Knyga apie musulmoniškas skyrybas. Talaq, talaq, talaq.

Nebepamenu, iš kur ši knyga atsirado mano skaitytinų knygų sąraše: gal ji šmėkštelėjo skaitomų interneto dienoraščių įrašuose, o gal ją pamačiau Goodreads sraute. Matyt užkliuvo tai, kad šia tema nieko nesu skaitęs, ir nieko apie tai nenutuokiu. Jei knygą vertinti pagal šį kriterijų, tai ji tikrai gera, nes sužinojau tikrai daug. Tiems, kam ši tema nenauja, knygoje klius daug kas: ji pasikartojanti, ganėtinai vienpusė ir joje trūksta gylio.

Talaq – musulmonų vyrų teisė išsiskirti su žmona, paprasčiausiai pasakant, kad jis jos atsisako. Skyrybos tampa galutinės po trečio talaq.

Wikipedia apie skyrybas Islame

Zyia Us Salam rašo „Till Talaq Do Us Part: Understanding Talaq, Triple Talaq and Khula“ iš Indijoje gyvenančio musulmono požiūrio taško: ten aukščiausias teismas 2017-aisias metais trigubą talaq uždraudė. Dauguma svarstymų, kas yra teisinga, ir kas ne, kyla iš Korano ir Pranašo mokymų, tik bėda, jog to mokymo interpretacijų yra labai daug – nėra Islame vieno popiežiaus, kuris turėtų galutinį sprendžiantį žodį, tad skirtingi imamai skirtingai tą patį Koraną gali ir interpretuoti.

Šio autoriaus nuomone, skyrybos Islamo tradicijoje būna dviejų rūšių: khula ir talaq. Khula – tai moters iniciatyva vykdomos skyrybos ir jos neturėtų reikėti vyro pritarimo (nors realiai to niekas nepaiso ir kitose tradicijose tai tiesiog yra skyrybos bendru sutikimu). Moteriai norint skirtis, turėtų būti informuojamas imamas ir jis, tikrai įsitikinęs moters ketininimų rimtumu, turėtų perduoti šią naujieną vyrui (ir šiam tereiktų tik sutikti). Tam, kad moteris nepriimtų tokio sprendimo lengva ranka, ji tokių skyrybų atveju praranda kraitį. Realybėje, kaip galima suprasti, vyras dažnai sutikimo neduoda (kas, autoriaus manynu, yra prieš Islamo mokymą), o ir imamai yra linkę moterį nukalbėti (jei iš viso kada papasakoja apie tokią moters teisę).

Tuo tarpu talaq yra skyrybos vyro iniciatyva ir tam moters sutikimo nereikia. Tiesa, tvarkinga procedūra reikalauja, kad talaq  būtų sakomas ne apsvaigus ar įpykus, prie liudininkų, ir būtinai ne moters mėnesinių metu (siekiama apsaugoti nuo per daug skubių sprendimų). Standartiškai galutinės skyrybos įvyksta tik po trečio talaq – po pirmojo ir antrojo pora turi ir toliau gyventi kartu lyg nieko nebūtų įvykę. Tarp talaq pareiškimų turi praeiti ne mažiau kaip mėnuo (arba tiksliau reikia sulaukti mėnesinių – jei žmona nėščia reiks laukti iki kol ji pagimdys).  Kol dar nėra trijų talaq, skyrybos gali būti lengvai atšauktos: vyras yra savo žodžio savininkas, nori – duoda, nori – atsiima. Taip pat laikoma, kad vyras atsiėmė savo žodžius jeigu per tris mėnesius fiziškai santykiauja su savo žmona. Jei praėjo daugiau kaip trys mėnesiai ir vyras nori grįžti pas žmoną, reikės naujos vestuvių ceremonijos, bet iki trečio talaq dar viskas labai lengvai pataisoma. Su trečiuoju talaq laikoma, jog skyrybos yra galutinės ir neatšaukiamos: vyras nebegali grįžti prie savo atleistos žmonos, nebent ji po skyrybų susituoks su kitu vyru, su juo permiegos ir išsiskirs (pagal tas pačias pilnas procedūras). Dažnai „laikino vyro“ paslaugas teikia tie patys imamai.

