Ekonominės Indijos bėdos

Jeigu politika besidomintis pasaulis šiuo metu daugiausiai stebi Siriją vis spėliodamas kada į ją pasipils raketų lietus, finansų rinkų dalyviai šiuo metu daugiausiai dėmesio kreipia į kitą valstybę: Indijoje vyksta valiutos krizė. Indijos rupija nuo metų pradžios atpigo jau 19%, ir, atrodo, kasdien jos pigimas vis spartėja – vien šiandien ryte JAV dolerio atžvilgiu ji buvo atpigusi net 3.5% ir tik vėliau kiek sustiprėjo. Aišku, prie to prisideda ir neaiškumas dėl Sirijos, kuris pabrangino naftą: Indija importuoja 80 procentų energetinių išteklių, tad tai turėtų dar pabloginti ir taip jau ne kokią mokėjimų balanso situaciją.

Indijos rupija vis pinga JAV dolerio atžvilgiu
Indijos rupija vis pinga JAV dolerio atžvilgiu

Indija kažkiek gali būti pavyzdžiu toms šalims, kurios nenoriai daro reformas, tačiau tuo pačiu visiškai nevengia piktnaudžiauti biudžeto subsidijomis ir kitokiomis išlaidomis. Indijos biudžeto deficitas pastaruoju metu siekė beveik 5% procentus nuo BVP, o išlaidos subsidijoms maistui dar prieš kelias dienas buvo padidintos 25 procentais – 70 procentų gyventojų gauna maisto subsidijas. Šios subsidijos leidžia 800 milijonams gyventojų kilogramą grūdų nusipirkti už 10 JAV centų, kai kviečių rinkos kaina pasaulyje siekia apie 25 JAV centus: kritikai teigia, jog toks subsidijų padidinimas yra tik ruošimasis kitais metais vyksiantiems rinkimams – Indijos gyventojai skurdūs ir tokie žingsniai didina vyriausybės populiarumą.

Tiesą sakant, Indijos vyriausybei surinkti daugiau mokesčių nėra taip lengva: tai labai keista šalis, kurioje neformali ekonomika sudaro labai didelę dalį BVP. Manoma, kad neformalioje ekonomikoje, be jokių darbo sutarčių, Indijoje dirba 8590 procentų darbo jėgos! Daugiausiai jie darbuojasi žemės ūkio sektoriuje arba šiaip sukasi kaip išmano, ką nors meistraudami ar pardavinėdami. Gal tai ir nėra labai blogai: visgi jei mokesčių nereikia mokėti ir darbo rinka tokia lanksti, kad nėra net darbo sutarčių, tai turėtų būti laisvosios rinkos šalininkų rojus? Deja, visa tai galioja tik labai smulkiam verslui. Jeigu tik norima užsiimti kuo nors didesniu, Indijos verslininkai labai greitai atsimuša į giliai įsišaknijusią biurokratiją ir klestinčią korupciją. Galima sakyti, jog laisva, be suvaržymų rinka galioja tik tol, kol verslas nelabai ką uždirba, o į stambesnį veslą žiūrima skeptiškai.

Indijos ekonomika vis dar auga gana sparčiai, nors prognozuojama, jog augimas turi sulėtėti iki 3.5% per metus. Indija, nors ir turi 1,2 milijardo gyventojų, tėra tik 10-a didžiausia ekonomika pasaulyje. Iki šiol ekonomikos augimui padėjo ir užsienio investuotojų pinigų srautai, kurie po JAV Federalinio rezervų banko užuominų apie tai, jog svarstoma mažinti skatinimo priemones, pradėjo tekėti priešinga kryptimi. Atsitraukiantys pinigų srautai ir dėl Sirijos kylančios naftos kainos Indijos rupijai neleis atsikvėpti, jeigu tik Indijos centrinis bankas nesiims ryžtingų veiksmų.

Sirijos košė

Geopolitikoje nusituokiu labai nedaug, bet tai, kas vyksta su Sirija, yra labai įdomu. Taip ir norisi įsižnybti sau ir įsitikinti, ar čia nedalyvaujame kažkokiame itin dideliame Twilight Struggle žaidime (beje, labai geras strateginis stalo žaidimas apie Šaltąjį karą – užsikabinau nemenkai). Artimieji Rytai visada buvo susipynusių interesų kamuolys, ir jį nelengva suprasti, juo labiau išnarplioti.

Rusija remia Siriją nuo senų laikų ir turi ten vienintelę karinę jūrų bazę Viduržemio jūroje, nors iš ten neseniai atšaukė visus savo karius. Sirija yra svarbus Rusijos ginklų pramonės klientas, perkantis sudėtingas priešlėktuvines bei raketines sistemas: jau vien tai reiškia, jog Siriją be aukų užimti sunkiai įmanoma, juolab, kad armija gali nesidrovėti panaudojant cheminį ginklą, kurio yra apsčiai. Siriją remia ir Iranas (per Hezbollah). Iranui Sirija reikalinga dėl planuojamo Irano-Irako-Sirijos dujotiekio, kuriuo Iranas galėtų pasiekti Europos rinkas. Yra ir Vakarų remiamas alternatyvus projektas: dujas Europai iš Kataro dujotiekiu teikti per Saudo Arabiją, Jordaniją, ta pačią Siriją ir Turkiją, tuo pačiu nutiesiant ir atšaką į Izraelį ir taip jam garantuojant energetinį saugumą. Vienareikšmiškai, Vakarai suinteresuoti tuo, kad Iranas netaptų svarbia dujas eksportuojančia jėga.

Sirijos sukilėlių rėmėjai – Kataras ir Saudo Arabija. Be religinių priežasčių, jų interesai sutampa su JAV: Iranas netampa stambiu konkurentu ir praranda įtaką Sirijoje. Sirijoje Vakarų įtakos nori ir Izraelis, nes jo patirtis su Sirija ir Libanu nėra pati geriausia (Sirijai priklausančios Golano aukštumos vis dar okupuotos Izraelio).

Financial Times sako, kad Rusijos interesai ne vien prekyba grįsti. Atsispirti Vakarams ir vėl pasijausti rimta bei svarbia valstybe pasaulyje Putinui yra labai svarbu, tai jo Rusijos modelio lipdymo siekiamybė. Šiuo metu, kai Rusijos ekonomikai gresia sulėtėjimas, užsispirti bei laikyti geopolitinį frontą ypač aktualu. The Telegraph vakar rašė apie tai, kad Saudo Arabija Rusijai buvo peteikusi įdomų pasiūlymą: jei jie atsisakytų savo spyriojimosi dėl Sirijos, Rusija de facto galėtų tapti OPEC nare, naftos kainos būtų pakeltos (o tai paskatintų Rusijos lėtėjantį ekonomikos augimą), rusai išlaikytų savo bazę Sirijoje ir nieko bloga nenutiktų Sočio žiemos olimpiados metu – suprask, jog čėčėnus mes pakontroliuosim, bet jei atsisakot tokio puikaus pasiūlymo, už juos neatsakom. Jei iš tiesų Putinui tai garbės reikalas, nenuostabu, kad Sirijos rusai greitai nepaleis.

Ir kas iš visos šios košės? Rinkoms tokie neaiškumai nepatinka, todėl akcijos šiandien Dubajuje krito 7%, nafta ir auksas brango. Nors jei rusai nepriėmė Saudo Arabijos pasiūlymo, nafta tikriausiai neturėtų ilgai užsilaikyti aukštumose. Kaip minėjau, geopolitikoje nusimanau nedaug, ir naršant po įvairius šaltinius labai nesunku nukrypti į konspiracijos teorijas bei sunku įsitikinti šaltinių rimtumu. Ką rekomenduotumėte paskaityti, kad geriau suvokti šį konfliktą?

