Month: May 2018

Christopher I. Beckwith – „Empires of the Silk Road“

Istorija, Knygos, Pastebėjimai, , ,

Plati knyga, siekianti užgriebti visą Eurazijos istoriją nuo pat civilizacijos ištakų iki dabartinių laikų. O siekiant sutupdyti tiek istorijos į keturis šimtus puslapių neišvengiamai knygoje tampa ankšta: per kai kuriuos skyrius, it per tirštą faktų košę, yriausi sunkokai. Viena niekada negirdėta karalystė A užpuolė kitą negirdėtą karalystę B, tada kažkas sudarė sąjungą su kažkuo ir kažkas kažką nukariavo. Kitame puslapyje viskas kartojasi, galbūt net tuo pačiu eiliškumu ir su tais pačiais veikėjais – nebeseki galų.

Nepaisant to, kai kurios knygos dalys buvo labai įdomios, ir jas perskaitęs sužinojau nemažai naujo. Autoriaus nuomone, Centrinės Eurazijos tautos nebuvo atsilikę, kaip kad juos piešia Senovės Romos ar Kinijos šaltiniai, o gyveno kiek kitokį, bet išvystytą gyvenimą, kurio pagrindinė ašis buvo prekyba, o ne karyba. Romėnai kitas tautas vadino barbarais, ir nuo to laiko jiems prilipusi neigiama agresyvaus neišsilavinusio užsieniečio reikšmė, nors, autoriaus nuomone, šios tautos retai kada agresyviai puldavo ir plėsdavo savo teritoriją (kaip kad darydavo patys romėnai), o tiesiog gindavosi nuo užpuolių. Istoriją rašo nugalėtojai, o dažniausiai laimėdavo romėnai.

Įdomu buvo sužinoti ir apie arklių bei karietų strateginę reikšmę ankstyvuosiuose mūšiuose. Kaip ir su kiekviena nauja karine technologija, užtruko nemažai laiko, kol arkliais buvo išmokta efektyviai naudotis. Kaip ir atradus šaunamuosius ginklus turėjo praeiti keli šimtai metų, kol jie tapo efektyvūs mūšyje ne vien tik baimei kelti bet ir savo tiesioginiam tikslui, taip ir karo karietas valdyti reikėjo kelių amžių patirties, meistriškumo, technologinių žinių ir tobulinimo. Ir nors Centrinės Europos stepės puikiai tiko arkliams veisti (o tai ilgainiui tapo labai svarbiu kariniu resursu), bet arkliai nelabai efektyvūs kalnuotose ar miškingose vietovėse: Romos legionams tai didelės grėsmės nekėlė.

Nuo pat mokyklos laikų man istorija neatsiejama nuo kontūrinių žemėlapių: atrodo, jog valstybės negali būti be aiškiai apibrėžtų ribų. Klydau, nes klajoklių gentys ir klajoklių valstybės nebūtinai tam tikru metu valdė konkrečią teritoriją: kur gentis tuo metu yra, ten ir jos teritorija. Žiūrėk, po kelių mėnesių jie jau visai kitur, o jų vietoje jau atsikėlusi kita gentis. Tai kartu reiškia, jog nėra ir galingų įtvirtinimų, pilių ir kitokių gynybinių struktūrų, viskas labai mobilu, o gentis nėra prisirišusi prie žemės (o ir ko jai rištis – juk grūdų neaugina, o kaskart ieško šviežių ganyklų). Tokioje šviesoje kiek kitaip atrodo ir Čingischano nukariavimai vakarų kryptimi – tai ne kažkokia suplanuota ekspansija, siekiant pavergti kitas tautas ar užsigrobti žemių, o ganėtinai natūralus judėjimas (na, tai vienas iš galimų požiūrių).

Knygoje daug kalbama apie indo-europietiškas ištakas, tautų kraustymąsi, kalbų formavimąsi. Esu matyt sugadintas mums vis teigtos teorijos, jog lietuvių kalba yra viena seniausių kalbų pasaulyje – nė velnio ji nepanaši į prokalbę, Indijos vedų ar Avestos kalbas. Visokios persų bei iranėnų kalbos atrodo tikrai artimesnė (na, jiems nereikėjo toli kraustytis).

