Vakar perskaičiau labai įdomią Oliver Wyman parengtą studiją apie finansų paslaugų sektorių. Joje teigiama, kad finansinių paslaugų sektorius vakaruose prastai atlieka savo funkciją: suvesti norinčius investuoti su tais, kuriems trūksta kapitalo. Šiuo metu ypač sunkiai galima gauti ilgalaikį finansavimą, o tai, pasirodo, yra nemaža fundamentali problema, kuri gali ir toliau aštrėti, jeigu nebus imtasi priemonių.
Normaliais laikais finansų rinkoje egzistuoja visiems naudinga pusiausvyra. Iš vienos pusės yra ilgalaikiai investuotojai, kurių investicinis horizontas yra sąlyginai ilgas: tai žmonės, kurie kaupia savo pensijai, kai kurie instituciniai investuotojai ir panašiai. Net ir šiaip turėdami kažkiek santaupų, žmonės dažniausiai neplanuoja jų visų išleisti per artimiausią mėnesį, todėl yra linkę dalį jų investuoti ilgesniam laikotarpiui. Iš kitos pusės turime ilgalaikio kapitalo vartotojus: verslą, kuris nori įgyvendinti ilgalaikius plėtros planus (retai kada galima įgyvendinti ambicingą plėtros projektą per greičiau nei metus), būstą norinčius įsigyti žmones ir panašiai. Dažniausiai tie, kas nori skolintis pinigus, juos nori pasiskolinti ne mėnesiui, o ilgesniam laikotarpiui.
Gerai subalansuotoje finansų rinkoje problemų nekyla, nes finansų institucijos neblogai atlieka tarpininkavimo vaidmenį ir „suveda“ tuos, kurie nori investuoti ilgam su tais, kurie nori ilgam skolintis. Čia ypač svarbų vaidmenį turi pensijų fondai ir gyvybės draudimas, nes jų dalyviai patiki jiems ilgalaikes lėšas, kurias jie gali naudoti patenkinant ilgalaikio kapitalo vartotojų poreikius (pirkdami jų leidžiamas akcijas ir obligacijas). Pensijų fondai ir draudikai dažniausiai „sutrumpina“ lėšų trukmę, nes jų įsipareigojimai investuotojams (t.y. kiek žmogui liko iki pensijos ar gyvybės draudimo išmokos) yra vidutiniškai ilgesni nei jų investicijos (obligacijų trukmė). Bankų verslas yra surinkti trumpalaikes lėšas (indėliai retai kada būna ilgesni nei vieneri metai) ir perskolinti jas ilgesniam laikotarpiui, taigi jie, atvirkščiai nei pensijų fondai ir draudikai, „ilgina“ lėšų trukmę.
Oliver Wyman studijoje teigiama, jog šios krizės išdava yra ta, jog net normalūs ilgalaikiai investuotojai pradėjo elgtis lyg investuotų trumpuoju laikotarpiu: investicijų likvidumas tapo labai svarbus, tad net jei pinigų tau reikės už 20 metų, pradedi dėlioti tik keleto mėnesių trukmės indėlius. Kai rinkoje sumažėja lėšų, kurias galima investuoti ilguoju laikotarpiu, tai natūralu, jog kenčia tie, kam reikia ilgalaikio finansavimo. Turime dabartinę situaciją: bankai pertekę trumpalaikiais pinigais, bet ilgalaikių paskolų išdavinėti nenori. Gal ir norėtų, bet banko rizikos valdymas yra labai svarbus ir negalima turėti labai didelių investicijų ir įsipareigojimų trukmės neatitikimų. Tiksliau, Oliver Wyman teigimu, tai anksčiau gal ir buvo galima, bet dabartinis sugriežtėjęs bankų reguliavimas to taip lengvai nebeleidžia. Ilgalaikių investuotojų sumažėjo dar ir dėl nepalankios ilgalaikiems investuotojams mokestinės aplinkos bei kitų faktorių, bet svarbiausiais visgi yra šiuolaikinė ilgalaikių investuotojų baimė.
Iš tiesų, užsitikrinti ilgalaikį finansavimą tiems patiems bankams yra labai sunku: kone kas antras bankas vakaruose jaustųsi dar geriau, jei galėtų lengvai pasididinti kapitalą ar išleisti nemažai ilgalaikių obligacijų, bet pirkėjų tokioms investicijoms nėra. Atrodytų paradoksas, bet taip jau gaunasi, jog trumpalaikių lėšų, kurios nieko neuždirba, pilna, o juos užsitikrinti ilguoju laikotarpiu neįmanoma.
Lietuvoje tikriausiai dar blogiau, nes per šią krizę finansų sistema prarado du labai svarbius ilgalaikio finansavimo instrumentus: pensijų fondams buvo stipriai sumažintos įmokos, o po DNB skandalų bankams stipriai užsivėrė įvairiausių struktūrinių obligacijų rinkos. Anksčiau bankai leisdami su akcijomis susietas obligacijas prisitraukdavo gana nemenkas lėšas (obligacijų trukmė būdavo 2-3 metai, taigi, žymiai ilgesnė nei indėlių). Nesakau, kad tai buvo geri instrumentai investuotojams, bet bankų balanso trukmės valdymui tai turėjo būti nemenka paspirtis. Kol neatsiras ilgalaikių investuotojų, tol ilgalaikis kreditavimas stipriai nepajudės, o besikaupiantys trumpalaikiai indėliai tikriausiai nebus investuojami.