Sobieslavas Zasada – „Saugus greitis“

Ši plona knygelė su ant viršelio nupieštu „VAZ-2106“ yra iš visai kito tūkstantmečio – iš tų laikų, kai saugos diržai buvo skirti tik retam lenktynininkui, geriausia vaikų žaidimų aikštelė buvo modernaus blokinio kaimyninio penkiaaukščio statybvietė, o „Moskvičių“ galėjai įsigyti tik gavęs taloną iš profsąjungos ir septynerius metus atlaukęs eilėje. Gal todėl ją taip smagu skaityti, nes tarp gausybės dar ir šiais laikais galiojančių patarimų kaip valdyti mašiną galima rasti ir šiais laikais jau tik šypseną keliančių pasiūlymų: dabar jau tikrai nebeverta ieškoti, kur nusipirkti saugos diržus (sako, jie padeda!), ir nebereikia į vairuotojo sėdynę įsiūti pagalvėlės, norint ją pakelti: jos ir taip dažniausiai kilnojasi.

Nors visoje knygoje yra pabrėžiama, jog kiekvienas vairuotojas turi pasirinkti tik saugų greitį ir nepervertinti savo galimybių, vairavimo kultūra per tuos 34-erius metus, kurie praėjo nuo lietuviško knygos leidimo, labai pasikeitė. Sobieslavas Zasada, žymus lenkų lenktynininkas, vis tiek į bet kokią kelionę žiūri kaip į ralį ir vis primena, jog atsipalaiduoti neverta, atleisti abiejų rankų nuo vairo nevalia, būtina susikaupti ir, teisingai įvaldžius šoninio slydimo techniką, kiekvienas galės iš Varšuvos į Lodzę saugiai nuvažiuoti net ir 120 km/h greičiu (kaip suprantu, kelias tik po vieną juostą į kiekvieną pusę). Šoniniu slydimu užmetus automobilio galą nebūtina įveikti kiekvieną kelio vingį, bet pats autorius sako, jog tai daro dažnai. Žiemą, kai būna slidu – netgi ypač dažnai. Jau minėjau, kad tai knyga iš praeito tūkstantmečio.

„Saugus greitis“ tapo klasika ne šiaip sau: joje iš tiesų labai daug informacijos apie tai, kaip greičiau įveikti posūkius, sustabdyti slydimą, stabdyti varikliu ir panašiai. Tai puikus įvadinis vadovėlis, kurį perskaičius norisi pasiieškoti instruktoriaus ir važiuoti į kokią nors aikštelę pabandyti savo mašinos ribas. Zasada teisingai sako, jog tik treniruotės ir geras savo mašinos ribų suvokimas gali padėti išvengti nelaimių kelyje, kai automobilis netyčia pradeda slysti ar į posūkį įvažiuojama per greitai. Tad ši knyga naudinga visiems, kurie sėdi prie vairo, net jei jie ir nesiruošia iš Vilniaus į Pabradę važiuoti posūkiuose šoniniu slydimu lenkiant lėtas fūras.

Du dalykai, kurių mane išmokė nelistinguojamų investicijų valdymas

Su listinguojamais vertybiniais popieriais retai susiduriu jau gerus pusantrų metų, nuo tada, kai pradėjau dirbti „Invaldoje“. Iki tol visa mano karjera sukosi apie likvidžius (ar nelabai) vertybinius popierius, kuriais buvo prekiaujama biržose: nemažai laiko praleidau investuodamas į įvairaus plauko akcijas, dar metus-kitus mano duona buvo obligacijos. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog pirkti akcijas biržoje ir už biržos ribų neturėtų būti labai skirtinga, privataus kapitalo fondo ir investicinio fondo, perkančio likvidžias investicijas, valdymas labai skiriasi. Įgijus šiek tiek privataus kapitalo valdymo patirties, pasikeitė ir mano investavimo įpročiai.

