Adomas Mickevičius: lenkų tautos knygos

Ėjo 1832-ieji metai, ir, tuoj po nepavykusio 1830-ųjų sukilimo, Paryžiuje buvo išleista Adomo Mickevičiaus brošiūra „Lenkų tautos ir lenkų piligrimystės knygos“. Pernai ji pirmą kartą išleista lietuvių kalba.

Visai nesvarbu, kad knygoje kalbama apie lenkų tautą – Adomo Mickevičiaus ir tų laikų suvokimu lenkai buvo visi Abiejų Tautų Respublikos gyventojai, nesvarbu kokia kalba jie kalbėtų. Šiai lenkų tautai Mickevičius priskiria Mesijo vaidmenį – tai tyriausia tauta, kuri visada didžiausia vertybe laikė laisvę (tereikia prisiminti „liberum veto“ ir vyravusį požiūrį, jog niekas mums čia nenurodinės), tad per savo idėjas ji laisvę atneš ir kitoms pasaulio tautoms. Susižavėjimas Prancūzų revoliucija jau buvo priblėsęs, tad tikrosios laisvės nešėjos pasauliui kėdė tuo metu buvo kaip ir laisva. Ir negali sakyti, kad lenkai ta mintimi netikėjo – jau verta prisiminti vien Kosčiuškos keliones į JAV bei kovas „už mūsų ir jūsų laisvę“ – liberalizmas mūsų kraštuose turi tikrai senas tradicijas.

Buvo labai įdomu paskaityti ir apie Lenkijos (na, tuo pačiu ir Lietuvos) santykį su religija: laisvė yra visiems duota Dievo, todėl niekas neturi teisės jos varžyti. Visiems galioja ne šiaip kokia įstatymai ar teisės, o tik Dievo įsakymai – visokie nurodymai ir potvarkiai pareina iš žmonių, dažniausiai diktatorių, tad į juos nereikia kreipti dėmesio. Lenkai nereikalauja jokių teisių – jie net nepripažįsta, kad kažkas jas gali suteikti, nes iš prigimties visi žmonės yra laisvi ir nevaržomi.

Knygoje daug kalbama ir apie filaretiškas / humanistines / masoniškąsias vertybes: valdžios postas yra našta dėl tėvynės, o ne tai, ko turėtum siekti ir kuo pelnytis. Itin pabrėžiama tolerancija kitiems: visi mes turim nuodėmių, bet jei tik ieškosime kas pas ką yra blogo, niekada nieko gero nenuveiksime: pastebėti gerus dalykus žmoguje žymiai sunkiau, nei jo ydas. Lygiai taip, kaip žymiai lengviau pastebėti skylę paveiksle, nei suprasti jo meninę vertę. Ieškodami, kas sužlugdė Abiejų Tautų Respubliką irgi prie nieko neprieisime ir tai nepadės atstatyti tai, kas sugriauta: tai galima pasiekti tik per nesavanaudišką atsidavimą tėvynei ir ryžtą dėl jos aukotis. Taip pat žymiai svarbiau pirma atgauti valstybingumą, nei pešiotis dėl to, kaip ta atstatyta valstybė turėtų būti valdoma: ar tai respublika, ar monarchija ar dar kas nors. Dažnai tie žodžiai aktualūs ir dabar: per smulkias rietenas neretai galima pamiršti esmę.

Kone Evangelijos tonu parašyta brošiūra kai kur skamba naivokai (ypač lenkams priskirdama pagrindinio liberalumo šauklio pasaulyje rolę), ypač žinant, kad Abiejų Tautų Respublikos žemėms per porą šimtų metų po padalinimų dar teko iškęsti dar ne vieną kančią. Bet knyga duoda labai nemažai peno pamąstymui apie ATR bei Lenkijos identitetą, santykį su tikėjimu, idealizmą ir vertybes. Liberalizmas šiais laikais kone tapatinamas su merkantilistišku požiūriu: liberalai tiesiog garbina pinigus ir nori jų daugiau uždirbti, tačiau čia Adomas Mickevičius kaip tik lenkų laisvės troškimą priešina anglų norui viską skaičiuoti pinigais – vadovautis vien tik interesais yra žema, lenkas yra už laisvę pasiryžęs padėti savo galvą, net jei tai neracionalu. Kartais norėtųsi, kad tokio užsidegimo tarp mūsų būtų daugiau.

Kelionės dervišo apsiaustu

Nepasakyčiau, kad Isambard Wilkinson knyga „Travels in a Dervish Cloak“ būtų kažkuo ypatingai sužavėjusi, bet kažkiek Pakistano gyvenimą visgi nušvietė. Autorius buvo Daily Telegraph karo žurnalistas ir Pakistane gyveno kelis metus, nors jo ryšys su šia šalimi žymiai senesnis: jo močiutė gyveno ten dar Britų valdymo laikais, ir kasmet vykdavo pas įtakingą draugę atostogų.

