Marketingistai yra iš Marso, o vartotojai – iš Grigiškių

Nedažnai pasiseka paimti į rankas knygą, kuri argumentuotai apverčia požiūrį į kokią nors sritį. Bob Hoffman‘o „Marketers are from Mars, Consumers are from New Jersey“ išspardė iš galvos visus naujoviškus įsitikinimus apie internetinę bei socialinių medijų rinkodarą ir grąžino į realybę. Dėkui Tomui Ramanauskui už nuorodą.

Esate perskaitę visas Seth Godin knygas ir galvojate, jog socialiniai tinklai visiškai pakeitė rinkodarą, reklamos amžius praėjo ir dabar vartotojai nori būti įtraukti į bendravimą su jūsų prekės ženklu? Kad vartotojams patinka interaktyvi reklama? Kad jie gali įsimylėti „Žemaitijos žvaigždžių“ kefyrą ar nepailstamai domėtis „Vilniaus Gardėsio“ batono istorija? Jums reikia paskaityti šią knygą. Paprastam vartotojui prekių ženklai ne itin rūpi: net jei parduotuvėse dingtų toks stiprus prekinis ženklas kaip Coca-Cola, didžioji dalis vartotojai neimtų inkšti, protestuoti ar trypti kojomis – jie ramiai kitą kartą į krepšelį įsidėtų Pepsi. Vartotojas visai nenori su dauguma prekės ženklų gulti ir keltis, apie juos svajoti ir galvoti, išgyventi jų istoriją, kartu su jais dūsauti, duše niūniuoti daineles, jais gėrėtis ar kartu su jais keisti pasaulį: vartotojas tikisi, jog jis už gerą kainą gaus kokybišką daiktą ar paslaugą ir tiek. Tai labai akivaizdžiai galima matyti ir socialiniuose tinkluose: net ir tokie grandai kaip Red Bull, turintys milijonus fanų bei sekėjų, savo Facebook įrašuose surenka tik keletą tūkstančių „patiktukų“ – 99,9% fanų (!) jie visiškai neįdomūs. Analizė sako, kad Facebooke vartotojai sureaguoja į 0,07% prekinių ženklų skleidžiamo turinio, o Twitteryje – tik į 0,03% (taip, atitinkamai 7 ir 3 iš 10,000!). Socialiniai tinklai ne taip jau radikaliai pakeitė rinkodarą kaip skelbia naujųjų medijų pranašai: geriausiai vis dar veikia senamadiška masinė reklama.

Knygoje dar daug įdomių pastabų apie rinkodarą (tarkim, reikia pardavinėti ne hipsteriams, o penkiasdešimtmečiams, nors tai ir ne taip kieta: penkiasdešimtmečiai turi žymiai daugiau pinigų) ir reklamą. Perskaičiau su malonumu, net jei ir apie šią sritį beveik nieko neišmanau.

Dailius Dargis: 13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių

Labai ilgai laukiau, kad kas nors su visu rimtumu ir atsidėjimu imtųsi parašyti lietuviško verslo istoriją: apie pirmuosius šiuolaikinės Lietuvos verslininkus vyšniniais švarkais, apie metalų perpardavinėjimą, investicinius čekius, privatizacijos istorijas, apie nusisekusius ir ne tokius sėkmingus verslus, bankus, finansų piramides, apie tuose drumzlinuose istorijos vandenyse sėkmingai sugebėjusius žvejoti drąsuolius ir tik savo sąžinės bei apsukrumo dėka išplaukusius verslo didvyrius. Su daug analizės, skaičių, profesionaliais komentarais, šimtais dokumentinių šaltinių bei liudininkų pasakojimų. „13 tamsaus lietuviško verslo istorijų“ nėra ta knyga.

