Solženicyno (kiek nustebau, kai pamačiau kaip rašoma jo pavardė lietuviškai) „Gulago archipelago“ nesu skaitęs, bet bent jau esu apie ją girdėjęs. Varlamo Šalamovo „Kolymos istorijų“ nebuvau nei skaitęs, nei apie jas girdėjęs. Tiesą sakant, ir labiau nei aš skaitančiam vakarų pasauliui autorius visai nežinomas, bet Tyler Cowen iš marginalrevolution.com šios knygos anglišką leidimą laiko viena geriausių šių metų skaitinių. Neklydo. Įspūdinga.
„Kolymos istorijos“ yra trumpi pasakojimai apie tremtį ir priverstinį darbą aukso kasyklose tolimojoje Šiaurėje, Magadano apylinkėse. Pats autorius tuose neregėto šalčio, bado, fizinio išsekimo ir nužmogėjimo kraštuose praleido septyniolika metų ir grįžęs, be sentimentų, pamokslavimų ir bandymų moralizuoti ar piršti savo nuomonę, aprašė ką matęs. Nes moralizuoti nelabai yra ką: kai žmogus yra alkanas ir amžinai sušalęs, jausmų nebelieka. Nebelieka draugystės, atjautos, meilės, rūpinimosi kitais, nebelieka net pavydo, teisybės troškimo, pykčio ar priešinimosi. Žmogus tampa gyvuliu, kurio tikslas – pragyventi dar vieną dieną, ar bent jau sukaupti pakankamai jėgų, jog sugebėtų nuosavomis rankomis pabaigti savo liūdną egzistenciją.
Hope always shackles the convict. Hope is slavery. A man who hopes for something alters his conduct and is more frequently dishonest than a man who has ceased to hope.
Varlam Shalamov „Kolyma Tales“
Perskaičius šią knygą Sruogos „Dievų miškas“ atrodo kaip lengvas pasivaikščiojimas parke. Net Holokausto kančios gali atrodyti lengvesnėmis nei tremtis Kolymoje: jiems bent nereikėjo dešimtmečiais šaltyje dirbti aukso kasyklose. Kolymos kalėjimuose žuvo virš pusės milijono žmonių.