Month: August 2020

Kur Lietuvoje tolimiausia iki ežero?

Analizė, Lietuva, Programavimas, , ,

Kartais būna taip, kad kažkur netyčia nugirsti kokią minties nuotrupą ir po to ji vis tavęs nepalieka. Taip ir man nutiko: prieš kokį pusmetį ar net metus kažkas kažkur paklausė, kaip būtų galima sužinoti, kur yra artimiausias ežeras. Pagalvojau, kad atsakymą nesunku surasti šiek tiek pakračius atvirus geografinius ežerų duomenis. Bet tada pradėjo kirbėti nauja mintis: o kuri Lietuvos vieta yra toliausiai iki bet kokio ežero? Aišku, bėgo mėnesiai, programuoti nesiėmiau, bet klausimas vis tiek niežtėjo. Šiandien pasikasiau.

Lietuvos taškas, labiausiai nutolęs nuo bet kurio ežero yra šiek tiek į rytus nuo Pašvitinio link Peleniškių kaimo (56.16N, 23.84E). Artimiausias jam – Pasvalyje esantis Šilo ežeras, kuris yra už 35.5 km (kaip varna skrenda).

Taškas (burbuliukas), kur toliausia iki ežero. Paspaudus galima didintis.

Techninės detalės

Naudojausi Overpass Turbo užklausa ežerams atrinkti, tad kaip ir norėjau, visokie tvenkiniai, prūdai ir marios į duomenis nepateko. Tiesa, gali būti kad ir ne viskas pateko, ko reikėjo: tarkim, ne visi Vilniaus Gulbinų ežerai atsirado duomenyse.

[out:json][timeout:50];
// gather results
(
  // query part for: “lake”
  way["natural"="water"]["water"="lake"]({{bbox}});
  relation["natural"="water"]["water"="lake"]({{bbox}});
);
// print results
out body;
>;
out skel qt;

Atstumams nuo taško iki pakrantės taškų naudojausi beveik visu kodu iš šio įrašo. Nedaug ir tereikėjo ką pakeisti.

Kelios mintys apie Baltarusiją

Analizė, Lietuva, Pastebėjimai, ,

Kaip ir daugelis, stebiu, kas dedasi Baltarusijoje – socialinis Lukašenkos kontraktas su tauta baigėsi, meilės nebeliko, rinkimus klastoti tapo sudėtingiau. Ne pačią mažiausią rolę šiuose įvykiuose suvaidino ir COVID: virusas atnešė ekonominius sunkumus, o prasta valdžios reakcija jį suvaldant perpildė kantrybės taurę. Virusas geopolitikoje dar gali atnešti nemažai pokyčių. Vienur tai perauga į neramumus, kitur – į naujas ambicijas, tikintis, kad pasaulis užsiėmęs kitais reikalais ir nesureaguos. 2020-ieji gali būti panašaus lūžio metai kaip 2008-ieji.

Kas kelias dienas savo užrašų knygelėje bandau užsirašyti kelias savo prognozes apie tai, kas bus Baltarusijoje. Esu įsitikinęs, jog jos neišsipildys, bet labai įdomu stebėti savo paties nuomonės kaitą. Pirmomis dienomis po rinkimų galvojau, jog tikimybė, kad rugsėjo pabaigoje vis dar turėsim protestus arba pasikeitusią valdžią buvo apie 20-30%, dar prieš kelias dienas jau ji atrodė 40-50%, o po dabartinių režimo svyravimų vis labiau tampu įsitikinęs, jog tai lengvai nepraeis. Esame istorinių įvykių liudininkai.

Nežinia, kuo tai pasibaigs. Nežinia, ar tai bus mums į naudą. Nežinia, ar tuo nepasinaudos (o kad turėtų bandyti, tai tikrai) Rusija. Bet tautos norą pačiai spręsti savo reikalus reikia palaikyti, net tokiu atveju kai tai gali pakenkti tavo paties realpolitik. Tik pati tauta gali išsikovoti savo laisvę, tik savo pačios pastangomis. Ir tik jai po to spręsti, kaip ji gyvens, net jei tas sugyventinis tau nepatinka. Svarbu, kad tai būtų savanoriškas, o ne primestas apsisprendimas. Dažnai tokiais atvejais prisimenu Beresnevičiaus „Imperijos darymą“: mūsų vaidmuo yra nešti šias Europos vertybes į Rytus. Atrodo, kad mums kol kas neblogai sekasi.

