Indėlių augimas – neblogas akcijų brangimo pranašas

Neseniai suskaičiau Maneet Ahuja knygą „The Alpha Masters“ apie įvairių garsių investicinių fondų valdytojus ir jų investavimo strategijas. Knyga įdomi ir naudinga, nes visai neblogai paaiškina, ko tie investuotojai rinkose ieško bei pagal kokius kriterijus atsirenka savo investicijas. Gal tik daugiau objektyvios kritikos knygoje nepakenktų, nes fondų nesėkmės piešiamos tik kaip laikini sunkumai, nors iš tiesų koks Paulsonas, uždirbęs daug pinigų iš finansų krizės, jau gal ir šiek tiek išsikvėpęs.

Bet labiausiai man akis užkliuvo už gana įdomaus rodiklio, kurį stebi vieni iš makro investuotojų: jie seka indėlių pokyčius bankinėje sistemoje ir pagal tai nusprendžia, kada jau laikas investuoti į šalį, patyrusią nuosmukį. Ekonomika tvariai pradeda atsigauti tada, kai į bankus pradeda grįžti pinigai, o šie vėliau atsiduria ir finansų rinkose. Knygoje teigiama, jog šis rodiklis puikiai veikė Rusijos ir Argentinos krizių atveju, ir tai padėjo fondų valdytojams uždirbti nemažą grąžą.

Patikrinti, ar ši strategija Leituvos biržoje galėjo padėti išvengti nuostolių nesunku: tiek indėlių statistika, tiek Vilniaus akcijų rinkos indeksas laisvai prieinamas. Paėmus duomenis nuo 2004 metų pradžios, teigiama koreliacija tarp indėlių pokyčio ir kito mėnesio akcijų rinkos grąžos egzistuoja, nors ji ir statistiškai vos vos patikima (su 95% patikimumu). Grafike galima palyginti dvi strategijas: tiesiog „pirk ir laikyk indeksą“ bei „būk nusipirkęs akcijų tik jei indėlių augimas praeitą mėnesį buvo teigiamas“. Atsitikus finansų krizei irgi būtume praradę pinigų, bet bendras rezultatas visai neblogas.

Va, kaip nesunkiai buvo galima išvengti didelių nuostolių, jei tik realiu laiku būtų galima sekti indėlių statistiką

Tiesa, visa tai tik teorinis modelis, realybė šiek tiek kitokia. Didžiausia problema ta, jog Lietuvos Bankas indėlių statistiką pateikinėja maždaug paskutinę mėnesio savaitę: nors jau ant nosies rugsėjis, rugpjūčio indėlių pokyčius bus galima sužinoti tik iki spalio likus keletui dienų. Su tokiu duomenų vėlavimu nelabai ką uždirbsi, mat su dar vieno mėnesio lagu statistiškai patikimos koreliacijos tarp indėlių ir akcijų grąžos nebelieka.

Kita vertus, gal būt naudinga stebėti šį rodiklį Graikijoje, Ispanijoje, ar bet kurioje kitoje krizės tampomoje šalyje: jei Ispanijoje viskas dar tik blogėja ir nosies kišti į akcijas ankstoka, Graikija kažkada turės pasiekti ekonomikos dugną ir stabilizuotis.

Informacijos dieta: rezultatai

Prieš daugiau nei mėnesį paskelbiau, kad imsiuosi menkavertės informacijos dietos. Negaliu pasigirti, jog jos laikiausi labai religingai: valios tam neužteko. Bet jau vien tai, kad kiekvieną kartą atsiversdamas Delfi ar Facebook, prisimindavau, jog juose neturėčiau praleisti amžinybės, padėjo suformuoti tam tikrus naujus įpročius. Straipsnių peržiūra dabar ryte vietoj geros valandos trunka gal tik dešimtį minučių, nes daug griežčiau atsirenku, ką skaityti, ir prieš atsidarydamas straipsnį nesąmoningai savęs klausiu, ar tai tikrai man įdomu. Kai taip pradedi save kontroliuoti, atkrenta labai daug skaitinių: nebeskaitau ištisų portalų, nebeseku kasdienių biržos naujienų (ir ypač tų straipsnių, kuriuose bandoma paaiškinti, kodėl vieną ar kitą dieną kilo ar krito akcijos), tik išskirtiniais atvejais peržvelgiu komentarus.

Apsivaliau ir savo RSS skaityklę, išmetęs iš jos tas svetaines, kurių įrašus ir šiaip tik permesdavau akimis. Dėl to kiekvieną dieną nebesikaupia po pusę tūkstančio neperskaitytų naujų tekstų ir nebereikia jaustis kaltam, kad nespėji jų visų sukramtyti. Stipriai koregavau ir savo Facebook‘o nustatymus: naujienų srautas tapo žymiai labiau valdomas. Jame liko tik svarbios ir įdomios naujienos, o tie, kas mėgsta pasidalinti gražiais paveiksliukais ar demotyvacijomis retai šmėžuoja man prieš akis.

Perskaitytų knygų sąrašas lyg ir rodo, jog iš tiesų atsirado daugiau laisvo laiko, kurio nebesusiurbia juodoji interneto skylė: per nepilną rugpjūtį suskaičiau septynias knygas. Kita vertus, neatrodo, kad tiems dalykams, kuriems ir anksčiau buvo sunkiau prisiversti – parašyti į šią svetainę, pabėgioti ar nudirbti kokius nors jau seniai atidėliojamus darbus – laiko paskyriau daugiau. Tiesiog viena maloni veikla (laiko švaistymas internete) buvo pakeista kita malonia veikla (knygų skaitymu).

Visgi dėl savo informacijos dietos labai džiaugiuosi: tikiu, jog ji pradėjo formuoti naują įprotį kaskart užduoti sau klausimą, ar verta viską skaityti, ir tai leis sutaupyti marias švaistomo laiko. Naujienų portalai didžiąja dalimi tampa neįdomūs, jei tik įpranti ties kiekvienu straipsniu klausinėti „na ir kodėl tai svarbu?“. Bet savęs neapgaudinėju: nuo menkavertės informacijos priklausomybės vargu ar įmanoma visiškai pabėgti, toks potraukis tikriausiai yra žmogiškas. Kaip kad važiuodamas pro autoavariją negali susilaikyti į ją nežvilgtelėjęs, taip reikia ir sąmoningų pastangų neskaityti bet kokio šlamšto. Mano vardas vis dar Petras ir aš vis dar turiu priklausomybę.