Nebepamenu, iš kur ši knyga atsirado mano skaitytinų knygų sąraše: gal ji šmėkštelėjo skaitomų interneto dienoraščių įrašuose, o gal ją pamačiau Goodreads sraute. Matyt užkliuvo tai, kad šia tema nieko nesu skaitęs, ir nieko apie tai nenutuokiu. Jei knygą vertinti pagal šį kriterijų, tai ji tikrai gera, nes sužinojau tikrai daug. Tiems, kam ši tema nenauja, knygoje klius daug kas: ji pasikartojanti, ganėtinai vienpusė ir joje trūksta gylio.
Talaq – musulmonų vyrų teisė išsiskirti su žmona, paprasčiausiai pasakant, kad jis jos atsisako. Skyrybos tampa galutinės po trečio talaq.
Wikipedia apie skyrybas Islame
Zyia Us Salam rašo „Till Talaq Do Us Part: Understanding Talaq, Triple Talaq and Khula“ iš Indijoje gyvenančio musulmono požiūrio taško: ten aukščiausias teismas 2017-aisias metais trigubą talaq uždraudė. Dauguma svarstymų, kas yra teisinga, ir kas ne, kyla iš Korano ir Pranašo mokymų, tik bėda, jog to mokymo interpretacijų yra labai daug – nėra Islame vieno popiežiaus, kuris turėtų galutinį sprendžiantį žodį, tad skirtingi imamai skirtingai tą patį Koraną gali ir interpretuoti.
Šio autoriaus nuomone, skyrybos Islamo tradicijoje būna dviejų rūšių: khula ir talaq. Khula – tai moters iniciatyva vykdomos skyrybos ir jos neturėtų reikėti vyro pritarimo (nors realiai to niekas nepaiso ir kitose tradicijose tai tiesiog yra skyrybos bendru sutikimu). Moteriai norint skirtis, turėtų būti informuojamas imamas ir jis, tikrai įsitikinęs moters ketininimų rimtumu, turėtų perduoti šią naujieną vyrui (ir šiam tereiktų tik sutikti). Tam, kad moteris nepriimtų tokio sprendimo lengva ranka, ji tokių skyrybų atveju praranda kraitį. Realybėje, kaip galima suprasti, vyras dažnai sutikimo neduoda (kas, autoriaus manynu, yra prieš Islamo mokymą), o ir imamai yra linkę moterį nukalbėti (jei iš viso kada papasakoja apie tokią moters teisę).
Tuo tarpu talaq yra skyrybos vyro iniciatyva ir tam moters sutikimo nereikia. Tiesa, tvarkinga procedūra reikalauja, kad talaq būtų sakomas ne apsvaigus ar įpykus, prie liudininkų, ir būtinai ne moters mėnesinių metu (siekiama apsaugoti nuo per daug skubių sprendimų). Standartiškai galutinės skyrybos įvyksta tik po trečio talaq – po pirmojo ir antrojo pora turi ir toliau gyventi kartu lyg nieko nebūtų įvykę. Tarp talaq pareiškimų turi praeiti ne mažiau kaip mėnuo (arba tiksliau reikia sulaukti mėnesinių – jei žmona nėščia reiks laukti iki kol ji pagimdys). Kol dar nėra trijų talaq, skyrybos gali būti lengvai atšauktos: vyras yra savo žodžio savininkas, nori – duoda, nori – atsiima. Taip pat laikoma, kad vyras atsiėmė savo žodžius jeigu per tris mėnesius fiziškai santykiauja su savo žmona. Jei praėjo daugiau kaip trys mėnesiai ir vyras nori grįžti pas žmoną, reikės naujos vestuvių ceremonijos, bet iki trečio talaq dar viskas labai lengvai pataisoma. Su trečiuoju talaq laikoma, jog skyrybos yra galutinės ir neatšaukiamos: vyras nebegali grįžti prie savo atleistos žmonos, nebent ji po skyrybų susituoks su kitu vyru, su juo permiegos ir išsiskirs (pagal tas pačias pilnas procedūras). Dažnai „laikino vyro“ paslaugas teikia tie patys imamai.
Senais laikais kai kurie sunitai pradėjo praktikuoti supaprastintą galutinių skyrybų variantą: imi ir vienu kartu pasakai visus tris talaq. Taip iš karto ir be skausmo galutinai išsiskiri su žmona. Tiesa, pradžioje tokios skyrybos buvo leidžiamos tik su Šariato įstatymo sąlyga, kad vyras vienu kartu paskelbęs tris talaq bus viešai išplaktas, tačiau šios nuostatos nebesilaikoma. Todėl kai kuriose musulmonų šalyse tapo legalu išsiskirti su žmona jai telefonu ar žinute parašant tris žodžius „talaq, talaq, talaq“. Vakariečiai dažniausiai girdi apie tokią barbarišką Islamo skyrybų praktiką, ir tuo stebisi, nors, autoriaus nuomone, tokia praktika yra anti-islamiška, neatitinkanti Korano bei pranašo mokymų, o be to, ir ne taip jau plačiai paplitusi.