Senais laikais kai kurie sunitai pradėjo praktikuoti supaprastintą galutinių skyrybų variantą: imi ir vienu kartu pasakai visus tris talaq. Taip iš karto ir be skausmo galutinai išsiskiri su žmona. Tiesa, pradžioje tokios skyrybos buvo leidžiamos tik su Šariato įstatymo sąlyga, kad vyras vienu kartu paskelbęs tris talaq bus viešai išplaktas, tačiau šios nuostatos nebesilaikoma. Todėl kai kuriose musulmonų šalyse tapo legalu išsiskirti su žmona jai telefonu ar žinute parašant tris žodžius „talaq, talaq, talaq“. Vakariečiai dažniausiai girdi apie tokią barbarišką Islamo skyrybų praktiką, ir tuo stebisi, nors, autoriaus nuomone, tokia praktika yra anti-islamiška, neatitinkanti Korano bei pranašo mokymų, o be to, ir ne taip jau plačiai paplitusi.

Esther Perel: Mating in Captivity

Dar visai neseniai perskaičiau labai gerą Esther Perel knygą apie neištikimybę „State of Affairs“ – ji labai gerai viską sudėliojo į vietas ir leido į santykius (bei neištikimybę) pažvelgti labai racionaliai. „Mating in Captivity“ – ankstesnė šios porų psichologės knyga apie porų seksualinį gyvenimą: ne paslaptis, kad fejerverkai ganėtinai greitai išblėsta, atsiranda rutina, kasdienybė, o seksas tampa prėskas, mechaniškas, iš pareigos.

Pasirodo, geram seksui intymumas nepadeda, o priešingai – trukdo. To priežastis gana logiška: kuo labiau esi artimas su žmogumi, tuo labiau bijai jį prarasti. Tuo labiau stengiesi, kad jam būtų gera, ir tuo labiau pamiršti savo paties poreikius. Ilgainiui seksas tampa „paslauga vienas kitam“ ir jame nebelieka aistros, kibirkšties, laukinio noro – svarbiausia tampa tai, kad partneris gerai jaustųsi. Bet tai kažkaip nebeužveda. O štai jei pasižiūri į pornografiją internete – viskas paprasta ir gera, galima greitai atsipalaiduoti, nes matosi, jog merginos ekrane patenkintos – tau dirbti nebereikia ir telieka atsiduoti savo paties malonumui. Panašiai būna ir neištikimybės atveju – kažkaip netikėtai sugrįžta ir aistra, ir fantazija. Būtent todėl, kad nereikia tiek stengtis: na, jei nepavyks tai susirasiu kitą. Bet jei turi labai glaudų ryšį su savo partneriu, tai jo lengva ranka mesti nesinorės.

Vienas iš blogiausių dalykų, kuris gali nutikti poros gyvenime – tai seksas iš pareigos. Tokie santykiai labai greitai tampa beseksiai, nes malonumo visiems mažai. Greičiausias kelias į aistros sugrąžinimą – vėl stengtis, kad partneris pradėtų jaustis savyje gerai ir seksualiai: tam padeda ir flirtas, o kartais ir fantazijos apie kitus partnerius. Jeigu supranti, kad nebūtinai visą laiką tavo partneris yra pasiryžęs būti tik su tavimi, dėl jo labiau stengiesi – vilioji, įžiebi jame aistrą, leidi jaustis trokštamu.

Knygą apie neištikimybę vertinčiau geriau, mat šioje ne viskas buvo tiek nauja. Bet nebloga ir ši.

Walter Scheidel: The Great Leveler

Tai viena iš tų knygų, kuri taip įtikina savo idėjomis, kad ją perskaitęs į pasaulį žiūri jau kitomis akimis: tie, kas trokšta kuo mažesnės pajamų (ar turto) nelygybės pradeda atrodyti nieko nesuprantančiais naivuoliais.

Pagrindinė knygos tezė – jeigu tik gyvename gerais laikais, nelygybė visada didėja. Augant ekonomikai ir nesant milžiniškų sukrėtimų, pajamų bei turto nelygybė istoriškai augdavo beveik be išimčių. O ir tos išimtys buvo gana trumpalaikės ir išskirtinės: gal tik tam tikri istorijos etapai Senovės Graikijoje pažeidžia šią taisyklę. Kuo turtingesnė ekonomika, tuo vis daugiau galimybių ir taip patiems turtingiausiems visuomenės nariams toliau didinti savo turtą. Tai nebūtinai reiškia, jog skurdžiausieji toliau skursta: tiesiog jų pajamų ir turto augimas yra lėtesnis nei grietinėlės.