Randall Munroe – „What if?“

Knygos, Pastebėjimai, ,

Turbūt nėra nei vieno geek‘o, kuris nežinotų Randall Munroe kuriamo komikso xkcd.com: paprasti piešiniai sumišę su fizikos, matematikos, kultūros bei programavimo žiniomis. Randall Munroe turi ir atskirą svetainę, kurioje rimtai ir giliai atsakinėja į keistus „kas būtų jeigu būtų“ klausimus: kas atsitiktų, jei giliausioje žemės vietoje atsirastų 10 metų skersmens skylė, į kurią išbėgtų valdenynų vanduo? Kas būtų, jei povandeninis laivas atsirastų žemės orbitoje – ar yra šansų įgulai išgyventi?

Prie kiekvieno atsakymo daug padirbėta, nemažai skaičiuota, daug domėtasi. Randall sako, kad dažnai reikia skaityti ir Šaltojo karo metais rašytus mokslinius straipsnius, nes juose daug informacijos apie keistus dalykus: tarkim, kad būna, kai koks nors daiktas skrieja kelis kartus didesniu nei garsas greičiu. Kadangi pats esu šioks toks moksliukas, tai, savaime suprantama, tokios fantazijos man labai patiko, nors gal tai ne kiekvienam: kai kurie scenarijai atrodo tiesiog kvaili betiksliai išsigalvojimai.

Kai grynieji nebepopuliarūs, vagims tenka grobti pelėdas

Ekonomika, Pastebėjimai, Trupiniai, ,

The Atlantic rašo apie Švedijos vagis:

As Sweden’s supply of banknotes continues to dwindle, criminals have shown new enthusiasm for the endangered-species black market, previously cornered by reptile wranglers and orchid thieves. Crimes involving protected species recently reached their highest level in a decade. A single great gray owl—known as the “phantom of the north”—now goes for 1 million kronor (about $120,000) on the dark web.

Švedija buvo pirmoji valstybė Europoje, kuri 1661-aisiais pradėjo spausdinti popierinius banknotus, o dabar joje popieriniai pinigai beveik nebenaudojami: manoma, kad grynaisiais atsiskaitoma tik 2 procentų sandorių. Tai reiškia, jog vogti grynuosius nebėra kaip – pusė bankų net neatlieka operacijų grynaisiais. O ir žmonės grynųjų pinigų nebesinešioja: net bažnyčioje galima aukoti kortele. Tad nusikaltėliams tenka ieškotis kito grobio.

Nusikaltimai vis dažniau persikelia į virtualią erdvę, daugėja sukčiavimo atvejų bei finansinių nusikaltimų. Įdomu ir tai, kad bendras nusikalstamumas didėja:

Though it’s no small irony that going cashless might inspire more crime rather than less, it is, from one perspective, predictable. Research indicates that as we gain “psychological distance” from money, our willingness to steal increases. Which helps explain why so many people cheat on taxes, inflate insurance claims, and steal Post-it Notes from the office.

Viktorijos laikai 21-ame amžiuje

Pastebėjimai, Visuomenė, , ,

Karalienės Viktorijos laikais vidurinei klasei moralės normos buvo labai svarbios: iš esmės tai skyrė vidurinę klasę nuo pasileidusių aristokratų ar nesipraususių vargdienių. Savęs suvaržymas leido vidurinei klasei jaustis moraliai geresniu, leido patiems save išaukštinti. Tie, kas preciziškai nesilaiko moralės normų, paleistuvauja, leidžia sau nuogybę ar žaidimus, nevertas pagarbos.

