Geriausias konkurencinis pranašumas skaičiais neišmatuojamas

Keletas gerų minčių iš David Perell Twitterio apie marketingą ir verslo metrikas:

The invention of the spreadsheet transformed marketing and corporate decision making. We’re over-reliant on numbers and metrics. We assume that only what we can measure is real and everything that is real can be measured. One writer calls this the Arithmocracy: a powerful left-brained administrative caste which attaches importance only to things which can be expressed in numerical terms or on a chart.

[…] “Not everything that counts can be counted and not everything that can be counted counts.

David Perell, https://twitter.com/david_perell/status/1056966027752431618

Pasaulyje, kuriame visi kreipia dėmesį tik į duomenis ir skaičius, geriausia konkurencinio pranašumo ieškoti būtent ten, kur jis neišmatuojamas. Ir nors duoną uždirbu žiūrėdamas į skaičius, su verslo metrikomis irgi galima persūdyti.

Ką perskaičiau spalį

Taip jau išpuolė, kad spalį teko daug skraidyti darbo reikalais, o tai reiškia, kad lėktuvuose turėjau nemažai laiko skaitymui. Be jau minėtos „Hyperfocus“ suskaičiau dar šešias knygas.

Brandon Sanderson – „The Final Empire“

Šią pirmą Mistborn serijos knygą skaitėme knygų klube – tai buvo dar vienas bandymas susipažinti su fantazy stiliumi. Iki galo šio stiliaus kol kas neprisijaukinau, nors visgi skaičiau sunkiai atsitraukdamas. Netgi apibūdinčiau šią knygą kaip guilty pleasure: atrodo, ją perskaitęs ne daug kuo praturtėji, bet vis tiek skaitai kaip kokį junk food. Daug veiksmo, nemažai išplėtotos magijos, bet vis tiek kažkaip viskas primityvu ir lėkšta, veikėjai paprasti, be didelių moralinių dilemų (nors knygų klubo nariai teigė, jog viskas ten daug sudėtingiau, tik atskleidžiama tolimesnėse knygose), siužetas galėtinai tiesinis, be supainiotų vingių.

David Randall – „The Universal Journalist“

Klasikinis žurnalistikos vadovėlis, apie tai, kaip žurnalistas turi elgtis, kaip rinkti informaciją, kas yra svarbios naujienos, kaip reikia rašyti ir panašiai. Labai vertinga knyga, kuri iš dabartinio požiūrio atrodo jau kaip sunkiai pasiekiamas idealistiškų idėjų rinkinys. 

Do you know anyone who can confirm that? – If they don’t, then you need to ask yourself a question: how come this person is the only one in the world who knows this?

David Randall, „The Universal Journalist“

Gerai pagalvojus, Lietuvoje tokio rimto žurnalizmo, kuris bent jau galėtų kažkiek taikyti į griežtus šios knygos standartus, reiktų labai sunkiai paieškoti. Dabartiniai portalai, aklai kopijuojantys pranešimus spaudai bei rašantys iššaukiančias antraštes ir „influenceriai“ yra visiška rimto žurnalizmo priešingybė. „Vedamųjų rašytojai“ (kokiu bandė tapti Užkalnis), kurstantys visuomenės aistras, žurnalistų požiūriu, irgi yra žemesnioji kasta. Žurnalistas turi būti kuo objektyvesnis ir rašyti tik tiesą. Geriausiai, kelių šaltinių patvirtintą tiesą, o ne gandus ir nuomones. 

But columnists, quite definitely, are the strangest of the lot. To be fair (as commentators invariably write in the final paragraph when they have spent all the previous ones being outrageously unfair), columnists are not one species, but a vast family of them, plus assorted subspecies and mutants. Some are mildly annoying, like the self-obsessed me-columnists, who write under the impression that the minutiae of their lives are as fascinating to us as they obviously are to them. These are usually either a thirtysomething woman wittering on about how hopeless she is at everything and doing her best to set back the cause of feminism thirty years; or a slightly older male anxious to prove how far he has progressed down the road to New Manhood. Neither are convincing. […] Good news reporting, of whatever age, tells a story; columns of the past are barely even ephemera.

