Pasirodo, mano galvoje gajus stereotipas: jeigu knyga apie žydus, tai būtinai apie Holokaustą. Skaitai ir lauki, kada jau ten prasidės baisybės. Spėlioji, kas išgyvens, o kas ne. Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansas“ buvo kitoks: kažkiek antrasis pasaulinis karas paliestas, bet didžioji knygos vertybė yra gražiai išpieštas tarpukario Lietuvos žydiško miestelio Jonavos gyvenimas.
Šiuose Kanovičiaus vaikystės prisiminimuose telpa labai daug: ir žydiška pasaulėžiūra, ir tautos išmintis, ir požiūrio į politiką, pinigus, vietą pasaulyje skirtumai. Kartu ir daug buitinių detalių, įvairių charakterių, bendravimo su aplinka. Detalus, smulkmeniškas paveikslas. Gal kalbos vaizdingumas ir neprilygsta Nobelio literatūros premijos laureatų darbams, bet nuoširdumas ir šiluma – tikra.
Iš tiesų, ši knyga daug man papasakojo apie žydų kultūrą Lietuvoje. Tą paprastą, siuvėjų ir amatininkų, o ne rabinų ir Vilniaus Gaono: jie irgi ne visi tiki į dievą, ne visi vienodi, ne visi linkę vien tik siekti mokslo, ar ieškoti savo laimės vienu seniai patikrintu receptu. Jų bendruomenėje skiriasi požiūris į hebrajų ir jidiš kalbas, skiriasi ir politinės pažiūros. Skiriasi ir likimai. Bet visgi žydų bendruomenė tarpukario Lietuvos miesteliuose labai savita ir atskira: su lietuviais beveik jokio kontakto, mažai kas gali su jais susišnekėti. Atskiras pasaulis, su atskira infrastruktūra, savais ryšiais ir interesais. Be didelio noro domėtis reikalais už miestelio ribų: nuėjęs į kariuomenę žydas tėra tik labai ryški to išimtis. Gal dėl tos atskirties ir kyla priešiškumas tarp tautų, nes jos net neturi progų viena kitą suprasti?
Knygų klubui šią Kanovičiaus knygą rinkomės kaip „lietuvių rašytojo“ kūrinį. Grigorijus ne lietuvis, bet jo piešiamas dar man mažai žinomas Lietuvos paveikslas vertas dėmesio.