Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

Pilietybės išsaugojimo referendumas – negaliu apsispręsti

Prisipažinsiu, kad likus tik gerai savaitei iki referendumo dėl pilietybės išsaugojimo vis dar nesu iki galo apsisprendęs kaip balsuoti. Referendumo intencijos tikriausiai geros, bet įgyvendinimas kelia klausimų, ir nesijaučiu iki galo užtikrintas, kad visi iki galo į juos rimtai žiūri. Lyg ir būčiau linkęs pilietybės išsaugojimui pritarti, bet jaučiu kažkokią keistą abejonę – lyg su džiaugsmu balsuočiau už elektroninio balsavimo įteisinimą iki galo nesuprasdamas jo rizikų (jeigu ką, tai esu stipriai „prieš“ elektroninį balsavimą), o tik vertindamas intencijas.

Teigiamai balsuoti norėčiau, nes manau, jog šiuolaikinė valstybė nebėra ribojama teritorija – geru piliečiu gali būti ir gyvendamas visai kitur. Visai nesvarbu, jog jau dešimtmetį dirbi Londone ar gyveni JAV: jeigu tik yra noras turėti ryšį su Lietuva, tokio noro nereikia slopinti. O ir šiaip, kuo toliau, tuo labiau ribos tarp fizinių valstybių nyksta, nes didžiąją laiko dalį pradedame leisti virtualioje realybėje, kur tavo IP adresas neturi daug reikšmės (nors kuo toliau, deja, visgi jo reikšmė irgi didėja). Be to, realybėje tokių „naujų“ piliečių bus tikriausiai ne tiek jau ir daug: gal tik keli tūkstančiai, tad ar verta dėl to sukti galvą ir ieškoti rizikų?

Lygiai taip pat esu už tai, kad emigrantams būtų galima lengviau keliauti: net jei jie jau įsišaknijo kitose šalyse ir gavo jų pilietybes, Lietuvos pasas suteiktų Šengeno erdvės privalumus. Tai neabejotinas pliusas, palengvinantis gyvenimą, ypač tokioje aplinkoje, kurioje Britanijos išėjimas iš Europos Sąjungos gali sukelti papildomų nepatogumų.

Iš kitos pusės, referendumu keičiame Konstituciją, kurioje numatyti pamatiniai valstybės principai, o dabartinėje formuluotėje pilietybės išsaugojimas numatytas tik Lietuvos Respublikos piliečiams pagal kilmę, kurie įgyja euroatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios (ES ir NATO) valstybės pilietybę: ganėtinai specifiška, bet kartu teoriškai su rizika, kad tie kriterijai gali keistis. Taip, suprantu, kad tai yra saugiklis, kuris šiuo metu mus saugo nuo priešiškų valstybių bei „žalių žmogeliukų“, nes išeliminuoja visus, kurie yra už ES ir NATO ribų, bet ar jis bus pakankamas po 20 metų? O po 120-ies? Būčiau žymiai labiau už tai, kad pilietybė būtų išsaugoma visiems, nesvarbu, kokios valstybės pilietybę jie įgyja – taip bent jau rizikos tampa visiems aiškesnės ir suprantamesnės. O jei dėl tokio pasiūlymo daugelis nebūtų linkę pritarti, gal ir dabartinis variantas visgi nėra toks geras? Taip, Konstitucijos atžvilgiu esu konservatyviai paranojiškas.

Turiu ir filosofinių abejonių dėl priesaikos kelioms valstybėms vienu metu. Gerai, jeigu interesų konfliktas niekada nekyla, visada išliekame sąjungininkai ir esame tose pačiose barikadų pusėse. Bet net ir tada, kovojant su vienu priešu, kurios valstybės kariuomenėje turėtų atlikti pareigą dvigubas pilietis? Kuri valstybė turi viršenybę? Kartu su pilietybės teikiamomis privilegijomis ateina ir pareigos, bet ar dvigubi piliečiai net labai norėdami jas gali vykdyti? Šiuo metu asmuo įstatymiškai gali būti tik vienoje santuokoje arba politinėje partijoje, vienguba pilietybė irgi turi logikos. Reziduoti kitoje ES valstybėje turint Lietuvos pilietybę niekas nedraudžia.

Dar gera savaitė galvojimui.

Žymės: