Katherine Ormerod: „Why Social Media is Ruining Your Life“

Su šia knyga kiek apsigavau: per kažkurį podcastą kažką nugirdęs apie populiarią knygą apie blogą socialinių tinklų įtaką iki galo neįsidėmėjau nei pavadinimo, nei autorės. Tad knygyne pamatęs kažką panašaus, griebiau nuo lentynos ir per daug nesigilinęs, nusipirkau. Gavau ne visai tai, ko tikėjausi, bet visgi buvo verta. Tiesa, gal daugiau dėl keliamų klausimų bei problemų, nei dėl siūlomų sprendimų, kurie pasirodė ganėtinai naivoki ir per daug paviršutiniški.

Nors tikėjausi knygos apie nuomonių radikalizaciją, trolinimą, fake news bei buką turinį, gavau knygą apie tas man ganėtinai menkai pažįstamas problemas, kurias socialiniai tinklai kelia moterims ir merginoms: ir tai buvo tikrai nemenkas išėjimas už mano burbulo ribų. Kalbama apie patyčias, depresiją, savivertės sumažėjimą, apie aplinkos spaudimą, norą visiems patikti (ir nusivylimą nesulaukus pakankamos reakcijos).

Ne dažnas supranta, kad Instagram, Facebook ir kiti socialiniai tinklai neatspindi realybės: juose galima rasti tik gražias, filtruotas nuotraukas iš atostogų, vakarėlių ir kitų gražaus gyvenimo akimirkų. Ten nerasi ašarų, nerasi niūrios kasdienybės, visi stengiasi pateikti tik linksmąją savo pusę. O kai kasdien peržiūri keliasdešimties savo pafotošopintų draugių atostogų nuotraukas, gali pasirodyti, jog visas pasaulis yra linksmas, lieknas, tobulas – visas, išskyrus tave. Nes tu sėdi tamsoje vieniša, užsiknisusi buityje, galbūt su klykiančiu vaiku, su taure vyno rankoje ir skrolini. Visi laimingi, visi tolubi, išskyrus tave. Tu – vienintelė lūzerė. Bandant gyventi instagraminį gyvenimą pradedi būti nepatenkintas savo kūnu, savo gyvenimo būdu, savo daiktais, savo padėtimi. Ypač jei seki influencerius, kuriems, atrodo, prabangūs viešbučiai, jachtos ir automobiliai yra kasdienybė. Tada imi ir metams pasiimi vartojamą paskolą, tam kad galėtum susikurti savo svajonių atostogas ir bent jau vieną kartą savo draugams galėtum pateikti tobulų palmių nuotraukų. Šekit! Kaip jūsų pirmadienis ofise?

Panašiai yra ir su internetine motinyste: forumuose gal ir sulauksi pagalbos, bet juos ir labai stiprus spaudimas būti tobulai mamai. Nebeužtenka, kad tavo vaikas pavalgęs ir aprengtas, jis turėtų valgyti tik labai sveiką maistą, būtinai turi būti gimęs natūraliu būdu ir be epidūro, nuo trečio mėnesio lankyti japonų kalbos pamokas ir programuoti jei ne asembleriu, tai bent jau Exceliu. Forumuose visos tokios tobulos ir pasišventę, jog atrodo joms nėra sunkių dienų (tai aišku, kad vaiką reikia nešioti ant rankų jeigu jis to nori iki pat 8-ojo gimtadienio ir jam niekada nesakyti „ne“!) Būnant tokiame burbule labai greitai save galima nuteisti kaip nepakankamai gerą mamą. O juk viskas gerai, nereikia taip visko sureikšminti.

Knyga galėjo būti žymiai stipresnė, jeig visgi būtų užduotas klausimas, kodėl mums iš viso reikia tokios stiprios validacijos iš beveik nepažįstamų žmonių? Kodėl mes nebegalime būti savimi ir dalintis su draugais ne itin tobulomis nuotraukomis, nebijodami būti užbadyti pirštais? Visi socialiniai tinklai tapo „asmeninio prekinio ženklo“ kūrimo įrankiais, bet kodėl mums iš viso reikia būti tais asmeniniais prekiniais ženklais? Ką mes bandome parduoti?

Aš pats Facebook’e nebeplatinu šio dienoraščio įrašų: turint platoką auditoriją (turėjau kelis tūkstančius sekėjų) rašyti tapo sunku, nes jauti kažkokį įsipareigojimą. Žymiai ramiau, kai gali rašyti (beveik) tik sau.