Pirmiausia, nustojau skaityti „Bloomberg“ bei kitokias finansines naujienas. Dažniausiai jos yra visiškai nesvarbios, nors tą akimirką gal būt jos ir sukelia reikšmingus rinkos judėjimus. Anksčiau religingai sekdavau visus Federalinio Rezervų Banko pranešimus, perskaitydavau begales makroekonomikos apžvalgų, domėdavausi ketvirtiniais įmonių rezultatais ir karštligiškai stebėdavau brokerių pranešimus. Taip, investiciniai fondai turi žymiai trumpesnį investavimo horizontą (kad ir kas būtų parašyta jo prospekte) – kai fondo grynoji aktyvų vertė yra perskaičiuojama kas dieną, negali sau leisti prabangos atsilikti nuo indekso ar konkurentų, tad esi priverstas domėtis ne tuo, kas nulems tavo investicijos sėkmę ilguoju laikotarpiu, o trumpalaikiais veiksniais. Privataus kapitalo investicijos iš tiesų ilgalaikės, todėl maniakiškas kasdienis naujienų stebėjimas neprideda jokios vertės – didžiąja dalimi tai tik baltas triukšmas, kuriam skiriamas per didelis dėmesys. Visiškai nuo naujienų srauto, aišku, atsiriboti nereikia, bet tam, kad suvokti, kur eina ekonomika, pakanka tik retsykiais tuo pasidomėti: gal ir tiksliai negalėsi mintinai pasakyti, koks dabar nedarbo lygis JAV, ar kiek pelno paskutinį ketvirtį uždirbo „Goldman Sachs“, bet tikrai žinosi, ar esame recesijoje ar pakilime. O darant ilgalaikes investicijas to gal visai pakanka.

Kitas ryškus skirtumas, valdant privataus kapitalo investicijas – analizės gylis. Investiciniame fonde diversifikacijos reikalavimai verčia portfelyje turėti bent 20 kompanijų, o ir tos dažnai keičiamos, kai viena pabrangsta ar kita atpinga. Pridėjus tai, jog daug laiko sugaištama naujienų sekimui, labai giliai analizei laiko nelabai lieka. Privataus kapitalo fondai per metus padaro gal tik keletą investicijų ir tikrai žino, jog su jomis teks gyventi ne vienerius metus, todėl ir dėmesys fundamentaliajai analizei yra visiškai kito lygio: modeliai neapsiriboja brokerių atliktu srautų vertinimu bei paskaičiuotais santykiniais rodikliais, bet apima ir detalią konkurentų, rinkos, produktų, vadovų ir kitokią analizę. Jei valdydamas investicinius fondus maniau, jog tikrai giliai pažinojau kai kurias kompanijas, dabar to tikrai nesakyčiau. Ne, netgi valandos susitikimas su kompanijų vadovais konferencijose nieko nereiškia: dabar suprantu, kokie naivūs ir paprasti būdavo mano užduodami klausimai, nes tikrai nebuvau padaręs gilios analizės namų darbų.

Tad jei kada teks vėl valdyti investicinius fondus, pažadu sau mažiau domėtis vienadienėmis naujienomis, o tą laiką skirti gilesnei kompanijų analizei. Bent jau šiuo metu manau, kad tai teisingas kelias.

Carl von Clausewitz: On War

Uf. Šiandien, po pusės metų atkaklaus skaitymo, pabaigiau pačią sunkiausią kada nors mano skaitytą knygą – vokiečio Klauzevico klasikinį traktatą apie karą. Na, gal ir esu skaitęs sudėtingesnes finansines knygas, kuriose aukštosios matematikos formulių daugiau nei teksto, bet jos man tokio įspūdžio nepadarė kaip šioji, rašyta XIX amžiaus pirmoje pusėje. Tie 900 traktato puslapiai užpildyti ne šiaip smagiais pasakojimais, o kiekvienas jų perpildytas itin įžvalgiomis mintimis apie karo strategiją, pagrįstų labai išsamiais XVIII-XIX amžiaus mūšių bei karų pavyzdžiais. Knygos kalba yra tikrai ne pirmokams – kai kuriuos sakinius teko skaityti po keletą kartų, kad galėtum suprasti jų mintį: sakoma, jog neveikiamoji nuosaka, įvairūs teksto užraitymai ir perdėm akademinės frazės tikriausiai ir lemia, kad apie Sun Tzu karo meną žino daug maž visi, o fon Klauzevicą įveikia tik retas. Dar ir dabar jo idėjos apie karą nėra visuotinai pripažintos ir žinomos.