Jason Tebee straipsnyje teigiama, kad dvidešimt pirmame amžiuje nedaug kas pasikeitė: aukštesnioji vidurinė klasė vis dar iš aukšto vertina visus, kurie savęs nekankina. Parkai pilni sportuojančių žmonių, nes tik žemesnės kastos žmonės nesirūpina savo kūnu: nutukimas jų požiūriu yra ne fiziologinė, o moralinė problema. Valgyti reikia tik sveiką organinį maistą, o tie, kas nekreipia dėmesio į tai ką valgo vertinami kažkiek panašiai kaip neišsilavinę tamsuoliai. Jei nesi persidirbusi supermamytė – matyt kažkas negerai su tavo vertybėmis: vaikams turi būti aukojamas visas tėvų laikas.

Current exercise trends, like hot yoga, spin, and CrossFit, all demonstrate a commitment to self-denial and self-discipline, values much praised by the Victorians. Marathon running has become the ultimate signifier: competitors can post photos on social media to prove to everyone that they have tortured their bodies in a highly virtuous — and not at all kinky — fashion.

Atitikti tokius standartus gali ne visi. Organinis maistas yra brangus, norint skirti daug laiko vaikams ar maratono bėgiojimui reikia daug laisvo laiko ir lėšų: skurdžiausieji to tiesiog neišgali. Ne dėl to skurdžiai gyvenantys nebėgioja maratonų, kad nesirūpina savo kūnu: jie tiesiog turi mažiau laisvalaikio. Panašiai ir su vaikų auginimu:

Mothers must breast-feed for an extended period, provide only organic food to their children, and keep screen time to nil. Slip-ups indicate failure. This represents perhaps the clearest link between Victorian values then and now: both restrict women and reinforce gender hierarchy.

It is hardly coincidental that these new expectations require money and time. A working mother who has to juggle multiple service-sector jobs will find it much harder to pump breast milk at work than a woman in an office job. (Not to mention the disparity in parental leave between white- and blue-collar workers.)

The moralistic imperatives now attached to breast-feeding allow working-class women — who are less likely to breast-feed — to be judged moral failures. Indeed, public battles over breast-feeding restrictions rarely extend to demands for better lactation access for working-class women.

Ben Goldacre – „I Think You’ll Find It’s a Bit More Complicated Than That“

Analizė, Knygos, Pastebėjimai, , , ,

Ben Goldacre turėjo šventą misiją: laikraščio the Guardian kassavaitinėje skiltyje jis nepailsdamas kritikuodavo žurnalistus bei mokslininkus, kurie nepaisydami statistikos dėsnių ar gerųjų mokslinio metodo praktikų pernelyg greitai peršokdavo prie toli siekiančių išvadų. Kliūdavo daugeliui, net tam pačiam the Guardian laikraščiui. Ši jo knyga yra kassavaitinės skilties straipsnių rinkinys.

Mokslinius atradimus padaryti ne taip jau lengva: mokslininkams reikia nemažai statistikos žinių, o jų atradimus, kurie skelbiami moksliniuose žurnaluose, kritiška akimi turi peržiūrėti ir kiti mokslininkai. Jei nesilaikoma mokslinio metodo, galima greitai gauti sensacingų, bet ne itin teisingų rezultatų. Jau vien dėl to verta labai skeptiškai vertinti bet kokius straipsnius mokslo tema populiariuose portaluose: verta atkreipti dėmesį į tai, kokia buvo statistinė imtis, ar buvo naudojama kontrolinė grupė, ar rezultatai visgi galutiniai ir jau išspausdinti, ar tai vis dar tyrimų stadijoje. Tarkim, šis sensacingas straipsnis apie moterų orgazmą atitinka visus šiuos blogiausius kriterijus.

Jeigu tai tik būtų nekalti straipsniai apie mitybą („mokslininkai nustatė, jog valgydamas špinatus gyvensi trigubai ilgiau“) ar orgazmą, gal ir nevertėtų jaudintis. Tačiau dažnai toks mokslo nušvietimas žiniasklaidoje turi toli siekiančių pasekmių. Panašiai atsitiko ir su teorija, kad skiepai nulemia vaikų autizmą: mokslinio pagrindo tam nėra, bet visuomenė įbauginta ir supermamos rimtai diskutuoja apie tai, kad skiepai yra žalingi. Žurnalistai turi ypač didelę atsakomybę, tik ne visiems jiems pakanka statistinių žinių bei suvokimo, kaip iš tiesų veikia mokslas.

