Čia ne propaganda
Naujoje Peter Pomerantsev knygoje „This is NOT Propaganda: Adventures in the War Against Reality“ rašoma:
Glastnost metu atrodė, jog tiesa visus išlaisvins. Diktatoriai taip jos bijojo, kad stengėsi tiesą užgniaužti. Bet kažkas radikaliai pasikeitė. Dar niekada nebuvo tiek galimybių prieiti prie tiek daug informacijos ir faktų, bet atrodo, jog jie prarado savo galią. Nieko naujo tame, kad politikai meluoja, bet naujoviška tai, jog jie net su pasididžiavimu stengiasi parodyti, jog jiems visai nesvarbu, ar jie kalba tiesą ar ne.
– Peter Pomerantsev, „This is NOT Propaganda“
Tokios taktikos laikosi ir Putinas, kai su menkai slepiama šypsenėle per televiziją teigia, jog Kryme nebuvo jokių Rusijos karių. Lygiai taip kalba ir Trumpas, kuriam viskas yra „fake news“ ir jis pats kuria savo įsivaizduojamą realybę: trys ketvirtadaliai jo rinkimų kampanijos metu argumentams paminėtų faktų buvo arba visiškai melagingi, ar bent jau išgalvoti. Kuriamas požiūris, jog tiesos nėra ir net negali būti: visi turi savo interesų, o bet kokių faktų interpretavimas tėra tik požiūrio klausimas. Objektyvumas neegzistuoja, argumentai neveikia, diskutuoti beprasmiška, tas, kas ne su mumis, yra mūsų priešai ir net neverta jų klausyti.
Informacinį karą kariaujame jau senokai, kone dešimtmetį, ir, deja, atrodo, jog jį pralaimime: Rusija ir Kinija šiuo atžvilgiu toliau pažengusios ir informacinę erdvę išmokusios naudoti savo tikslams. Botų armijos, naujoji didžioji ugniasienė, interneto šaltinių cenzūra – tai tik dalis arsenalo. Veikiama ir prieš pagrindines vakarietiškas vertybes, žmonės priešinami ir menkais klausimais (skiepai, konspiracijos teorijos, etc), nebijoma meluoti siekiant sudaryti įspūdį, jog teisybės niekada ir nebuvo. Jei kur kyla pilietinis pasipriešinimas – organizuojami panašūs priešiški judėjimai, kurie uzurpuoja tuos pačius šūkius ir sąvokas: visi kovoja už „laisvę“, „ekologiją“, „demokratiją“ ir pasipriešinimo judėjimai tampa parodijomis, pilni garsiai rėkiančių paleckių ar gražulių, kurių joks save gerbiantis intelektualas nebegalės palaikyti.
Skaitant šią Pomerantsevo knygą darėsi kiek baisoka: ar tikrai galime apsiginti nuo informacinio karo? Ar turime priešnuodį vertybių nuvertinimui? Jei dainuojančios revoliucijos metu visi tiksliai žinojome, kas yra laisvė ir demokratija, bei ko mes siekiame, dabar šios sąvokos ganėtinai išblukusios, ypač kai jos tariamos ciniškų sau naudos siekiančių politikų lūpomis.