Kol visi stebi JAV rinkimus – netikėta pinigų reforma Indijoje

Tokios dienos, kai žinai, kad žiniasklaida bus užsiėmusi JAV prezidento rinkimais yra ypač puikios atskleisti kokią nors ne itin skanią žinią ar netikėtai padaryti kokią drastišką reformą. Tarkim, energetikos bendrovė E.ON tuo pasinaudodama šiandien per nurašymus pripažino 6.1 milijardo eurų nuostolių. Bet tai smulkmė, palyginus su staigia valiutos reforma Indijoje: vakar vėlai vakare paskelbta, jog nuo šiandien nebebus galima atsiskaityti dviem stambiausiais 500 ir 1000 Indijos rupijų banknotais (jų vertė maždaug atitinkamai 6.5 ir 13 eurų). Tai populiariausi banknotai Indijoje ir jais denominuota apie 85% visos pinigų masės.

Nuo šiandien nebegaliojantis 1000 rupijų banknotas (šaltinis: Wikipedia)
Nuo šiandien nebegaliojantis 1000 rupijų banknotas (šaltinis: Wikipedia)

Nuo šiandienos vidurnakčio šiais banknotais dar 72 valandasbus galima atsiskaityti keletoje išskirtinių vietų: ligoninėse, krematoriumuose bei kapinėse. Tas pačias 72 valandas banknotais bus galima atsiskaityti ir už maistą ar kurą, bet pardavėjai turės užsirašyti asmeninius pirkėjo duomenis. Jei banknotus bus bandoma keisti bankuose, ar ten padėti indėlį, mokesčių inspekcija turės patikrinti pinigų kilmę. Bankomatai šiandien ir rytoj neveiks, o vėliau išduos tik mažesnio nominalo pinigus: nauji 500 bei 2000 banknotai pasirodys apyvartoje tik po 3-4 savaičių.

Visa ši drastiška reforma daroma kovojant su šešėline ekonomika ir „juodais pinigais“, ir, anot Indijos vadovų, skurdžiai gyvenantiems nereikia dėl to pergyventi, nes tai palies tik turtinguosius: turintys daugiau nei 7 eurus grynais matyt jau turėtų būti priskirti šiai turtingųjų kategorijai. Tokia reforma atrodo ypač drąsiai šalyje, kur dauguma atsiskaitymų vyksta grynais, o bankų sąskaitų apskritai nedaug kas turi. Tikėtina, jog labiausiai tai palies smulkiuosius prekybininkus, ūkininkus ir vidutinę klasę, mat tikrai turtingi pinigus laiko bankinėje sistemoje (joje esančių pinigų ši naktinė reforma nepalies).

Toks eksperimentas bus įdomus ir kitu kampu: kas būna, kai staiga drastiškai (kad ir laikinai) sumažėja pinigų pasiūla? Prie viso to, kad iš apyvartos bus išimta didžioji dalis grynųjų, bus įvesti ir apribojimai išimti grynuosius iš bankomatų. Galvojant apie tai, kokio dydžio yra Indija ir kaip prastai ten veikia infrastruktūra, vien užtikrinimas, kad bankomatai neišdžiūtų ir banknotų logistika veiktų be trikdžių atrodo svaiginamai sudėtingas uždavinys. Kas būna su valstybės valiuta, kai vieną dieną gali atsibusti (visiškai tiesiogine prasme) ir suprasti, jog tavo grynųjų santaupoms iškilo pavojus? Tikriausiai nuo šiol santaupas laikysi doleriais, eurais, ar, kas labiausiai tikėtina Indijos atveju, auksu.

Kas gali įvykti su neformaliuoju sektoriumi, kuriame mokesčiai nemokami ir dauguma gauna atlyginimus „vokeliuose“? Jei tai būtų nedidelė ekonomikos dalis, gal poveikis ir nebūtų didelis, bet, Indijos atveju, staigus šešėlinio verslo perėjimas į šviesą būtų tolygus staigiam ir dideliam mokesčių pakėlimui – tikėtina, jog turėtų sumažėti atlyginimai ir dirbančiųjų skaičius. Sakoma, kad nemažai nekilnojamo turto, statybų ir žymiojo Indijos Bollywood’o sukasi šešėlyje. Dažniausiai šešėlyje sukasi vietiniai verslininkai, tuo tarpu užsienio kompanijoms tai gali išeiti į naudą – jos visada mokėdavo mokesčius ir viską darydavo skaidriai.

Toks sprendimas atrodo labai drąsus dar ir dėl to, kad jis palies ir daug valdininkų, kurie korupcijos būdu yra prikaupę dideles sumas grynųjų: atsisukti prieš savo komandą reikia tikrai daug ryžto. Ir tikriausiai tokia reforma galima tik tokioje valstybėje, kur didžioji dalis rinkėjų neturi santaupų. Jei tai kas bandytų siūlyti Lietuvoje, kone labiausiai nukentėję būtų pensininkai, kurie iki šiol nemažas sumas nepasitikėdami bankais grynais laiko namie. O ir visuomenės palaikymo priverstiniu būdu visus suginti į bankinę sistemą vargu ar rasi. Įdomu bus stebėti, kuo tai baigsis.