Dažniausiai kartojama fon Klauzevico mintis – karas tėra tik diplomatijos įrankis, ir to niekada nereiktų kariškiams pamiršti. Diplomatija yra visada aukščiau, ji diktuoja karo tikslus, ir kiekvienas generolas, eidamas į mūšį, turi suvokti, kokie jie yra. Svarbiausias karo tikslas yra ne užimti teritoriją ar kažką atimti iš priešo: karas nėra laimėtas tol, kol nėra sunaikinta priešo kariuomenė. Gali būti, jog net užėmus visą priešo teritoriją, jis nėra nugalėtas – gal būt kariuomenė pasitraukė į sąjungininkų šalį ir bet kada gali duoti smūgį atgal. Tai svarbi mintis, kurios generolai niekada neturi pamiršti: jeigu jie vaikysis kitų tikslų (užimti sostinę ar kokią nors provinciją), vengdami kuo greičiau neutralizuoti priešo pajėgas, jie tik švaistys savo jėgas ir realiai nieko nelaimės. Teritorijų ar įtvitinimų paėmimas gali būti tikslu tik tada, kai manoma, jog tai gali padėti taikos derybose išsiderėti geresnę poziciją, bet savalaikiu tikslu niekada neturėtų būti.

Knygoje labai daug vietos skiriama jau ir atgyvenusiai karo strategijai – iš tiesų karai XVIII ar XIX amžiuje buvo visai kitokie. Daug dėmesio skiriama kariuomenės judėjimui, aprūpinimui, komunikacijoms: šiuos dalykus teisingai sutvarkyti tais laikais buvo labai nelengva. Napoleono kariuomenė, traukdama į Maskvą, buvo išsitęsusi taip plačiai, jog praėjo dvi savaitės nuo pirmųjų padalinių pasiekusių Vilnių, kol čia atvyko paskutinieji. Valdyti tokią kariuomenę yra tikras logistikos galvos skausmas – vien įsakymas pirmiesiems padaliniams sustoti gali nuo ariergardo keliauti tris dienas. O ką jau kalbėti apie tai, jog reikia teisingai paskaičiuoti fronto plotį, kad kariai galėtų pakankamai plačiai išsibarstyti po kaimus (iš kur galėtų rekvizuoti maistą), bet kartu būti pakankamai arti vienas kito, kad greitai galėtų susiruošti mūšiui. Aišku, šiuolaikinis karas irgi turi begales logistikos problemų, bet jos visai kito lygio.

Daug vietos šiame traktate ir įvairiausiai puolimo bei gynybos strategijai. Nors kai kas ir pasenę, bet ten irgi galima rasti daug įdomių įžvalgų. Tarkim, miškas ar kalnai yra geras dalykas gynyboje, bet niekada juose neįmanoma pasiekti lemiamos pergalės: priešo puolamoji jėga tuo metu bus užėmusi derlingas žemes ir naudos tavo resursus, kai būsi įsikasęs apkasuose, o tiesiog atsišaudydamas puolančiosios kariuomenės nesunaikinsi. Fon Klauzevicas mini, jog tuo metu jau buvo ir pasirodžiusi nauja karo rūšis – partizaninis karas, bet į jį jis žiūri skeptiškai: toks karas tinka gal tik priešui panervuoti ir gali jį demoralizuoti bei priversti priešo politikus atitraukti kariuomenę, nes karas bus nepopuliarus, bet tai nepasieks galutinės pergalės, nes priešo kariuomenė ir galia nebus sunaikinta. Žiūrint iš XVIII-XIX amžiaus požiūrio, kai vyravo monarchai bei imperatoriai, tai logiška, tačiau dabar, kai kariauja demokratijos, toks „nervinimo“ ginklas gali būti ir labai galingas.

Vienareikšmiškai, knyga labai verta dėmesio, ir labai džiaugiuosi ją visgi perskaitęs. O tiems, kas domisi karo strategija ar istorija – tai būtinas skaitinys.