Vytautas Plečkaitis: Masonai. Laisvieji mūrininkai, kūrę ir stiprinę Lietuvą

Ši nedidukė Vytauto Plečkaičio knygelė nupiešia gana išsamų laisvosios mūrininkijos paveikslą XX amžiaus pradžios Lietuvoje. Tuo metu ložių buvo gana nedaug, o ir laisvųjų mūrininkų priskaičiuojama tik keliasdešimt (pateikiama apie trisdešimt žinomų pavardžių), tačiau, atrodo, jog jų įtaka visgi buvo labai nemenka. Tarp 1918 metų vasario 16-osios aktą pasirašiusiųjų net ketvirtadalis buvo masonai: ši nedidelė, bet tikrai glaudi bendrija vienijo itin įtakingus to meto visuomenininkus (ir netgi porą visuomenininkių!) bei valstybininkus. Ložių nariai daugiausiai buvo teisininkai, verslininkai bei politikai.

Visgi ankstyvojo XX amžiaus Lietuvos mūrininkija buvo labai netipinė: ritualams dėmesio skiriama nedaug, į narius priimamos ir moterys, nors kai kurių principų atrodo, jog laikomasi kruopščiai: jei nėra septynių narių (beje, tiesiog brolių, nebūtinai meistrų), laikoma, jog kvorumo nėra ir susirinkimas neįvyksta. Susirinkimų metu svarstomi asmeninio tobulėjimo klausimai, o temos, kurios šių laikų mūrininkijoje būtų draudžiamos: labiausiai viskas sukasi apie politiką, ką daryti su Vilniaus kraštu, ar reiktų panaikinti mirties bausmę ir pan. Masoniškumo tuose susirinkimuose atrodo nedaug, nors visgi broliai atrenkami itin kruopščiai, jų gyvenimas ir elgsena ilgai stebima prieš pakviečiant juos prisijungti prie brolijos.

Užtat tolerancija ir tais laikais buvo pamatinė mūrininkų vertybė: ložėse dalyvavo visų tautų atstovai, broliais buvo lietuviai, lenkai, žydai, baltarusiai ir netgi Vilniaus rusas. Tais keliais kritiniais metais kai kūrėsi nacionalinės valstybės, garbingų, vienas kitais pasitikinčių bei įtakingų skirtingų tautybių vyrų susirinkimai, kuriuose galima nuoširdžiai be pykčio pasitarti įvairiais klausimais atliko didelę vienijančią rolę. O vienybė, ar bent jau galimybė laisvai ir be paniekos diskutuoti su oponentais, sudaro tvirtą visuomenę.

Jane Jacobs: the Death and Life of Great American Cities

Tiesą pasakius, man draugas rekomendavo ne šią Jane Jacobs knygą: sakė, reikia būtinai perskaityti jos „Systems of Survival“. Vis dar skaitau, stumiuosi, bet be didelio džiaugsmo. Užtat pasigooglinus apie pačią autorę ir kitas jos knygas internetai buvo vieningi: labiausiai dėmesio verta jos knyga apie miestų planavimą.

Ir iš tiesų – oho! Internetai neklydo, tai labai stipri knyga. Parašyta 1962-aisiais, kai miestuose mašinos dar pilnai nekaraliavo, nors užimdavo vis svarbesnes pozicijas. Per daugiau nei penkiasdešimt metų nuėjome dar toliau: be mašinų savo miesto gyvenimo neįsivaizduojame. O gaila, nes tai ir nužudo miesto gyvybę.

The simple needs of automobiles are more easily understood and satisfied than the complex needs of cities, and a growing number of planners and designers have come to believe that if they can only solve the problems of traffic, they will thereby have solved the major problems of cities. 

Jane Jacobs, „The Death and Life of Great American Cities“

Sėkmingam miesto rajonui reikia gyvybės, o gyvybė susideda iš žmonių. Žmonės naudojasi gatvėmis skubėdami su savo reikalais, tingiai gerdami kavos puoduką lauko kavinėje (spoksodami į tuos pačius skubančius žmones), rūkydami prie įėjimo į pastatą, prižiūrėdami bežaidžiančius vaikus. Gatvių gyvybė atsiranda tik tuomet, kai šis bruzdesys nerimsta visą dieną, kai visad yra į ką paspoksoti. Būtent dėl to dažniausiai gatvės būna žymiai gyvesnės nei parkai: parkuose nėra tiek daug ką veikti, o ir mamos su vaikais juos naudoja tik keletą valandų prieš vaikų pietų miegą, ir vakare. Parkai naktimis ištuštėja ir tampa nesaugūs, tad labai nelogiškai atrodo siūlymai prastus kvartalus „gerinti“ įrengiant juose parkus: tokiuose rajonuose parkai greitai tampa nusikaltimų vieta, kurią baugu praeiti tamsiais vakarais. 

