Hooman Majd – „The Ayatollah Begs to Differ“
Labiausiai gaila, kad ši knyga rašyta prieš daugiau nei dešimtmetį, 2008-aisias. Nors tikriausiai iraniečių mąstymas nuo to laiko nepasikeitė, bet politiniai vėjai kažkiek kinta net ir pačiame Irane: kaip tik buvo aprašomas laikas, kai prezidentą Khatamį pakeitė Ahmedinedžadas, o šis jau septyneri metai kaip nebe prezidentas. Bet galų gale tai ne taip svarbu, nes pagrindinė galia ne prezidento, o religinio lyderio Ali Khomenei rankose.
Autorius Hooman Majd yra JAV gyvenantis iranietis (persas), kurio tėvas dar šacho laikais buvo ambasadorius. Šioje knygoje pasakojama apie jo keliones po Iraną ir įvairius politinius bei kultūrinius Persijos ypatumus. Knyga įdomi tuo, kad rašytojas gerai supranta persišką sąmonę, paaiškina, kodėl nebūtinai vakariečiai gali persus perprasti.
Kone svarbiausia idėja, ant kurios laikosi Iranas – „jokios kitos tautos neturi teisės mums aiškinti kaip gyventi“. Iš čia ir atominio ginklo siekis („kas jūs tokie kad aiškintumėt, jog mums negalima?“), savita elgsena bei manieros. Nei vienas Irano diplomatas nenešioja kaklaraiščio – tai prilygtų Vakarų normų perėmimą. Kad ir nežmoniškai, svarbu kitoniškai. Juo labiau niekas negali jiems nurodinėti apie religinius dalykus: moterų teisės gerbiamos labiau nei pas arabus, tačiau tokius klausimus tvarko tik didysis ajatola ir niekas daugiau: net prezidentas Ahmedinedžadas buvo patekęs į nemalonę, kai buvo sugalvojęs moteris įleisti į futbolo varžybas. Religiniai klausimas labai jautrūs.
Nors šiaip nepasakysi, kad persai labai religingi: už uždarų durų yra leidžiama ir rūkyti opijų, žolę, ir gerti alkoholį. Vakariečiams, kurie lankosi Irane dažnai atrodo, kad persai giliai širdyje pasiruošę kovoti su ajatolomis ir sukilti prieš jų diktatą, bet autorius mano visai kitaip: privatus gyvenimas yra gana gerbiamas, ir toks dvilypis pasaulis (viešumoje – atrodyti religingam, privačiai – kaip tik nori) daug kam labai priimtinas. Rašoma, kad kaip tik JAV statytinio šacho laikais buvo prievarta visi tempiami į vakarų kultūrą: galvos apdangalai moterims buvo draudžiami, barzdas reikėjo skustis, ir net privačiame gyvenime negalėjai būti toks, koks esi. Kadangi tai buvo primesta tvarka, dabartinė ajatolų santvarka ne tokia ir bloga. Ypač jei galvoji, jog per tuos metus nuo Islamo revoliucijos su Iranu pasaulis pradėjo skaitytis – yra kuo didžiuotis.
Tikriausiai nelabai padės santvarką pakeisti ir sankcijos – šiitai yra kančios religija, kuri save mato kaip kankinius neteisingame pasaulyje. Sankcijos, nurodinėjimai, bandymas palaužti valią ją tik stiprina. Nepadės ir persų diaspora, kuri matė geresnį pasaulį už Irano sienų: jie automatiškai tampa autsaideriais ir praranda teisę aiškinti kaip reikia gyventi.
Tiesa, vakariečiai asmeniškai priešiškumo nepajaus. Persai be galo taktiški, jie į akis nieko neįžeidinės, neatskleis tikrųjų savo jausmų. Ir tik vakariečiui išėjus bus galima apie jį kalbėti blogai. Persų kultūroje labai daug ceremonijos ir mandagybių: norint susimokėti už taksi, reikia atsiprašyti, kad trukdai, tada vairuotojas sakys, kad paveš nemokamai, kokius tris kartus reikės siūlyti pinigus, kol galų gale jis nusileis ir juos paims. Tik neduok dieve iš tiesų paimsi tai už gryną pinigą ir išlipsi nesusimokėjęs: prakeiksmai garantuoti. Persų žodžius reikia atsargiai interpretuoti, ne visada juos reikia suprasti tiesiogiai. O tuos, kurie ima juos už gryną pinigą persai laiko neišsilavinusiais stuobriais.
Buvo knygoje rašoma ir apie persų nacizmą – prieš Antrąjį Pasaulinį karą jie tikėjo vokiečių arijų mitu apie tai, kad arijai yra tobulesnė rasė. Iš čia ir žydų neapykanta, rasizmas prieš Irane gyvenančius arabus ir kurdus. Bendrai tariant, atrodo, jog nemažai čia esama kažkokio nepilnavertiškumo komplekso, bet kaip ten bebūtų, knyga pateikė įdomų požiūrį apie persus. Net jei ne viskas ir visiška tiesa, suprasti juos dabar lengviau.