Sociologinės apklausos apie politiką – vėluojantis indikatorius

Šiandien delfi.lt pateikdamas naujausius apklausų duomenis rašo:

Apklausa buvo atlikta spalio 19-27 dienomis, vadinasi, dalis žmonių apklausta iki antrojo rinkimų turo spalio 23 dieną, dalis – po jo. Per tą laiką labai išaugo S. Skvernelio populiarumas: nuo 5,4 proc. iki 13,4 proc. Tai tikriausiai nenuostabu, nes Valstiečių ir žaliųjų sąjunga būtent šį politiką siūlo užimti premjero pareigoms. Paūgėjo ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko Gabrieliaus Landsbergio reitingas nuo 9,3 proc. iki 12,6 proc.
[…]
Tuo metu ilgą laiką visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės apklausose pirmu numeriu figūravęs socialdemokratų lyderis A. Butkevičius patyrė reitingų nuosmukį: jo galimybės eiti šias pareigas gyventojai po rinkimų labai suabejojo ir šio politiko populiarumas smuko nuo 23 proc. iki 9,3 proc.

Visi šie pokyčiai labai aiškiai atsispindi reitingų grafike:

Kas tiktų į premjerus

Kyla labai natūralus klausimas, ar tokių apklausų metų gaunami reitingai vertingi nuspėjant ateitį – bent jau iš duomenų atrodo, jog jie yra labiau vėluojantis politinio populiarumo indikatorius, į kurį per daug dėmesio kreipti nereikia (pamoka socialdemokratams?). Dar daugiau – įtarčiau, jog populiarumas apklausose tiesiogiai susijęs su politikų paminėjimo dažnumu (ir kontekstu) žiniasklaidoje. Kuo daugiau apie konkretų žmogų kalbama kaip apie galimą premjerą, tuo daugiau kam jis atrodys tinkamas šiam darbui.

Tikriausiai tuo labai stebėtis nereiktų, mat jeigu manęs kas gatvėje sustabdęs paklaustų, kokia amerikietiško futbolo komanda kitais metais laimės Super Bowl, atsakyčiau „Green Bay Packers“, bet tik todėl, kad tai bene vienintelis komandos pavadinimas, kurį žinau. Amerikietišku futbolu visiškai nesidomiu ir nieko apie jį nenutuokiu, ir, tikėtina, jog panašiai apie tinkamus kandidatus premjero poste galvoja ir kiti apklausose dalyvaujantys: lengviausia paminėti tuos kandidatus, apie kuriuos dažniausiai pastaruoju metu kalbama viešojoje erdvėje. Ar tai reiškia, kad apklausos yra visiškai bevertės? Ne, eliminavus paminėjimų viešojoje erdvėje dažnumo efektą skaičiai galėtų tapti iškalbingesni. Jei dažnai apie kurį nors kandidatą kalbama, bet jis nefigūruoja apklausose, galima suprasti, jog jis tarp žmonių stipriai nemėgiamas (to geras pavyzdys buvo liberalų reitingų kritimas po Masiulio skandalo – paminėjimų daug, o reitingai pažemėje).

Kelionė su trijų mėnesių kūdikiu

Julijai tik sukakus trims mėnesiams išsiruošėme į savaitės kelionę po Italiją: kelios dienos draugų vestuvėms Venecijoje ir penkios kiek ramesnės dienos prie Gardos ežero, pasivaikščiojimams po nedidelius miestelius ir grožėjimuisi kalnų panorama. Iki tol trise niekur toliau Kauno nebuvom keliavę, o ir kelionės tuos šimtą kilometrų greitkeliu buvo nelengvos: Julija labai nuoširdžiai nekenčia važiuoti automobiliu ir visai nesikuklina to parodyti visais savo mažais plaučiais klykdama tėvams į ausis vos įsėdus į mašiną. Taip, esam girdėję, kad dažniausiai vaikai mėgsta važiuoti mašinomis ir jose greitai užmiega ramiu kūdikišku miegu. Ne mūsiškė. Mūsiškė verčiau sutiktų šliaužti iki Kauno savomis mažomis kojytėmis ir dar atiduotų visus savo žaislus, kad tik nereiktų sėdėti mašinoje. Tad negalėčiau pasakyti, jog savaitės kelionės po Italiją laukėme užtikrintai ir su džiaugsmu.

Skrydis su kūdikiu pasirodė ne pati sudėtingiausia dalis. Taip, kažkiek verksmo buvo kylant ar leidžiantis, bet daugiausiai dėl to, kad reikėjo sėdėti vienoje vietoje. Lėktuve buvo ir daugiau panašaus amžiaus keleivių (tikrai galima pareikšti užuojautas tiems, kad skrido be kūdikių: taip jau būna, kad kartais gali stovėti ant blakstienų, verstis per galvą ar dainuoti arijas iš operų, bet ne visada galima nuraminti kūdikius), tad vienam pravirkus, prie jo prisijungdavo ir kiti balsai, kurie ką tik titaniškomis tėvelių pastangomis buvo nuraminti. Kūdikiai yra linkę klausyti vienas kito. Nepaisant to, mūsiškė laikėsi didvyriškai ir, lėktuvui pakilus panešiojus po saloną, užmigo. Grįžtant atgal didžiąją skrydžio dalį irgi miegojo ir rūpesčių nekėlė. Bent kažkokia transporto priemonė jai yra priimtina.

