dabartines mašinų kainas), išmokai jį skaityti bei rašyti, ir gali jį įdarbinti raštininku. Savaime suprantama, jo uždarbis eina tau, nes tu esi savininkas – gauni iš to dividendus. Po to gali jį brangiau parduoti ir vėl prisipirkti pigių ir kvailų vergų – toks investicinis verslas turi savų rizikų (vergas gali susirgti, numirti ar šiaip būti „brokuotas“), bet grąža irgi nemenka.

Rizikos valdymas lažybų bendrovėse

Šįryt gerdamas kavą nustebau Lietuvos ryte pamatęs straipsnį apie vos nepatirtus lažybų bendrovių nuostolius. Ypač įstrigo šios lažybų bendrovių atstovų citatos:

„Nėra ko slėpti – iki čempionato pusfinalio lošėjams išmokėdavome daugiau nei surinkdavome”, – „Lietuvos rytui” sakė „TonyBet” punktus vienijančios bendrovės vykdomasis direktorius Vytautas Kačerauskas.

Jam pritarė ir lažybų bendrovės „Top Sport” konsultantas Gintaras Staniulis: „Jei ne vokiečių pralaimėjimas italams, čempionatas mums būtų pažymėtas minuso ženklu.”

Tikriausiai mane yra sugadinęs darbas banke, nes pasirodo, jog buvau daręs klaidingas prielaidas apie lažybų bendrovių verslo modelį: buvau įsitikinęs, jog jos akylai valdo savo rizikas ir koeficientus nustato taip, kad uždirbtų bet kokiu atveju. O jeigu per koeficientų keitimą rizikos suvaldyti neįmanoma, turėtų būti galima apsidrausti per priešpriešinius kontraktus. Aišku, pasaulinė lažybų rinka – tai ne akcijų birža, bet likvidumo joje tam turėtų būti pakankamai.

Ar neturėtų būti lažybų bendrovių modelis toks, kad būtų uždirbama tik iš koeficientų skirtumų (spread‘o)? Nes jeigu jos yra linkusios pardavinėti tokius kontraktus, kuriais prisiima riziką dėl vienos ar kitos lažybos baigties, tai iš principo jie lažinasi klientų pinigais ir yra rizika, jog patyrus nuostolių klientai gali likti be teisėtų išmokų.

Bet gal čia šie lažybų bendrovių atstovų pasisakymai ištraukti iš konteksto ir nėra viskas taip blogai, kaip gali pasirodyti.