The first necessity in understanding how cities and their parks influence each other is to jettison confusion between real uses and mythical uses – for example, the science-fiction nonsense that parks are “the lungs of the city”. It takes about three acres of woods to absorb as much carbon dioxide as four people exude in breathing, cooking, and heating. The oceans of air circulating around us, not parks, keep cities from suffocating. 

[…]

Why are there so often no people where the parks are and no parks where the people are?

Jane Jacobs, „The Death and Life of Great American Cities“

Sėkmingo rajono gatvės siauros, jomis lėtai ir retokai važiuoja mašinos: bent jau tiek retai, kad gyventojai galėtų bet kurioje gatvės vietoje, o ne vien tik perėjose, ją pereiti. Jeigu transporto srautas intensyvesnis, gatvė automatikai suskyla į dvi pėsčiųjų zonas: spontaniškai pereiti gatvę sudėtinga, tad skubantys su reikalais nebeužeina į kitoje gatvės pusėje esančias parduotuves. Kuo mažiau tokių vartotojų, tuo mažiau gyvybės.

Sėkmingoje gatvėje kvartalai turi būti trumpi, kad nebūtų taip, jog visada reikia ilgai eiti ta pačia viena gatve ilgą nuotolį: kuo daugiau galimybių rinktis vis kitą maršrutą, tuo daugiau galimybių parduotuvėms, restoranams bei kavinėms. O jie yra vieni svarbiausių kvartalo gyvybės požymių: jei nėra kavinių, kvartalas negyvas.

Nors knyga rašyta labai seniai, problemos atrodo tos pačios: miestų planuotojai vis dar planuoja gražias didelių kvartalų utopijas, su parkais, suoleliais, infrastruktūra, plačiomis gatvėmis ir skulptūromis. Tik tuose rajonuose nedaug vietų, kur galima sėdėti lauko kavinėje, bobutės nebesėdi ant suoliuko aptardamos kiemo naujienas, o vietinis mėsininkas nerūko prie savo parduotuvėlės įėjimo. Viskas betoniškai sterilu, tvarkinga ir mirę. Gyventojai apsipirkti važiuoja į kitame miesto gale esantį Akropolį, o namo grįžta tik vakarop išsimiegoti. Tuo tarpu apgriuvusiame senamiestyje iki pat vėlumos klega žmonės, nors jis ne toks erdvus, ankštokas, su mašina beveik neprisigrūsi, o ir pastatai nenauji, nepatogūs. Ir jei senamiestį plačiu mostu išgriausi ir pastatysi erdvų, patogų naujų namų rajoną, tikėtina, kad gyvybė ten užges. Sėkmingas miestas susideda ne iš patogių namų.

New buildings do not get rid of rats. Only people get rid of rats.

Jane Jacobs, „The Death and Life of Great American Cities“

Mašinos labai stipriai pakeitė miestus: jei turi mašiną, nebereikia eiti į vietinę parduotuvę, galima nuvažiuoti į prekybos centrą. Nebėra vietinės parduotuvės, nebėra ir vietinės bendruomenės, nes visas dienos gyvenimas vyksta nebe namų kiemuose. Turbūt dar nemažiau visko pakeitė ir internetas: bendrauti su kaimynais nebereikia. Net bobutės nebesėdi prie laiptinių: jos skaito Delfi ir komentuoja Facebooke. Kuo mažiau kaimynų akių, tuo atrodo nesaugiau į kiemą išleisti vaikus: net jei mum ir atrodė, kad mes vieni šlaistydavomės kur pakliūna, bet visada kiemas buvo pilnas suaugusiųjų, kurie reikalui esant įsikišdavo ir sudrausmindavo. Bobučių policija visgi veikdavo. Dabar, norint bendrauti, einame į internetą, o kiemas ir miesto kvartalai ištuštėjo. Ir jie toliau tuštės, jei juose dar labiau įsivyraus mašinos.