Petras Kudaras
Nuolatinis bei nepailstamas žinių ir naujienų sekimas protui yra kaip cukrus nutukusiam žmogui: jomis lengva nuolat užkandžiauti, jas vartojant nereikia per daug galvoti, bet jų vertė abejotina.
Šaltinis: News is bad for you – and giving up reading it will make you happier | Media | The Guardian
Greitas sprendimų priėmimas yra svarbiau, nei amžinai besitęsianti tobulo sprendimo paieška.
Nuoroda: A former Google exec on how to make tough decisions quickly – Quartz
Nežinau, kas yra iki galo teisus VP grupės konflikte, juolab, kad labai retai viskas būna tik juoda ar balta (todėl manau, kad Mindaugo požiūris yra pernelyg paprastas). Neturiu pakankamai žinių nuspręsti, kas teisinga, ir kas – ne, ar mokesčių buvo vengiama, ar jie buvo tik optimizuojami. Bus dar daug svarstymų, tyrimų, aiškinimų, paaiškinimų ir išaiškinimų, įvairiaspalvių knygų, teismų procesų, prašymų, atsiprašymų, dienraščių vedamųjų, interneto komentarų, sugižusio pykčio, beribės gausybės sakinių, paragrafų, dokumentų, kalbų ir apkalbų. Džiaugsis teisininkai, mokesčių patarėjai ir viešųjų ryšių specialistai.
Visas tas erzelis man priminė kažkada seniai seniai, prieš gerus ketvertą metų, užtiktą klausimą: ar mūsų visuomenėje ne per daug apskaitininkų ir auditorių? Kokia jų sukuriama vertė? Juk ekonomine prasme jie patys vargu ar ką sukuria – auditoriai tik priverčia kitus būti sąžiningesniais, o apskaitininkai turėtų padėti teisingai susimokėti mokesčius (na taip, ataskaitos reikalingos ir vadovams, kad jie galėtų priimti teisingus verslo sprendimus). O kaip su mokesčių patarėjais? Gaila, bet verslui užaugus iki tam tikro dydžio, mokesčių planavimas bei struktūros optimizavimas neretai pradeda tapti svarbiausiu vadovų bei akcininkų rūpesčiu. Verslo išsaugojimas ir reorganizavimas suvalgo didelę dalį laiko ir resursų, nebelieka kada galvoti apie naujų drąsių idėjų įgyvendinimą bei dar vieno milijardo uždirbimą: košės, petvarkų bei maišaties ir taip gana. Net akademiniai tyrimai rodo, kad kompanijos, kurios daro daug struktūros pakeitimų, jungimų, atskyrimų ir pertvarkymų grupės viduje inovacijomis nepasižymi – struktūros optimizavimo reikalai užgožia kūrybiškumą, tad rinką aplenkti galima nebent šviežias idėjas susipirkus išorėje. Naujo Uber ar Teslos sunku tikėtis ten, kur visiems ir taip pakanka kitų galvos skausmų.
Nors gal problema dar gilesnė ir kaltas konservatyvus lietuviškas požiūris į verslą: tik nedaugelis turi noro pakeisti pasaulį, svarbesniu išlieka siekis išsaugoti savo susikurtą gerovę. Tiesiog visa verslo aplinka ganėtinai dinamiška, gilias krizes keičia staigūs pakilimai, (ne)tikėti embargai, mokesčių reformos bei burbulai – rizikos ir taip per akis, tad stabilumas turi būti vertybė. Visa tai logiška ir pateisinama, gal tik norėtųsi, kad vertę kurtų drąsūs inovatoriai, o ne mokesčių patarėjai (ir aš pats labiau, deja, prie pastarųjų).
Prieš truputį daugiau nei metus su kolegomis darėme eksperimentą: degustuodami įvairaus brangumo vynus bandėme suprasti, ar kaina mums koreliuoja su skoniu. Koreliavo: brangiausias vynas pelnytai buvo populiariausias, net jeigu ir eksperimente dalyvavę somelje buvo ne profesionalūs vyno snobai. Šįmet gimtadienio vakarėlyje eksperimentą pakartojom su skirtingomis alaus rūšimis.
Alus – žymiai demokratiškesnis gėrimas nei vynas, tad šešeto kartų kainų skirtumą parduotuvėse ne taip jau lengva rasti (pernykštėje vynų degustacijoje bandomieji buteliai kainavo nuo 15 iki 100 Lt), bet gerai pasistengus – pavyko. Tiesa, teko pigiausių pavyzdžių ieškoti Kruonio miestelio parduotuvėje, nes tokių prekinių alaus ženklų nesu matęs dideliuose prekybos centruose: alaus „Vo!“, „Grifas“ bei „Žalčio Stipriojo“ litriniai bambaliai kainavo tik apie €0,85. Brangiausiųjų klasę atstovavo ispaniškas „Estrella“ (už litrą kiek daugiau nei €5) bei „London Pride“ (litras – €4). Nors pradžioje galvojau kaip kontrolinį pavyzdį įtraukti visiškai standartinį „Carlsberg“ alų, bet paskutinę minutę pakeičiau jį nealkoholiniu „Bavaria“. Bent jau kiek esu ragavęs nealkoholinio alaus, šis lyg ir buvo visai geriamas. Bent jau leidau sau taip galvoti.
Dešimt degustuotojų atsitiktine tvarka ragavo visas šešias alaus rūšis bei skalėje nuo 1 iki 5 turėjo įvertinti alaus kvapą, skonį bei savo norą testuojamą alų pakartoti. Rezultatai nebuvo visiškai netikėti: brangiausias „Estrella“ surinko daugiausiai balų (nors, net keli degustatoriai sumaišė jį su nealkoholiniu alumi – paragavus keletą stipriųjų Kruonio klasės alaus pavyzdžių, bet koks kitas alus atrodo be alkoholio), o antram brangiausiam „London Pride“ vertinimuose koją pakišo specifinis kartumas. Gal kiek netikėtai nuo nugalėtojo visai nedaug atsiliko alus „Vo!“ bei „Žalčio stiprusis“: tikėtina, jog nesofistikuotoje degustatorių kompanijoje jie būtų visiškai lygiaverčiai varžovai šešetą kartų prabangesniems konkurentams, jei tik turėtų savyje mažiau alkoholio. Bet net ir būdami stiprūs kaip kaimo vyrų prakaitas, kvapu bei skoniu jie gali lygintis su pasaulinio lygio aludarių gaminiais.
Aiškiausias degustacijos nusivylimas – nealkoholinis alus „Bavaria“: jokių šansų konkuruoti su alkoholio pertekusiais varžovais. Jeigu kvapo rungtyje dar buvo kažkokios vilties jog juo mėgautis galima, nuosprendis dėl skonio buvo negailestingas. Ar iš vis būna geriamo nealkoholinio alaus?
Visus rezultatus galima parsisiųsti Excel formatu.