Kartais atrandu tokių knygų, kurios sugeba man visiškai nepažįstamą jausmų temą logiškai sudėlioti į lentynėles: porų psichologės Esther Perel knyga apie neištikimybę būtent tokia. Ne tai kad būčiau ieškojęs žinių tokiomis temomis – knygos apie psichologiją ir santykius dažniausiai mane purto savo abstraktumu ir perdėm sudėtingu pseudomoksliniu pasakojimu, tačiau šita, netikėtai užmatyta pernai metų geriausių knygų sąrašuose, užkabino.
Daugeliui puritoniškų amerikiečių Esther Perel knyga kelia pasipiktinimą, nes joje vyrauja gana liberalus „europietiškas“ požiūris į neištikimybę (autorė yra kilusi iš Belgijos, bet konsultuoja JAV): neištikimybės pagundų išvengti beveik neįmanoma, o itin griežtas požiūris į klystelėjimus tik griauna šeimą. JAV (bet juk ne vien ten) vyrauja kultūrinė nuostata, jog paaiškėjus, kad sutuoktinis tapo neištikimas, būtina skirtis – kitaip juk negerbi savęs. Bet ištikimybės ir neištikimybės laipsniai labai skirtingi (vieni neištikimybe laiko vien apsilankymus tam tikrose internetinėse svetainėse, o kitų „raudona linija“ nubrėžta tik tiek mylėjimusi be prezervatyvų) ir daug kas galėtų priklausyti nuo sutuoktinių sutarimo. Dažniausiai neištikimybė turi du svarbius požymius – intymumą su kitu žmogumi, kuris paverčia santuokos ryšį nebe tokiu ypatingu ir išskirtiniu bei paslapties faktorių: jei tai neslepiama nuo sutuoktinio, tai nėra neištikimybė.
Nežinau, koks turėtų būti sutuoktinių požiūris į vienas kito neištikimybę: tikriausiai tai kiekvieno susitarimo reikalas, nors mintis, jog visuomenė primeta per griežtas normas, kurių galbūt net neįmanoma palaikyti, yra įdomi. Labiausiai visgi knygoje man patiko logiški aiškinimai apie neištikimybės priežastis. Tai būna ir noras pabėgti nuo rutinos, pasijausti tuo, kuo galbūt galėjai tapti, bet jau nebebūsi, nuotykių troškimas, bėgimas nuo nuobodulio ir panašiai. Standartiškai yra kaltinama tik ta pusė, kuri „nuklydo į šoną“, bet to priežasčių galima atrasti abiejų pusių elgesyje. Galbūt žmona jaučiasi užguita, užsisėdėjusi namie, o vyras grįžta iš darbo pavargęs ir jam visiškai nereikia romantikos, galbūt žmona, auginanti vaiką, užsikasusi buityje, ir jai visai nesinori tenkinti vyro seksualinius poreikius – ji nori tik pailsėti žiūrint serialą. Kita vertus, rašoma, jog tokios žmonos labai greitai gali atgauti savo lytinį potencialą horizonte pasirodžius kokiam žaviam santechnikui – su juo jos jaučiasi vėl patiriančios nuotykį ir gali trumpam pamiršti savo motiniškas ar žmonos pareigas. Būtent dėl to sakoma, jog seksas „iš reikalo“ (kai žmona savo pareigas atlieka tik tam, kad patenkintų vyrą, o ne pati patirtų malonumą) irgi nepriveda prie gero: seksas su savo vyru, kaip kokia namų ruoša, tampa darbu.
Dar vienas netikėtas skyrius knygoje kalba apie meilužių jausmus. Tradicinėje porų terapijoje konsultuojami tik sutuoktiniai, o meilužes ar meilužius stengiamasi ištrinti. Jų jausmai irgi būna svarbūs: neretai įsimylėjusi meilužė metų metais taikstosi su tokia savo padėtimi, nes vis viliasi, kad vyras dėl jos paliks savo žmoną. Deja, dažniausiai viskam paaiškėjus meilužė tampa nereikalinga: arba vyras stengiasi grįžti į doros kelią, arba šeimai iširus, meilužė nebėra „nuotykių“ šaltinis ir jos patrauklumas sumenksta.
Nežinau, ar su viskuo knygoje galima sutikti, bet susimąstyti ji tikrai privertė. O tokios knygos man labai patinka.