Pakistanas – labai nevienalytė šalis, susidedanti iš keletos regionų, kuriuose galioja savi įstatymai ir papročiai, karaliauja vietiniai karaliukai, ir nebūtinai klauso centrinės valdžios (ir dažnai priešingai, net su ja kovoja). Žmonės pirmiausia yra ištikimi savo genčiai, tada religijai (sunitai, šiitai, sufijai, beveik pagonys, keletas nelabai kieno gerbiamų krikščionių ir ypač nekenčiami induistai), ir tada galbūt šaliai. Kiekviena gentis turi savo požiūrį, savo žemes, savo įpročius, ir sunku kam juos priversti klausyti centrinės valdžios: geriausiu atveju tai darom tik iš išskaičiavimo. Investicijos į atokius regionus laikomos centrinės valdžios noru užvaldyti žemes, todėl infrastruktūra sprogdinama, vagiama ir panašiai – tai kova dėl savo gyvenimo būdo.

Islamo religijos formos Pakistane labai įvairios, o Talibanas ir ISIS – gana naujas reiškinys. Pakistane tradiciškai buvo labiau populiarios ne tokios radikalios, ir žymiai arčiau pagonybės esančios islamo formos, kaip kad sufizmas. Naujieji radikalai juos laiko eretikais, jų gyvenimo būdas ir tikėjimas keičiamas jėga. Nežinojau, kad sufijų lyderiai yra kaip gyvi „šventieji“, kurie turi didelę įtaką bendruomenėms ir nenuostabu, jog tai kelia „tikratikių“ pasipiktinimą.

Apskritai Pakistano vaizdas po šios knygos tapo žymiai spalvingesnis, nors ir matomas per hašišo rūką: netrūksta ir skurdo, ir turtuolių, gyvenančių lyg Britų Radžų laikais, ir spalvingų ceremonijų, ekstatiškų minių, ginklų, sprogimų, apsirūkusių prostitučių, visagalių genčių vadukų, fakyrų ir ekstremalių fanatiškų islamistų. O labiausiai netrūksta anarchijos ir chaoso. Kartais net kyla klausimas ne tai kad ar Pakistaną galima vadinti „failed state“ – ar jį galima vadinti valstybe?

Kodėl mes miegame

Gerai, prisipažinsiu: nuo tada kai perskaičiau šią knygą mano žmona jau pradėjo vadinti sektantu ir vis nedrąsiai klausinėja ar nenusprendžiau tapti veganu ar imtis dar kokių radikalesnių pokyčių. Neslėpsiu, tai labai įtaigi knyga apie miego svarbą. Pradėjau eiti žymiai anksčiau miegoti ir sumažinau savo kavos vartojimo įpročius: kasnakt miegu kone valanda ilgiau nei anksčiau.

Matthew Walker knyga „Why We Sleep“ detaliai, remdamasi begale mokslinių tyrimų, išaiškina, ką mums duoda miegas, ir kodėl labai labai svarbu kiekvieną naktį gerai išsimiegoti. Kuo daugiau miegi, tuo mažiau sergi, tuo mažiau streso, tuo ilgesnis ir sveikesnis gyvenimas. O kartu esi ir protingesnis, gali labiau susikoncentruoti, padidėja kūrybingumas ir panašiai – žodžiu, tai geriau nei bet kokie vaistai ar pajėgumą gerinantys narkotikai. Daugybė mokslinių tyrimų tikrai įtikina.

Kartu knygoje detaliai paaiškinama ir miego fiziologija – kas darosi smegenyse miego metu, kokie hormonai veikia ir kodėl kartais būna, jog sunku užmigti. Autorius detaliai paaiškina kas vyksta su kūnu, kai vartojama kava, alkoholis ar migdomieji, ir teigia, jog norint gerai išsimiegoti, jų reikia vengti (taip, migdomieji nepadeda ilgiau geriau išsimiegoti – iš pradžių skamba keistokai, bet lyg ir galų gale skmaba logiškai). Retkarčiais net atrodo, kad gal jau kur ir perspausta – na, negali būti, jog miegas yra visko panacėja, gal visgi persimiegoti irgi nesveika. Bet tikriausiai ne.

Aišku, didžiausia visuomenės problema yra miego niekinimas – jei sugebi miegoti tik keletą valandų per parą, tai esi išskirtinis genijus, o jei gali ištisas naktis dirbti be atvangos – esi geriausiais darbuotojas. Deja, moksliniai tyrimai rodo, jog verčiau toks darbuotojas išsimiegotų, nes pavargusio žmogaus darbas būna kupinas klaidų ir ne toks produktyvus. Išsimiegojus viską galima nudirbti žymiai geriau. Taip pat didelė problema yra nuvargę vairuotojai ar medikai: kovojant su miegu žymiai išauga klaidų bei neteisingų sprendimų tikimybė, reakcijos laikas išauga panašiai kaip gerai išgėrus (manoma, kad parą nemiegojęs žmogus panašiai neadekvatus, kaip ir išgėręs keletą butelių alaus). Blogiausia tai, kad nemiegojėliai laikomi didvyriais, o apie nemigos žalą nekalbama. Visiems reikia vidutiniškai 8 valandų miego per parą.