Tiesa, istoriškai nelygybė ne visada tik didėjo, periodiškai viską į savo vietas sustatydavo daug gyvybių nusinešančios nelaimės: karai, revoliucijos, epidemijos ar totalus valstybės kolapsas. Pasaulis antrojoje XX amžiaus pusėje buvo žymiai lygesnis, nei XIX amžiaus pabaigoje, bet už tai reikia padėkoti pasauliniams karams: šie ne vien tik nušlavė daugelį aristokratijos privilegijų, bet ir per masines mobilizacijas sulygino visus žmones nebekreipiant dėmesio į jų luomą ar prigimtį. Net tos šalys, kurios pasaulinius karus išgyveno santykinai ramiai (kaip kad Švedija ar Šveicarija), buvo priverstos stipriai padidinti mokesčius: karas pasibaigė, mokesčiai liko, ir juos buvo galima panaudoti visuomenės pajamų perskirstymui. Bet tai buvo vienkartinis efektas: nelygybė Švedijoje ir toliau auga. Skaičiuojama, jog norint tokį nelygybės mažinimo receptą pritaikyti JAV, turtingiausiems pajamų mokesčių tarifą reiktų pakelti iki 80%, ir tai nelygybę sumažintume tik iki 1990-ųjų pabaigos lygio. Nepraktiška ir vargiai pasiekiama.

Nelygybė gana efektyviai buvo sumažinta per XX amžiaus revoliucijas: Sovietų Sąjungoje, Kinijoje ir kitose komunistinėse šalyse turtas buvo tiesiog atimtas ir padalintas (tuo pačiu išžudant visus, kurie priešinosi). Tai iš tiesų sumažino nelygybę – manoma, jog Sovietų Sąjunga buvo ganėtinai lygi valstybė, bent jau tuo, kad visi buvo beveik vienodi skurdžiai. Bėda tame, kad net toks drastiškas nelygybės mažinimas buvo trumpalaikis ir gyvavo tik tol, kol jį palaikė režimas. Per kelis metus nuo Sovietų Sąjungos žlugimo pajamų nelygybė vėl staigiai grįžo į priešrevoliucinį lygį. Panašiai nutiko ir Kinijoje, vos tik buvo po truputį pradėta gręžtis į rinkos ekonomiką. Gyvenimui gerėjant, Kinijos gyventojų nelygybė nebeprimena komunistinės šalies rodiklių.

Viduramžiais pasaulinių karų bei komunistinių revoliucijų nebuvo, bet gyventojus gana greitai aplygindavo nuolat pasikartojančios maro epidemijos, kurios neretai į kapus nusinešdavo trečdalį ar net daugiau gyventojų. Toks staigus gyventojų sumažėjimas turėdavo dideles pasekmes ekonomikai: kokiai 15-20 metų, kol užaugdavo nauja karta, trūkdavo darbo jėgos, tad darbininkų atlyginimai šokteldavo keletą kartų. Tuo pačiu atpigdavo žemė, nes jos nebuvo kam dirbti ir bet koks nekilnojamas turtas: jis tiesiog tapdavo perteklinis. Tai lemdavo stiprų turtingųjų dvarininkų nuskurdimą ir pagerindavo gyvenimą tiems, kas duoną uždirbdavo savo rankomis, o ne savo kapitalu. Jei tik marą pragyvenai gyvas, tikėtina, jog ir skurdžium buvęs gyvensi visai neblogai.

Knygos išvada – nelygybės sumažinti normaliomis priemonėmis beveik neįmanoma, žmonės tampa lygesni tik per nelaimes. Jeigu norite lygesnės visuomenės, vienintelis būdas tai pasiekti yra per smurtą, bet ar tikrai tai verta?

Įsitraukimo metrikos veda klaidingu keliu

Jau prieš gerą pusmetį rašiau, kad kuo toliau, tuo labiau nesu patenkintas socialiniais tinklais: nors ir turiu išugdytą įprotį turint laisvą minutę įsijungti Facebook ar Instagram, retokai ten randu ką nors įdomaus. Dauguma istorijų tapę vienodos ir nebeįdomios, o Instagram nuotraukos atrodo lyg gamintos pagal vieną klišę. Jei netikite, užeikite į @insta_repeat profilį.

@Insta_repeat profilyje surinktos vienodos skirtingų autorių nuotraukos

Kodėl taip nutiko? Kodėl vis kompulsyviai norisi maigyti telefoną ir prasukti dar, ir dar, ir dar, ir dar vieną ekraną „turinio“ ir vis tiek nesijausi pasisotinusiu? Turbūt labiausiai reiktų kaltinti duomenų analitikus ir ganėtinai naują vadybos idėją, jog viską reikia matuoti, o geriausias matas, kurį visada reikia gerinti – įsitraukimas (engagement). Kuo ilgiau „skrolini“, tuo daugiau praleidi laiko programėlėje, tuo geresnės tavo įsitraukimo metrikos. 

Kai didžioji dalis produkto vystymo sprendimų daroma vien tik analitikos pagalba, labai galima nuklysti į lankas. Lengvas ir neįpareigojantis turinys tampa didesniu prioritetu nei asmeniniai įrašai, antraštinis masalas ima viršų prieš kokybišką turinį: tokį ir dažniau paspausi, ir jame praleisi daugiau laiko, nes bandysi išnarplioti, kas iš tiesų slepiasi po antrašte. Ir visai nesvarbu, jog vartotojas lieka susierzinęs ir nepatenkintas, jog jis jaučia, kad kažkaip nelabai čia įdomu – analitinės įsitraukimo metrikos juk rodo, jog viskas gerai!

When a measure becomes a target, it ceases to be a good measure.

Charles Goodhart

Socialiniai tinklai ir portalai tampa naujienų „greitmaisčiu“ (junk food): naudos mažai, bet nuo jų žvėriškai sunku atsitraukti. Juk tai pirmiausiai turint galvoje ir buvo viskas konstruojama. Bet ar tai nėra trumpalaikio tikslo vaikymasis aukojant ilgalaikį vartotojų pasitenkinimą? Ar tokia analitika iš viso gali padėti suprasti vartotojų elgseną kiek gilesniame lygyje? Ar gali atsakyti, kodėl vartotojai yra patenkinti ar ne? Kuo toliau, tuo labiau manau, kad nelabai. Įsitraukimo metrikos yra svarbu, tačiau jos neturi tapti vienintele kelrode žvaigžde. Kaip teigia Goodharto dėsnis, „kai matuojamas rodiklis tampa siekiamu tikslu, jis pasidaro prastai pritaikomu rodikliu“. Kai pradedami optimizuoti įsitraukimo rodikliai, užmirštami visi kiti dalykai, kurie vartotojui teikia vertę ir pradeda darytis nuobodu.

Išsamiai apie fotografijos kompoziciją

Zenit-E, prieš dešimtmetį baigusi galioti nespalvota juosta

Užtikau labai išsamų gerą straipsnį apie fotografijos kompoziciją: aiškų, su daug pavyzdžių, bet kartu ir gana trumpą bei neištęstą. Dar prieš keletą metų fotografija visai nesidomėjau, bet perskaičius vieną knygą apie kompoziciją mano nuotraukos pagerėjo keliariopai – ir ne vien tik dėl to, kad nuo tol sąmoningai stengiuosi į kadrą sutalpinti visas galūnes ir nenukirsti fotografuojamų subjektų galvų: kelių valandų investicija į pagrindinių principų supratimą atsipirko su kaupu.

Giovanni Boccaccio: Dekameronas

Keturiolikto amžiaus viduryje Florencijoje rašytas šimto suaugėliškų pasakų (arba pasakojimų) rinkinys mane kankino gana ilgai – įveikiau jį ne iš pirmo karto. Bet tos Dekamerono istorijos puikiai atskleidžia  tuometinį gyvenimą: ir jis anaiptol nebuvo davatkiškas, liūdnas ar perdėm tamsuoliškas. Kūno malonumai, neištikimybė, gošbumas, veidmainystė – tai to meto ydos, bet jomis nebūtinai bjaurimasi. Tiesiog, tokia žmogaus prigimtis, ir apie ją galima sudėti begalę juokingų (ar ne itin) istorijų.

Daugumą istorijų Giovanni Boccaccio sugalvojo ne pats, jos sutinkamos ir senesniuose šaltiniuose. Šios istorijos dabartiniais laikais mums atrodo vulgarios ir prasčiokiškos, bet tai tikriausiai ir viliojo šių istorijų skaitytojus (ir skaitytojas!). Vulgarios jos atrodė ir prieš šešis šimtus metų, mat pats Boccaccio turėjo kiek susigėdęs rašyti pasiteisinimą, jog „žodžių iš dainų neišmesi“: tarp visų tuo metų vyravusių filosofinių ir religinių tekstų tai turėjo būti drąsi ir revoliucinė knyga. Rašyti apie tai, kaip koks žmogelis savo piestą grūda į kilmingosios grūstuvę matyt reikėjo drąsos. O gal kaip tik mes tapome labiau davatkiški: maro ir karo akivaizdoje žymiai lengviau kalbėti apie paprastesnes aistras ir kūniškus malonumus.

Ne visos istorijos vienodos kokybės (apie tai užsimena ir pats Boccaccio – nesitikėkit, kad viskas bus tik aukščiausios prabos!), apie kai kurias menines išraiškas net nežinai ką galvoti. Vienos istorijos panašios į Valstybinio Tautos Fronto pasakojimus, o kitos tapo pagrindu Šekspyro pjesėms.

Ar buvo verta skaityti? Gal visų šimto istorijų ir nelabai. Bet susipažinimas su šiuo laikotarpiu buvo įdomus.