Nors Dailiaus Dargio knygos idėja gal ir buvo panaši, bet kompetencijos tam tikrai pritrūko. Gilesnės analizės čia vargu ar galima atrasti, tėra tik keletas žinomų faktų apie verslininkų sovietinių laikų teistumus: ir nors tai irgi yra svarbūs faktai, bet jie nebūtinai yra esminės verslininkų portretų dalys. Juk kur kas įdomesnis turėtų būti gilus verslininkų iškilimo bei pinigų uždirbimo istorijų tyrimas. Deja, pakrapštymas labai paviršutiniškas, apsiribojama vos vienu kitu šaltiniu, o apie tuos, kurie sutiko su autoriumi pakalbėti, tik žodis žodin skamba pačių herojų nuomonė. Tame nieko blogo, bet iki tiriamosios žurnalistikos tolokai. Gal neužteko tam laiko.

Net ir tie skyriai, kuriuose bandoma kastis giliau (dažniausiai todėl, kad verslininkai apie savo istoriją patys atsisakė kalbėtis) gavosi silpnoki ir menkai įtaigūs. Pavyzdžiui, minima apšepusi sodyba Molėtų rajone, kurioje, anot autoriaus, slaptiems pasitarimams rinkdavosi VP grupės nariai, o kaip to įrodymas pateikiamas kaimo gyventojų liudijimas, jog jie matė ten besilankančias mašinas su Maximos lipdukais. Kartais atrodo, jog autorius dega begaliniu noru atrasti sensacingų faktų, net jeigu tai ir ne itin sekasi: skyriuje apie Bronislovą Lubį kone penketui pašnekovų vis buvo užduodamas klausimas, ar jo mirtis jiems neatrodo keista. Jiems visiems neatrodė.

Manau, kad kompetetingai parašyti gilaus žurnalistinio tyrimo knygą apie ankstyvąjį lietuvišką verslą yra labai sunku – ir to darbo galėtų imtis gal tik keletas žmonių, kurie verslu domisi jau ne vieną dešimtmetį. Tam reikia labai daug kruopštaus darbo ir srities išmanymo, knaisiojimosi finansiniuose duomenyse, žiniasklaidos archyvuose, ataskaitose ir akcininkų sąrašuose. Tokios knygos, kuri ne vien papasakotų kelis faktus, bet ir nuodugniai skaičiais pagrįstų bei sudėliotų visą verslo istorijos paveikslą vis dar viltingai laukiu. Juk svajoti galima?

Lietuvos toponimų žemėlapis

Prieš keletą dienų užtikęs smagią Vokietijos miestų priesagų vizualizaciją, užsinorėjau ką nors panašaus papaišyti ir su Lietuvos duomenimis. Juolab, kad tai galimybė pažaisti su vis naujais ir dar nepažintais įrankiais bei programomis: ne vien ką nors įdomaus išpeši iš duomenų, bet ir išmoksti ką nors naujo. Duomenis ėmiau iš geonames, analizei ir piešimui naudojau QGIS, MMQGIS bei Mapbox.

-aičiai yra visiškai žemaitiška priesaga
-aičiai yra visiškai žemaitiška priesaga

Įdomiausios priesagos pasirodė -aičiai ir -onys: pirmieji ryškiai dominuoja Žemaitijoje, o antrųjų pas žemaičius beveik nerasi. -ininkai lyg ir Dzūkijos bei Panemunės mada. -upiai žymiai populiaresni nei -ežeriai, kurių net ežeringiausiuose kraštuose retai sutiksi. Visi žemėlapiai ir priesagos šiame puslapyje.

-onių Žemaitijoje nerasi
-onių Žemaitijoje beveik nerasi

Negalima pasitikėti tuo, ką skaitai apie maisto naudą ar žalą

„Įrodyti“, kad vienas ar kitas maisto produktas yra labai sveikas ar didina grėsmę ligoms yra labai labai LABAI sunku. Todėl ir tiek konfliktuojančių teorijų bei madingų dietų. O gal tiesiog geriausia nekreipti į nieką dėmesio ir valgyti tai, kas patinka.

Šaltinis: You Can’t Trust What You Read About Nutrition | FiveThirtyEight