David Randall, „The Universal Journalist“

Galų gale, gerai rašyti reikia mokėti, o tai neateina be didelių pastangų ir įdėto darbo. Tekstai turėtų būti aiškūs, suprantami, be dviprasmybių, pagrindinės mintys turi būti išdėstytos kuo anksčiau, nes niekas neturi laiko skaityti visą straipsnį tik tam, kad suprasti, apie ką jis (o, kaip tai tolima nuo dabartinių internetinių portalų!). Įsivaizduok, kad ant kalvos stovi tavo geriausias draugas, ir tu bėgi iki jo į kalną norėdamas pranešti savo naujieną: kai jau atsirasi prie jo, būsi uždusęs, tam turėsi kvapo tik keletui žodžių – jie ir turi būti tavo naujienos pirmasis sakinys, atskleidžiantis visą esmę.

Learning how to write is hard, lonely work. We all know people who say they want to write. What they often want is merely to walk around saying they are writers. What they do not want to do is to put their butts on a chair and stay there until they have covered some paper or a computer screen in words. That is what you have got to do. Many, many times.

David Randall, „The Universal Journalist“

Michael Frayn – „The Tin Men“

Šią knygą skaičiau todėl, kad ji buvo paminėta David Randall knygoje apie žurnalistiką: joje minimas laikraštis, kuris buvo rašomas vien socialinių apklausų pagalba. Per apklausas išsiaiškinus, kad žmonėms labiau patinka aviakatastrofos nei traukinių avarijos, o autoavarijose turėtų žūti bent dešimt žmonių, kad tai sudomintų skaitytojus, laikraščio turinys buvo dėliojamas algoritmų. Knyga rašyta 1965-aisiais metais, tad atrodė, kad būtų galėjusi tapti puikiu pranašu Facebook algoritmams ir visoms su tuo susijusioms problemos. Deja, tai tik viena šalutinė knygos mintis, kuri paminėta tik prabėgšmomis: knyga labiau apie absurdišką didelės kompanijos gyvenimą, pasipūtusius ir mažai ką suprantančius vadovus (beje, gana dažnai matyta situacija), baimingai žiūrinčius į savo aukštesniuosius viršininkus. Visgi ganėtinai silpna knyga.

A computer could turn out a paper whose language was both soothingly familiar and yet calmingly incomprehensible.

Michael Frayn, „The Tin Men“

Viktor Pelevin – „SNUFF“

Dar viena knyga knygų klubui – ir šį kartą fantastika, kuri man labai patiko. Daug alegorijų, daug temų, smagi skaityti ir su nemažai vietų, kur padėjus knygą dar norisi pagalvoti. Labai rekomenduotina.

Alex Gregory – „Dadventures: Amazing Outdoor Adventures for Daring Dads and Fearless Kids“

Už šios knygos akis užkliuvo knygyne, tačiau iš knygos tikėjausi gal per daug. Tiksliau, gal nesu toks drąsus tėtis, kad pulčiau įgyvendinti šios knygos idėjas: kelias dienas nakvoti hamake miške, virti dilgėlių arbatą (dilgėles turėtų surinkti vaikai!), statyti upelio užtvanką ar sode kasti ežiukams urvelius. Kai kurios idėjos visai nieko, bet daug kas atrodo ganėtinai ekstremalu (na, arba reikia, palaukti, kol paaugs dukra – su dviejų metų vaiku net vasarą nedrąsu eiti nakvoti į mišką). Juolab, kad skaitant šią knygą dukra tupėjo namie su aukšta temperatūra: matyt nuotykius reikės atidėti vėlesniam laikui.

Jane Jacobs – „Systems of Survival: A Dialogue on the Moral Foundations of Commerce and Politics“

Visgi Jane Jacobs – ne Platonas, o „Systems of Survival“ – ne „Valstybė“. Tikriausiai būtų buvę lengviau skaityti, jei knyga būtų ne keisto dialogo formos, o paprasta esė, nes ta forma kaskart trukdė į viską žiūrėti rimtai. O idėjų lyg ir yra: rašoma, kad vyrauja dvi moralinės sistemos – komercinė ir valdžios / galios, ir iš to kyla daug visokių visuomenės santvarkos ypatybių. Geriausia knygos santrauka visgi yra Vikipedijoje. Pabaigoje jau kankinausi, bandydamas knygą pribaigti, bet nelabai buvo verta. Jei skaityti Jane Jacobs, tai geriau jos knygą apie miestus

Chris Bailey. „Hyperfocus“

Dar viena produktyvumo knyga, kuri savyje sukergia viską, kas šiuo metu  šioje srityje madingiausia: mindfulness, meditacija, getting things done, flow  ir pan. Kaip ir neblogai, bet kartu ir nelabai kas naujo: atleistina, jei tai būtų pirmoji perskaityta knyga šia tema, bet kadangi tokių priskaitęs esu keliasdešimt, tai nenustebino.

Kita vertus, vis tiek negaliu praeit pro tokias knygas ir nusiperku. Tikėtina, kad po keleto dešimtmečių atrodys gana keistai, kad produktyvumo temos yra vienos populiariausių, nors mūsų dėmesio trukmė vis trumpėja, o kuo toliau, tuo labiau mūsų produktyvumą žlugdo žvilgčiojimas į telefoną bei socialinius tinklus. O gal tai nieko blogo? Gal visai nereikia su savimi kovoti ir stengtis iš savęs padaryti superproduktyvų antžmogį? Matyt trumpalaikių malonumo akimirkų gainojimas visgi nėra mums pilnatvę suteikiantis dalykas ir šiuolaikinė visuomenė jaučia kažkokį nejaukų egzistencinį nerimą, jog nemaža gyvenimo dalis yra tiesiog prašvaistoma.

Tamara Shopsin: „Stupid Arbitrary Goal“

Pasirodo, Niujorke yra žymus kišenės dydžio restoranas Shopsin’s, kuris gyvuoja jau ne vieną dešimtmetį. Deja, jo įkūrėjas šiais metais mirė, o ši jo dukters knyga yra istorijų ir prisiminimų rinkinys apie jį patį ir jo žymųjį restoraną.

O restoranas žymus visai ne tuo, kad ten dirba aukščiausio lygio virėjai ar baltomis pirštinėmis vilkintys padavėjai – priešingai, jame visada galėjai rasti išsidrėbusį rajono keistuolį, būti apšauktas, kad nežinai ko nori ir „išbanintas“ dėl to, kad kur nors parašei šio restorano apžvalgą (net ir labai teigiamą!). Šiam restorano savininkui klientų ir taip pakako, jis turėjo kiek kitokį požiūrį į pinigus ir gyvenimo filosofiją. Net kai vienu metu buvo proga už vienodą kainą nusipirkti dvejas patalpas toje pačioje gatvėje – vienas didesnio ploto ir su nauja įranga, o kitas mažesnes ir su nudėvėtomis lentynomis, Shopsin nusipirko mažesnes. Nes jos per kelis šimtus metrų arčiau namų.

Visa ši knyga yra puikių Niujorko gyvenimo anekdotų rinkinys, kurio tiesiog negali padėti į šalį. Prarijau per kelis labai malonius lengvo skaitymo vakarus.

Adam Zamoyski. „Poland: A History“

Pasiskaityti apie Lenkijos istoriją mane privertė šis dienoraščio įrašas: penkiolikto amžiaus Lenkija buvo neregėtai liberali. Konkrečiai ši Zamoyskio knyga yra kiek atnaujinta versija, bet senosios istorijos puslapiai tikriausiai ne tiek daug pasikeitė.