Gal iš knygos ir tikėjausi kažkiek daugiau, bet bendrai paėmus, tai neblogas populiarus bei praktinis įvadas į dažniausiai pasitaikančias statistines bei logikos klaidas, ties kuriomis nesunku suklupti.

Alev Lytl Croutier – „Harem: the World Behind the Veil“

Istorija, Knygos, Pastebėjimai, , ,

Šachrazados pasakos bei nuo vyrų akių haremuose slepiamos paslaptingos moterys gal ir turi savo romantikos, bet mane tai ne itin domino. Man iki šiol buvo neaišku, kodėl haremus bei turkiškąją kultūrą, bent ja tarp mano pažįstamų, dažniau romantizuoja moterys. Kai kuriuos atsakymus visgi gavau, nors pati knyga nėra labai gili ir moksliška: ji gausiai iliustruota įvairiais paveikslais, o tekstų trumpumas leidžia ją perversti per vieną vakarą.

Iš pirmo žvilgsnio iš tiesų haremas turėtų kaitinti aistringas mintis: uždarytos nuo vyriškių akių, apsuptos eunuchų, sultono moterys tik ir laukia, kada jomis pasitenkins namų šeimininkas. Pridėkime dar tai, jog Turkija prieš keletą šimtmečių europiečiams buvo didelė egzotika: šilkai, prabangi sultono rūmų aplinka, gausūs papuošalai, pilvo šokiai, keisti papročiai, ir visa tai po vos vos perregima paslapties skraiste, kuri leidžia daugiau išgalvoti svajingų fantazijų nei atskleisti kasdienybės realybę. Sultono rūmuose vos ne idilė: moterys nieko neveikia, tik rūpinasi savo grožiu, nuogos maudosi baseinuose, retkarčiais mylisi su sultonu ir leidžia savo dienas dykinėdamos. Viskam patarnauja gražios odaliskės, kurios, nors ir būdamos vergės, pilnai gali tapti legaliomis sultono žmonomis.

Realybė daug proziškesnė. Haremas – tai rūmų dalis, kurioje gyvena ne tik žmonos, bet visos rūmų moterys. Dažniausiai viskam diriguoja šeimininko mama, o neretai tai reikli ir žiauri moteris, žinanti savo vertę. Visos žmonos turi savo aiškias pareigas ir privilegijas, sultonas (ar šiaip namų šeimininkas) jas lanko pagal griežtą grafiką. Visas gyvenimas – apkalbos ir arši kova dėl geresnės vietos po saule bei palankumo: neteisingai sužaidus haremo vidaus politinį žaidimą lengvai gali viskas baigtis kokiu nors nunuodijimu ar neaiškia savižudybe. Poligamija neskatina moterų draugystės. Haremo moterys retai kada turi galimybę išeiti už haremo ribų ir apie jų teises nedaug ką galima pasakyti. Tiesa, jos gali išsiskirti su savo vyru, jei jis su jomis nesimyli daugiau nei 3 savaites, bet išsiskyrusios moters padėtis visuomenėje turbūt dar blogesnė.

Šiaip atrodo, kad haremo išlaikymas ne vienam sultonui irgi buvo galvos skausmas: tai intrigų lizdas, kuris dažnai turėjo įtakos ir valstybės gyvenimui. Kadangi sostas yra paveldimas, monarchijoje labai svarbu užtikrinti stabilų tęstinumą pratęsiant giminę, bet turint keletą žmonų, kurios tarpusavyje varžosi dėl „pirmosios“ žmonos titulo (o kartu ir dėl savo vaikų paveldimo statuso) stabilumo tikėtis sunku. Turkiška patarlė sako, jog keturios žmonos namuose prilygsta laivui audroje.