Kai pavargsti nuo įspūdžių (o pavargsti dažnai), galima pamiegoti
Kai pavargsti nuo įspūdžių (o pavargsti dažnai), galima pamiegoti

Beje, skrendant su Wizzair, keleiviai su kūdikiais laipinami prioritetine tvarka, nors, turėčiau pasakyti, tai nebūtinai yra privalumas. Tikėtina, jog pirmas parodęs pasą ir laipinimo kortelę dar pusę valandos su minia stovėsi ant laiptų laukdamas autobuso, kuris pavėžės link lėktuvo. Maža laiptinės erdvė su minia žmonių ir nesikeičiantys vaizdai labai greitai sugadina net geriausiai nusiteikusio kūdikio nuotaiką, kurią pataisyti nebe taip lengva. Sunkiai padeda net ir asmeninis pieno tiekimo aparatas mamos asmenyje.

Julijos selfis užsiropščius į kalną prie Gardos
Julijos selfis užsiropščius į kalną prie Gardos

Ar jau minėjau, kad Julija nekenčia važiuoti mašina? Tai dar kartą pasikartosiu: labai nekenčia. Nuo Milano iki Venecijos yra maždaug trys valandos kelio mašina ir beveik trylika priverktų ašarų kibirų, keturi tūkstančiai mylių ištampytų nervų bei viena mažytė, bet labai garsi ir nuolat klykianti gerklė. Šiaip ne taip atvažiavom, nors noro išlipti degalinėje ir toliau eiti pėsčiomis buvo nemažai.

Kadangi mūsiškė vežimą laiko mažuoju mašinos broliu ir žvelgia į jį su panašiu įtarumu, tai jos dažniausiai naudojama transporto priemonė būna nešynė, kas yra labai patogu Venecijoje, mat visi kanalai ir kas keliasdešimt metrų išdygstantys tilteliai su keliolika laiptų pakopų sukelia tam tikrų logistinių sunkumų tiems, kas visgi naudojasi vežimais. Siauros gatvelės su miniomis žmonių irgi apsunkina vežimėtųjų eismo sąlygas, bet, kaip minėjau, mums tai problemų nekėlė. Julija džiaugsmingai tabaluodavo kojomis nešynėje, stebėdavo žmonės ir architektūros stebuklus, fotografuodavosi su aikčiojančiais turistais, šypsojosi, skleidė miestui džiaugsmą, pavargusi ramiai padėdavo žandą ir be irzulio užmigdavo, o po to pabudusi toliau linksmai tabaluodavo kojomis ir čiulpdavo savo seilinuką. Italijoje žmonės visai kitaip reaguoja į kūdikius: visi nori su jais pašnekėti, juos palabinti, šypsosi jiems ir aikčioja. Lietuvoje geriausiu atveju už nugaros sulauksi paburbėjimo „koks mažas vaikas, o visur tampo čia jį!“. Kažkaip Italijoje šiuo klausimu smagiau.

Filosofinis žvilgsnis į tolį
Filosofinis žvilgsnis į tolį

Išėjus pasivaikščioti į miestą kildavo tik kelios nesunkiai išsprendžiamos problemos: kur pamaitinti vaiką, kaip jį pervystyti ir kaip pavalgyti patiems. Dėl maitinimo krūtimi buvo bėdų tik viename restorane: dažniausiai pasirinkus atokesnį staliuką niekam nekildavo jokių problemų dėl to, kad kūdikis valgo ne iš meniu, o tiesiai iš prisidengusios mamos. Ir tik vienoje visiškai tuščioje vietoje buvo pasiūlyta eiti į tualetą, nes „juk čia valgo žmonės!“. Lyg kūdikis būtų ne žmogus ir valgymas būtų kažkokia atgrasi veikla. Kūdikio pervystymas tualetuose kartais pareikalaudavo tam tikrų akrobatinių sugebėjimų, bet bendrai tai daug nepatogumo nekėlė. O valgyti patiems restoranuose tekdavo pasikeičiant: Julija primygtinai nenorėdavo vienoje vietoje sėdėti ilgiau nei dešimties minučių kai už restorano durų verda toks nuostabus gyvenimas – tad imi ją ir, kol mama valgo, nešioji aplink, rodai italus, vokiečius ir kitokius turistus, gatvės pardavėjus, rotušės bokštą, jachtų stiebus, pardavinėjamus magnetukus, keisto dizaino sijonus, mašinas ir fontanus. Pažiūrėti kaip mama valgo bus galima ir namie.

Bendrai kalbant, kelionė labai patiko tiek mums, kiek trijų mėnesių Julijai. Gal tik tų kelionių mašina nesinori prisiminti. Keliaučiau dar.