Kokia tikimybė, jog Baltarusija vienareikšmiškai atsigręš į vakarus? Turbūt dar nedidelė, nes reikės laimėti ne vieną vertybinį mūšį, turės sukristi nemažai teisingų aplinkybių ir dažnai turės šypsotis sėkmė. Kol kas duočiau tik 10-15% tikimybę, kad 2025-aisiais mes, Lietuvos piliečiai, galėsime Minske lankytis be vizos. Bet bent jau nebe 1-2%.

Stefan Zweig: Vakarykštis pasaulis

Istorija, Knygos, , ,

Jei kam nors iš tėvų kartos užsimeni, kad skaitai Stefano Zweigo knygą, jie kaip mat ima suprantamai linkčioti galvomis – „taip, taip, žinom tokį, daug esu skaitęs“. Pasirodo, tai tarpukariu buvo kone populiariausias Europos rašytojas, nors dabartinei kartai jis beveik negirdėtas. Aš pats jo nieko nesu skaitęs, net ir pavardė buvo mažai žinoma.

Zweigo „Vakarykštis pasaulis“ labai gerai atskleidžia intelektualų gyvenimą ir nuotaikas Europoje nuo 1900-ųjų iki pat Antrojo pasaulinio karo. Viskas klostėsi taip gerai, kad niekas negalėjo pagalvoti, kad gali kilti tokie baisūs karai. Amžiaus pradžioje globalizacija, humanizmas, tautų brolybė ir komercija atrodė tokia nežeidžiama, kad buvo galvojama apie amžinąją taiką, ir, kol visi buvo užsiėmę aukštomis svaičiojimais apie aukštas filosofijas, nutiko tiek daug baisių dalykų.

Įdomu ir Zweigo draugų ratas: visi žymūs rašytojai, menininkai ir teatro žmonės atrodo buvo viena draugų šutvė, nuolat bendraujantys tarpusavyje ir besikeičiantys idėjomis. Kur benuvyksi, visada rasi įdomių žmonių pašnekesiams, kur tik apsistosi, į svečius užeis dar viena įžymybė. Ir tai nebuvo nuskurdusios bohemos pasaulis – atrodo, meno žmonėmis buvo tampama tada, kai jau turi tvirtą pagrindą po kojomis (arba jį paveldi). Dirbi dėl malonumo, o ne dėl pinigų.

Ši knyga yra kartu ir rekviem Austrijos-Vengrijos imperijai – po pirmo pasaulinio karo nebeliko ne vien jos didybės, bet ir pačios valstybės. Vı̇́enos teatras tapo nebe tas. Auksinis amžius pasibaigė.

Skaitant knygą dažnai susimąstai, ar šie laikai irgi nėra kažkuo panašūs: gyvename nuolat gerėjančio gyvenimo sąlygomis, viskas kaip ir stabilu, didžiausias rūpestis – ramiai užsitikrinti sočią senatvę nusiperkant pensijų fondo draudimą. Ar ta ramybė neapgaulinga? Ar nelaukia už kampo revoliucijų metai ir radikalūs pokyčiai? Niekas to nežino.

Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika.

Istorija, Knygos, Lietuva, ,

Na taip, ši 1326-aisiais metais rašyta knyga tikrai ne kiekvienam: joje begalė mūšių aprašymų ir beveik lietuviškai skambančių vietovių pavadinimų, bet jos nerekomenduočiau atsitiktiniam skaitytojui, nebent jis fanatiškai domisi šių kraštų viduramžių istorija.

Perskaitęs Prūsijos žemės kroniką sužinojau:

  • Prūsai gyveno nuo pat Vyslos iki Nemuno (beveik nuo Gdansko iki Gardino)
  • Sūduviai buvo laikomi prūsų gentimi
  • Dauguma kryžiuočių-prūsų karo mūšių buvo tiesiog kaimų bei pilių deginimas ir plėšimas – kariuomenės atvirame lauke susikaudavo ne taip jau ir dažnai
  • Neretai tie „mūšiai“ – tai saujelė vyrų, netikėtai puolančių baliavojantį kaimą
  • Prūsai ir baltų gentys stipriai gėrė jau prieš 700 metų, tad tiek Valančiaus, tiek Verygos kova tėra pūtimas prieš vėją:

Jiems rodosi, jog svečią būsią nepakankamai pamylėję, jeigu jis negersiąs iki apsvaigimo. Turi paprotį lažintis, kad vaišėse visi gers po lygiai ir be saiko, todėl <…> [šeimininkams] tokį saiką išgėrus, ir svečias privaląs tiek išgerti. Tokios gėrynės taip ilgai tęsiasi, iki nusigeria visi: svečias su namiškiais, žmona su vyru, sūnus su dukterimi

Petras Dusburgietis. Prūsų žemės kronika. 1326.
  • Prūsai linkę žudytis ne vien Pilėnų atveju: „Žmonės, netikėtai atsidūrę itin varganoje padėtyje, pratę patys nusižudyti“
  • Vienas teutonų brolis man atrodo buvo sugalvojęs puikų pasiteisinimą, kodėl jam reikėjo daugiau nei metus nuogam miegoti su nuoga mergina: pasirodo nežinojęs, ar turės pakankamai valios išlaikyti skaistumo įžadus. Abu dievagojosi, kad pavyko ir mergina liko skaisti, o šis įvykis pateko į kroniką kaip didis stebuklas. Beveik patikėjau.
  • 1275-aisiais metais pirmą kartą paminėtas Kudaras iš Sūduvos: priėmęs tikėjimą su keliais bendrais vertėsi pagonių prūsų puldinėjimu ir apiplėšinėjimu.

Philip Augar: „The Bank That Lived a Little“

Investicijos, Istorija, Knygos, , ,

Kažkaip vasara – ne knygų skaitymo metas, bet ši knyga apie vilniečiams žinomą britų banką Barclays grąžino mane į kasdienio skaitymo ritmą. Perskaičiau stebėtinai greitai, nors kitos, dar anksčiau pradėtos knygos vis dar dūla ant spintelės.

Kad ir kaip mums Barclays vardas primena pirmąsias itin stambias investicijas į Lietuvos paslaugų sektorių, apie tai knygoje nieko nerasime: operacijų skyriaus perkėlimai tiesiog neįdomu ir ne tiek jau svarbu. Barclays turėjo žymiai daugiau problemų. Seniai seniai, daugiau nei prieš šimtą metų, tai buvo tylus ir ramus keleto kaimietiškų kredito unijų junginys, kuris tikrai nepasižymėjo verslo agresyvumu, tačiau pamažu pasikeitė vadovų komanda, o Britanijoje įvykęs Thatcher laikų finansų rinkų liberalizavimas sukėlė ir bankininkų ambicijas: nuo pat 1986-ųjų Barclays vadovai turėjo svajonę Barclays paversti vienu iš didžiausių bankų pasaulyje. Tos ambicijos baigėsi ne itin gerai, nors, tiesą pasakius, galėjo būti tikrai blogiau: prieš pat 2008-ųjų krizę buvo sutarta susijungti su olandiškuoju ABN Amro, bet brangaus sandorio pavyko išvengti. Tada pavyko pigiai nupirkti Lehman Brothers likučius, brangiai parduoti kai kurias investicijas bei išvengti nacionalizavimo. Viskas kaip ir gerai, bet po krizės laikai pasikeitė, o pats Barclays – nelabai, ir banko plėtros vizija atgyveno. Kaip ir bankininkai, kuriems premijomis būdavo išmokami dvigubai daugiau pinigų nei akcininkams: jei tai buvo normali praktika iki krizės, po krizės reguliatoriai ir akcininkai to jau nebegalėjo toleruoti. Dar galima pridėti LIBOR palūkanų fiksavimo skandalą, akcininkams nepatikusius sandorius su Kataro investuotojais ir kitas nuodėmes, tad akivaizdu, jog bankas privalėjo keistis.

Nuo to laiko Barclays stipriai susitraukė: buvo parduoti kai kurie verslai, išeita iš Afrikos rinkos, vyravo bendra traukimosi tendencija. Tad Barclays išėjimas iš Lietuvos šiame kontekste visai neypatingas. Ar tai vis dar bankas su globaliomis ambicijomis? Matyt po krizės bankų pasaulis per daug pasikeitė, kad greitu laiku apie tai būtų galima nevaržomai svajoti ir dar iš to uždirbti: reguliavimas tapo stipresnis ir tai apkarpė sparnus.