Tiesą pasakius, man draugas rekomendavo ne šią Jane Jacobs knygą: sakė, reikia būtinai perskaityti jos „Systems of Survival“. Vis dar skaitau, stumiuosi, bet be didelio džiaugsmo. Užtat pasigooglinus apie pačią autorę ir kitas jos knygas internetai buvo vieningi: labiausiai dėmesio verta jos knyga apie miestų planavimą.
Ir iš tiesų – oho! Internetai neklydo, tai labai stipri knyga. Parašyta 1962-aisiais, kai miestuose mašinos dar pilnai nekaraliavo, nors užimdavo vis svarbesnes pozicijas. Per daugiau nei penkiasdešimt metų nuėjome dar toliau: be mašinų savo miesto gyvenimo neįsivaizduojame. O gaila, nes tai ir nužudo miesto gyvybę.
The simple needs of automobiles are more easily understood and satisfied than the complex needs of cities, and a growing number of planners and designers have come to believe that if they can only solve the problems of traffic, they will thereby have solved the major problems of cities.
Jane Jacobs, „The Death and Life of Great American Cities“
Sėkmingam miesto rajonui reikia gyvybės, o gyvybė susideda iš žmonių. Žmonės naudojasi gatvėmis skubėdami su savo reikalais, tingiai gerdami kavos puoduką lauko kavinėje (spoksodami į tuos pačius skubančius žmones), rūkydami prie įėjimo į pastatą, prižiūrėdami bežaidžiančius vaikus. Gatvių gyvybė atsiranda tik tuomet, kai šis bruzdesys nerimsta visą dieną, kai visad yra į ką paspoksoti. Būtent dėl to dažniausiai gatvės būna žymiai gyvesnės nei parkai: parkuose nėra tiek daug ką veikti, o ir mamos su vaikais juos naudoja tik keletą valandų prieš vaikų pietų miegą, ir vakare. Parkai naktimis ištuštėja ir tampa nesaugūs, tad labai nelogiškai atrodo siūlymai prastus kvartalus „gerinti“ įrengiant juose parkus: tokiuose rajonuose parkai greitai tampa nusikaltimų vieta, kurią baugu praeiti tamsiais vakarais.
The first necessity in understanding how cities and their parks influence each other is to jettison confusion between real uses and mythical uses – for example, the science-fiction nonsense that parks are “the lungs of the city”. It takes about three acres of woods to absorb as much carbon dioxide as four people exude in breathing, cooking, and heating. The oceans of air circulating around us, not parks, keep cities from suffocating.
[…]
Why are there so often no people where the parks are and no parks where the people are?
Jane Jacobs, „The Death and Life of Great American Cities“
Sėkmingo rajono gatvės siauros, jomis lėtai ir retokai važiuoja mašinos: bent jau tiek retai, kad gyventojai galėtų bet kurioje gatvės vietoje, o ne vien tik perėjose, ją pereiti. Jeigu transporto srautas intensyvesnis, gatvė automatikai suskyla į dvi pėsčiųjų zonas: spontaniškai pereiti gatvę sudėtinga, tad skubantys su reikalais nebeužeina į kitoje gatvės pusėje esančias parduotuves. Kuo mažiau tokių vartotojų, tuo mažiau gyvybės.
Sėkmingoje gatvėje kvartalai turi būti trumpi, kad nebūtų taip, jog visada reikia ilgai eiti ta pačia viena gatve ilgą nuotolį: kuo daugiau galimybių rinktis vis kitą maršrutą, tuo daugiau galimybių parduotuvėms, restoranams bei kavinėms. O jie yra vieni svarbiausių kvartalo gyvybės požymių: jei nėra kavinių, kvartalas negyvas.
Nors knyga rašyta labai seniai, problemos atrodo tos pačios: miestų planuotojai vis dar planuoja gražias didelių kvartalų utopijas, su parkais, suoleliais, infrastruktūra, plačiomis gatvėmis ir skulptūromis. Tik tuose rajonuose nedaug vietų, kur galima sėdėti lauko kavinėje, bobutės nebesėdi ant suoliuko aptardamos kiemo naujienas, o vietinis mėsininkas nerūko prie savo parduotuvėlės įėjimo. Viskas betoniškai sterilu, tvarkinga ir mirę. Gyventojai apsipirkti važiuoja į kitame miesto gale esantį Akropolį, o namo grįžta tik vakarop išsimiegoti. Tuo tarpu apgriuvusiame senamiestyje iki pat vėlumos klega žmonės, nors jis ne toks erdvus, ankštokas, su mašina beveik neprisigrūsi, o ir pastatai nenauji, nepatogūs. Ir jei senamiestį plačiu mostu išgriausi ir pastatysi erdvų, patogų naujų namų rajoną, tikėtina, kad gyvybė ten užges. Sėkmingas miestas susideda ne iš patogių namų.
New buildings do not get rid of rats. Only people get rid of rats.
Jane Jacobs, „The Death and Life of Great American Cities“
Mašinos labai stipriai pakeitė miestus: jei turi mašiną, nebereikia eiti į vietinę parduotuvę, galima nuvažiuoti į prekybos centrą. Nebėra vietinės parduotuvės, nebėra ir vietinės bendruomenės, nes visas dienos gyvenimas vyksta nebe namų kiemuose. Turbūt dar nemažiau visko pakeitė ir internetas: bendrauti su kaimynais nebereikia. Net bobutės nebesėdi prie laiptinių: jos skaito Delfi ir komentuoja Facebooke. Kuo mažiau kaimynų akių, tuo atrodo nesaugiau į kiemą išleisti vaikus: net jei mum ir atrodė, kad mes vieni šlaistydavomės kur pakliūna, bet visada kiemas buvo pilnas suaugusiųjų, kurie reikalui esant įsikišdavo ir sudrausmindavo. Bobučių policija visgi veikdavo. Dabar, norint bendrauti, einame į internetą, o kiemas ir miesto kvartalai ištuštėjo. Ir jie toliau tuštės, jei juose dar labiau įsivyraus mašinos.