Užtat šiemet aš miegu daugiau.

Olga Tokarczuk: „Bėgūnai“

Olga Tokarcuk už knygą „Bėgūnai“ yra gavusi tarptautinę Man Booker premiją, o ir pati neseniai tapo Nobelio literatūros premijos laureate, tad negalėjau susivaldyti ir perskaičiau ją žymiai anksčiau nei planavome knygų klube.

Knygos vienijanti tema – keliavimas, ir jo metu sutikti žmonės, kelionių filosofija ir psichologija. Daugiau nei šimtas pastebėjimų, istorijų, tikras malonaus skaitymo lobynas. Daug netikėtų atradimų, daug kur reikia stabtelti pagalvoti: gal ne taip įtaigu kaip Borges, bet kažkuo panašu.

Visgi perskaičius knygą man liko kelios svarbiausios detalės: jei visata yra begalinė, tai gal ir atskaitos taškas nelabai prasmingas – ir gal nėra jokio skirtumo ar esi čia, ar ten. Kitaip tariant, gal ir judėjimas bei nuo kažko bėgimas visai neturi prasmės. Kaip ir bėgimas laiku: istorija ir ateitis tėra tik tos pačios vietos perspektyva iš skirtingų kampų (ar ne todėl tokia didelė obcesija knygoje lavonų preparavimui?). Nors pačios knygos pavadinimas kilęs nuo sentikių sektos, kuri tikėjo, jog tik nuolatinis bėgimas ir judėjimas gali padėti išvengti velnio.

Na, ir καιρός, tinkamas momentas, galimybė, kurios negalima praleisti, nes ji turi tik vieną plaukų sruogą ant kaktos, o ant kojų užsiauginusi sparnus – prabėgs nesučiuptas ir nebeliks jokio šanso jį pavyti: ir net pavijus, nebus už ko pačiupti, nes nugaroje tik plikė. Neblogai tai kartas nuo karto prisiminti.

Poezija Knygų klube

Šį vakarą buvo pirmas metų Knygų klubo susitikimas, o jį netradiciškai paskyrėme ne kokios nors skaitytos knygos aptarimui, o poezijai: kiekvienas turėjome pasirinkti bet kokį patikusį eilėraštį. Neslėpsiu, buvo sunkoka pasirinkti, nes su poezija nelabai draugauju. Jau prieš savaitę vis galvoje krebždėjo nerimas, ką reikės deklamuoti. Kartas nuo karto pavartydavau senųjų poetų knygas, paieškodavau eilėraščių internete. Gal Kiplingas? Juk jo „Jeigu“ toks teisingas. Ne, per daug senamadiškas, kažkiek pageltęs, kaip Viktorijos laikmečio knygų puslapiai. Gal ką iš pasaulinės klasikos? Bet juk skaitydamas ne originalo kalba neišvengiamai prarandi kone pusę originalios minties bei kalbos grožio ir nebežinai ar čia kaltinti vertėją ar poetą dėl nevykusiai perduoto tono. Tai gal lietuviška klasika? Maironis, Nėris, Brazdžionis ar Martinaitis? Iki gyvuonies ir pašaknų skausmingai į smegenis įsirėžusios eilutės nuo pat mokyklinio suolo laikų? Kad gal nuvalkiota, reiktų paieškoti ko šviežesnio… Tai kas iš naujųjų šiuolaikinių poetų? Tie visai nesuprantami, nei rimo, nei ritmo, net kalba netvarkinga, nešukuota, kuo įmantresnė vien dėl įmantrumo, kitoniškesnė vien dėl kitoniškumo. Galų gale pasirinkau Mariaus Buroko eilėraštį apie uodą ir poetą, kuris pataikė beveik į dešimtuką:

Per poezijos skaitymus
privalai ramiai sėdėti, dėmesingas būti,
nes poeziją reikia gerbti,
tuo labiau,
kuo nesuprantamesnė jinai,
kitaip atrodysi nekultūringas,
nepraustaburnis, chamas ir kvailys,
neišsilavinęs prasčiokas,
dundukas ir atlėpausis.
Stengiesi iš paskutiniųjų, bet sukruti,
nuleidi skaistų žvilgsnį
nuo poeto,
koją pasikasai.
Uodas įkando.
Niežulys, susierzinimas,
išsiblaškymas…

Na štai ir praleidai stulpeli,
gal patį svarbiausią.

Ir gimsta tokia alegorija
iš nevilties ir erzulio:
kraujas per šiaudelį,
alus iš butelio,
kumštynės užkulisiuose,
kiaušinėliai dedami į stovintį
vandenį,
lervutės, knibždančios jame
pavasarėjant.
Ir taip kasmet.

Kasmet taip
mes – uodai ir poetai
kankiname žmones.

Visgi poezijos kol kas nepamilau ir ji vis dar man kelia nerimą. Gal bus geras naujų metų tikslas ją labiau prisijaukinti.