Iš tiesų, dabartinėmis akimis žiūrint Lenkija (o kartu ir Lietuva) buvo labai liberalios: be religinės laisvės tikriausiai net negalėtų būti Lietuvos valstybės. Didieji kunigaikščiai privalėjo toleruoti stačiatikius, nes jie sudarė didžiausią LDK gyventojų dalį, tačiau religinė tolerancija tuo nesibaigė. Galima prisiminti ir tai, jog Lietuvoje buvo itin gerbiami musulmonai bei žydai: pakviesti čia apsigyventi totoriai ir karaimai galėjo tapti bajorais, dalyvauti valstybės valdyme. Katalikų kronikų autoriams tai atrodė itin keistas dalykas: valstybė, kurioje kaip lygus su lygiu gyvena ir stačiatikiai, ir katalikai, ir net musulmonai, kuriems patikėtos svarbios pareigos valstybės tarnyboje. Žydams buvo ne taip lengva, bet jie irgi turėjo savų laisvių, ir jeigu sutikdavo apsikrikštyti, automatiškai tapdavo kilmingais. Lyginant su kita Europa, žydams Abiejų Tautų Respublika buvo palanki: Zamoyskis teigia, jog XVIII amžiaus pabaigoje Lenkijos-Lietuvos valstybėje gyveno keturi penktadaliai visų pasaulio žydų, kurie čia keldavosi bėgdami nuo negandų kituose kraštuose.

Aišku, tokia liberali politika kilo ne iš lengvo ir gero karalių gyvenimo: esant silpnai centrinei valdžiai reikėdavo derinti interesus ir ieškoti sąjungininkų ne vien tarp tradicinių didikų. Tai lėmė ir stiprų šlėktų balsą – jų laisvės buvo pamatinė valstybės vertybė. Manoma, kad XVIII amžiuje Lenkijos-Lietuvos valstybėje balsavimo teisę turėjo net apie 7 procentus gyventojų. Tiesa, galų gale per didelis laisvių troškimas ir bendro reikalo ignoravimas neprivedė prie gero: visi žiūrėjo tik savo interesų, niekas nenorėjo didinti mokesčių kariuomenės išlaikymui, o bet kurio plikbajorio „veto“ neretai buvo įtakojamas ir užsienio šalių nešvarių žaidimų. Zamoyskis teigia, kad Lietuvoje visgi vyravo labiau centralizuota oligarchija: mat lietuviai tamsūs būrai, čia kaip norėjo taip ir tvarkėsi Radvilos ir kiti didikai.

Skaitant gana įdomu, koks šio Lenkijos istoriko santykis su Lietuva: dažniausiai ji piešiama kaip nesofistikuota, lyginant su Lenkija neišsilavinusi ir kaimietiška, bet visada su savo nuomone. Net jei ir Lenkija vėliau jautėsi stipresnysis partneris, lietuviai keldavo savo reikalavimus ir juos „sutramdyti“ nebuvo lengva. Gal kiek panašu į mūsų santykį su žemaičiais: tvirti, atkaklūs, nepalenkiami, aršūs, menkai išsilavinę, bet jų būtinai reikia, nes su jais stipriau ir ramiau. Nenuostabu, kad lenkai geriausiais savo laikais laiko tuos metus, kai jie buvo kartu su Lietuva (mes tikriausiai labiau romantizuojam Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę dar prieš uniją su Lenkija Jogailos asmenyje – nors jis lietuvis, bet jis pradėjo Lenkijos aukso amžių). Prasidėjus nacionaliniams judėjimams buvo daug nesusipratimų: lenkai gal tikėjosi atstatyti Abiejų Tautų Respubliką su visais ukrainiečiais, lietuviais ir baltarusiais jos sudėtyje, bet visos šios tautos turėjo savo planų. Kai kuriems pasisekė labiau, kai kuriems mažiau, bet lenkai tarpukariu susipyko ir kariavo kone su visais kaimynais. Tokių siekių galutinai atsisakyta po Berlyno sienos kritimo: Vilnius, nors lenkų akimis lenkiškas miestas, liko Lietuvai ir jokių pretenzijų tam nebėra. 

Kažkiek gaila, kad ta multikultūrinės laisvos valstybės idėja, kuri ryškiai gyvavo prieš kelis šimtus metų, buvo užgožta siauresnių nacionalinių interesų. Bent jau tikėkimės, kad žiūrėdami į lenkus matome stiprų sąjungininką, su kuriuo mus sieja labai daug istorijos.