Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

Joanne McNeil – Lurking: How a Person Became a User

Praėjo jau savaitė nuo to momento, kai baigiau skaityti šią knygą. Skaitėsi lengvai ir įdomiai: daug pažįstamos interneto bei socialinių tinklų istorijos, kuri žadina švelnius nostalgiškus prisiminimus. Kaip viskas tada buvo fainai: draugavom su nepažįstamais, keitėmės nuomonėmis, eidavom į mytus, nebuvo jokių trolių ir influencerių. Iš tiesų, internetinis bendravimas nuo to laiko pasikeitė neatpažįstamai. Net jei ir prie Facebook, Reddit ir Instagram praleidžiu nemažai laiko, ten nekuriu beveik jokio turinio ir komentarų – tapau tikrasis lurkeris. Socialiniai tinklai iš triukšmingo draugų vakarėlio tapo žvaigždžių ir juos pasyviai stebinčių sekėjų arena. Tai nebe bendravimas: bet kas vaikystėje buvęs Disneilende žino, kad jei vienas asmuo persirengęs personažu, o kitas yra jo fanas, po pradinio pasisveikinimo ir apsikabinimo nebelabai būna apie ką šnekėtis.

Nors, kita vertus, to gal būt negalima suversti vien tik interneto algoritmams. Gal tiesiog mes patys užaugome (ar pasenome?) ir su amžiumi mes vis labiau tampame stebėtojai. Juk jaunesni vartotojai labai aktyvūs bendraudami TikTok ir kitose erdvėse. Praeis 10 – 15 metų ir jie irgi skųsis, kaip čia viskas pasikeitė ir kaip visi internete nebebendrauja. Gal ne dėl to kad TikTok tapo kitoks, o dėl to kad tavo bendraamžiai sukūrė šeimas ir jiems tapo nebeįdomu kurti kvailokus šokius savo draugams ir sekėjams.

I realized that the internet I felt momentarily nostalgic for is an internet that never actually existed. There was never a chat room where I could have talked freely with people the age of my parents, who also held vastly different views on politics and religion. That’s how the internet was first sold to me, but it was never how I used it. As far as I have come in this research, even I catch myself trying to believe in the lie of cyberspace as a respite from identity, where people from all walks of life could find sanctuary despite their differences.

Joanne McNeill – „Lurking: How a Person Became a User“

Knygoje buvo ir įdomi mintis apie socialinę atsakomybę, įvairovės (diversity) skatinimą. Kaip ir autorei, man kiek keistai atrodo Silicio slėnio kompanijų iniciatyvos moteris mokyti programuoti, lyg jos būtų kažkokia atskira rasė (panašiai keistokus jausmus man sukeldavo vien moterims skirtos vairavimo mokyklos – lyg moterys būtų kažkuo neįgalios), bet tuo pačiu nesprendžiamos žymiai gilesnės nelygybės problemos.

To deter scrutiny, many tech founders and insiders assumed the mantle of responsibility and attempted to diversify their teams (rather than turning to existing feminist organizers in Silicon Valley, like Double Union). They prioritized capitalism-compliant optics over real solutions, the polite over the combative, and the conciliatory over the activist, just like Lean In. Championing “diversity” was also a diversion tactic. Throwing money at diversity programs was less fraught than examining the causes for the lack of it (patriarchy, white supremacy, and capitalism). Heartwarming images of ten-year-old girls learning Python could temporarily overshadow other issues that Silicon Valley was increasingly held accountable for, like the vast and growing economic inequality in the Bay Area, the omnisurveillance that Edward Snowden’s disclosures brought to public attention, surveillance capitalism, and how the tech industry exacerbated lack of public trust in institutions.

Joanne McNeill – „Lurking: How a Person Became a User“

Bet, va, knygą perskaičiau, praėjo savaitė, galvoje nelabai daug kas liko. Pritrūko gilesnių išvadų ir analizės.

Žymės: