Walter Scheidel: The Great Leveler

Tai viena iš tų knygų, kuri taip įtikina savo idėjomis, kad ją perskaitęs į pasaulį žiūri jau kitomis akimis: tie, kas trokšta kuo mažesnės pajamų (ar turto) nelygybės pradeda atrodyti nieko nesuprantančiais naivuoliais.

Pagrindinė knygos tezė – jeigu tik gyvename gerais laikais, nelygybė visada didėja. Augant ekonomikai ir nesant milžiniškų sukrėtimų, pajamų bei turto nelygybė istoriškai augdavo beveik be išimčių. O ir tos išimtys buvo gana trumpalaikės ir išskirtinės: gal tik tam tikri istorijos etapai Senovės Graikijoje pažeidžia šią taisyklę. Kuo turtingesnė ekonomika, tuo vis daugiau galimybių ir taip patiems turtingiausiems visuomenės nariams toliau didinti savo turtą. Tai nebūtinai reiškia, jog skurdžiausieji toliau skursta: tiesiog jų pajamų ir turto augimas yra lėtesnis nei grietinėlės.

Tiesa, istoriškai nelygybė ne visada tik didėjo, periodiškai viską į savo vietas sustatydavo daug gyvybių nusinešančios nelaimės: karai, revoliucijos, epidemijos ar totalus valstybės kolapsas. Pasaulis antrojoje XX amžiaus pusėje buvo žymiai lygesnis, nei XIX amžiaus pabaigoje, bet už tai reikia padėkoti pasauliniams karams: šie ne vien tik nušlavė daugelį aristokratijos privilegijų, bet ir per masines mobilizacijas sulygino visus žmones nebekreipiant dėmesio į jų luomą ar prigimtį. Net tos šalys, kurios pasaulinius karus išgyveno santykinai ramiai (kaip kad Švedija ar Šveicarija), buvo priverstos stipriai padidinti mokesčius: karas pasibaigė, mokesčiai liko, ir juos buvo galima panaudoti visuomenės pajamų perskirstymui. Bet tai buvo vienkartinis efektas: nelygybė Švedijoje ir toliau auga. Skaičiuojama, jog norint tokį nelygybės mažinimo receptą pritaikyti JAV, turtingiausiems pajamų mokesčių tarifą reiktų pakelti iki 80%, ir tai nelygybę sumažintume tik iki 1990-ųjų pabaigos lygio. Nepraktiška ir vargiai pasiekiama.

Nelygybė gana efektyviai buvo sumažinta per XX amžiaus revoliucijas: Sovietų Sąjungoje, Kinijoje ir kitose komunistinėse šalyse turtas buvo tiesiog atimtas ir padalintas (tuo pačiu išžudant visus, kurie priešinosi). Tai iš tiesų sumažino nelygybę – manoma, jog Sovietų Sąjunga buvo ganėtinai lygi valstybė, bent jau tuo, kad visi buvo beveik vienodi skurdžiai. Bėda tame, kad net toks drastiškas nelygybės mažinimas buvo trumpalaikis ir gyvavo tik tol, kol jį palaikė režimas. Per kelis metus nuo Sovietų Sąjungos žlugimo pajamų nelygybė vėl staigiai grįžo į priešrevoliucinį lygį. Panašiai nutiko ir Kinijoje, vos tik buvo po truputį pradėta gręžtis į rinkos ekonomiką. Gyvenimui gerėjant, Kinijos gyventojų nelygybė nebeprimena komunistinės šalies rodiklių.

Viduramžiais pasaulinių karų bei komunistinių revoliucijų nebuvo, bet gyventojus gana greitai aplygindavo nuolat pasikartojančios maro epidemijos, kurios neretai į kapus nusinešdavo trečdalį ar net daugiau gyventojų. Toks staigus gyventojų sumažėjimas turėdavo dideles pasekmes ekonomikai: kokiai 15-20 metų, kol užaugdavo nauja karta, trūkdavo darbo jėgos, tad darbininkų atlyginimai šokteldavo keletą kartų. Tuo pačiu atpigdavo žemė, nes jos nebuvo kam dirbti ir bet koks nekilnojamas turtas: jis tiesiog tapdavo perteklinis. Tai lemdavo stiprų turtingųjų dvarininkų nuskurdimą ir pagerindavo gyvenimą tiems, kas duoną uždirbdavo savo rankomis, o ne savo kapitalu. Jei tik marą pragyvenai gyvas, tikėtina, jog ir skurdžium buvęs gyvensi visai neblogai.

Knygos išvada – nelygybės sumažinti normaliomis priemonėmis beveik neįmanoma, žmonės tampa lygesni tik per nelaimes. Jeigu norite lygesnės visuomenės, vienintelis būdas tai pasiekti yra per smurtą, bet ar tikrai tai verta?

Įsitraukimo metrikos veda klaidingu keliu

Jau prieš gerą pusmetį rašiau, kad kuo toliau, tuo labiau nesu patenkintas socialiniais tinklais: nors ir turiu išugdytą įprotį turint laisvą minutę įsijungti Facebook ar Instagram, retokai ten randu ką nors įdomaus. Dauguma istorijų tapę vienodos ir nebeįdomios, o Instagram nuotraukos atrodo lyg gamintos pagal vieną klišę. Jei netikite, užeikite į @insta_repeat profilį.

Feet in front of Horseshoe Bend 🍁

A post shared by Insta Repeat (@insta_repeat) on

@Insta_repeat profilyje surinktos vienodos skirtingų autorių nuotraukos

Kodėl taip nutiko? Kodėl vis kompulsyviai norisi maigyti telefoną ir prasukti dar, ir dar, ir dar, ir dar vieną ekraną „turinio“ ir vis tiek nesijausi pasisotinusiu? Turbūt labiausiai reiktų kaltinti duomenų analitikus ir ganėtinai naują vadybos idėją, jog viską reikia matuoti, o geriausias matas, kurį visada reikia gerinti – įsitraukimas (engagement). Kuo ilgiau „skrolini“, tuo daugiau praleidi laiko programėlėje, tuo geresnės tavo įsitraukimo metrikos. 

Kai didžioji dalis produkto vystymo sprendimų daroma vien tik analitikos pagalba, labai galima nuklysti į lankas. Lengvas ir neįpareigojantis turinys tampa didesniu prioritetu nei asmeniniai įrašai, antraštinis masalas ima viršų prieš kokybišką turinį: tokį ir dažniau paspausi, ir jame praleisi daugiau laiko, nes bandysi išnarplioti, kas iš tiesų slepiasi po antrašte. Ir visai nesvarbu, jog vartotojas lieka susierzinęs ir nepatenkintas, jog jis jaučia, kad kažkaip nelabai čia įdomu – analitinės įsitraukimo metrikos juk rodo, jog viskas gerai!

When a measure becomes a target, it ceases to be a good measure.

Charles Goodhart

Socialiniai tinklai ir portalai tampa naujienų „greitmaisčiu“ (junk food): naudos mažai, bet nuo jų žvėriškai sunku atsitraukti. Juk tai pirmiausiai turint galvoje ir buvo viskas konstruojama. Bet ar tai nėra trumpalaikio tikslo vaikymasis aukojant ilgalaikį vartotojų pasitenkinimą? Ar tokia analitika iš viso gali padėti suprasti vartotojų elgseną kiek gilesniame lygyje? Ar gali atsakyti, kodėl vartotojai yra patenkinti ar ne? Kuo toliau, tuo labiau manau, kad nelabai. Įsitraukimo metrikos yra svarbu, tačiau jos neturi tapti vienintele kelrode žvaigžde. Kaip teigia Goodharto dėsnis, „kai matuojamas rodiklis tampa siekiamu tikslu, jis pasidaro prastai pritaikomu rodikliu“. Kai pradedami optimizuoti įsitraukimo rodikliai, užmirštami visi kiti dalykai, kurie vartotojui teikia vertę ir pradeda darytis nuobodu.

Išsamiai apie fotografijos kompoziciją

Zenit-E, prieš dešimtmetį baigusi galioti nespalvota juosta

Užtikau labai išsamų gerą straipsnį apie fotografijos kompoziciją: aiškų, su daug pavyzdžių, bet kartu ir gana trumpą bei neištęstą. Dar prieš keletą metų fotografija visai nesidomėjau, bet perskaičius vieną knygą apie kompoziciją mano nuotraukos pagerėjo keliariopai – ir ne vien tik dėl to, kad nuo tol sąmoningai stengiuosi į kadrą sutalpinti visas galūnes ir nenukirsti fotografuojamų subjektų galvų: kelių valandų investicija į pagrindinių principų supratimą atsipirko su kaupu.

Giovanni Boccaccio: Dekameronas

Keturiolikto amžiaus viduryje Florencijoje rašytas šimto suaugėliškų pasakų (arba pasakojimų) rinkinys mane kankino gana ilgai – įveikiau jį ne iš pirmo karto. Bet tos Dekamerono istorijos puikiai atskleidžia  tuometinį gyvenimą: ir jis anaiptol nebuvo davatkiškas, liūdnas ar perdėm tamsuoliškas. Kūno malonumai, neištikimybė, gošbumas, veidmainystė – tai to meto ydos, bet jomis nebūtinai bjaurimasi. Tiesiog, tokia žmogaus prigimtis, ir apie ją galima sudėti begalę juokingų (ar ne itin) istorijų.

Daugumą istorijų Giovanni Boccaccio sugalvojo ne pats, jos sutinkamos ir senesniuose šaltiniuose. Šios istorijos dabartiniais laikais mums atrodo vulgarios ir prasčiokiškos, bet tai tikriausiai ir viliojo šių istorijų skaitytojus (ir skaitytojas!). Vulgarios jos atrodė ir prieš šešis šimtus metų, mat pats Boccaccio turėjo kiek susigėdęs rašyti pasiteisinimą, jog „žodžių iš dainų neišmesi“: tarp visų tuo metų vyravusių filosofinių ir religinių tekstų tai turėjo būti drąsi ir revoliucinė knyga. Rašyti apie tai, kaip koks žmogelis savo piestą grūda į kilmingosios grūstuvę matyt reikėjo drąsos. O gal kaip tik mes tapome labiau davatkiški: maro ir karo akivaizdoje žymiai lengviau kalbėti apie paprastesnes aistras ir kūniškus malonumus.

Ne visos istorijos vienodos kokybės (apie tai užsimena ir pats Boccaccio – nesitikėkit, kad viskas bus tik aukščiausios prabos!), apie kai kurias menines išraiškas net nežinai ką galvoti. Vienos istorijos panašios į Valstybinio Tautos Fronto pasakojimus, o kitos tapo pagrindu Šekspyro pjesėms.

Ar buvo verta skaityti? Gal visų šimto istorijų ir nelabai. Bet susipažinimas su šiuo laikotarpiu buvo įdomus.