John Kampfner – „Why Germans Do It Better“

Į šios visiškai šviežios knygos pavadinimą nereikėtų kreipti labai daug dėmesio: ji rašyta Jungtinės Karalystės skaitytojui ir retkarčiais nuklysta į vokiečių lyginimą su britais – o šiems vis dar svarbu atrodyti pranašesniems už germanus („ne tam mes du pasaulinius karus prieš vokiečius laimėjom, kad jie čia mums Europos Sąjungos taisykles primetinėtų!“). John Kampfner knyga yra labai geras ir išsamus vadovas po šiuolaikines Vokietijos vertybes, politiką ir vietą pasaulyje, tai tiesiog būtina knyga tiems, kas nori suprasti šią šalį ir kuo ji gyvena.

Everyone’s worst fear is a Rechtsfreier Raum. A space with no rules is where the powerful exploit the weak.

John Kampfner – „Why Germans Do It Better“

Knygoje gerai paaiškinamos vokiečių tautos kaltės jausmo ištakos: pasirodo, kokį dvidešimtmetį nuo karo pabaigos jis nebuvo labai stiprus – kare kaip kare, jūs irgi bombardavot mūsų civilius ir lyginot su žeme mūsų miestus. Tačiau nuolatinis kalimas į galvą, jog dėl pasaulio karo kalta visa tauta paliko daug pėdsakų kolektyvinėje sąmonėje: dabar tai leidžia jiems jaustis moraliniu pasaulio lyderiu. Juk jie vieninteliai priėmė tiek pabėgėlių iš Sirijos, juk jie tiek daug lėšų skiria Europos sąjungos nelygybei naikinti, remdami Pietų Europos šalis ir panašiai. Dar iki šiol vokiečiai moka 5.5 procentų pajamų solidarumo mokestį, kuriuo finansuojama Rytų Vokietijos integracija. Nes reikia visiems padėti. Kai kas net baiminasi, kad taip Vokietija gali tapti „moraline pasaulio supergalia“, o viename sakinyje einantys žodžiai „Vokietija“ ir „supergalia“ daug ką verčia jaustis nejaukiai.

Langsam aber sicher. Lėtai, bet saugiai. Toks galėtų būti Vokietijos devizas. Tai jaučiama ir vokiškame versle: visokie startupai tėra keisti amerikonų ir britų išsigalvojimai, verslas negali dirbti tik dėl plėtros ir besaikio pelno siekimo. Vokiečiams nesuprantama, kaip galima steigti bendrovę, su tikslu kuo greičiau ją užauginus ją brangiai parduoti: Vokietijos milijardieriai verslų neparduoda, o išlaiko savo privačiose rankose, verslo pardavimas skamba lyg išdavystė, savo identiteto atsisakymas. Pelno siekimas irgi ne pagrindinė motyvacija – verslas kuriamas tam, kad save realizuoti, kad ką nors sukurti naujo, tapti gerbiamu visuomenėje. Dėl to vokiečiai nesukūrė amazon.com, Google ar Facebook, bet vis dar laikosi ant kokybiškų daiktų gamybos. Ir, bent jau kol kas, milijardierių skaičiumi ne tiek jau daug atsilieka nuo anglosaksų.

‘When I think of selling my company, I get stomach cramps,’ Tim says. ‘You wouldn’t be respected by your neighbours,’ Tom adds. ‘You’d be running away from your responsibilities. You’d be called a coward.’ Nor should company bosses lord it over others. Seek to be part of the best organization; don’t try to be the best individual. Don’t boast. The term they use is demütig, humble.

John Kampfner – „Why Germans Do It Better“

Įdomu buvo skaityti ir apie rytų bei vakarų Vokietijos skirtumus: keturiasdešimt metų socializmo paliko stiprų antspaudą visuomenėje ir jį ne taip jau lengva ištrinti. Berlynas yra vienintelė sostinė Europoje, kurios BVP gyventojui yra mažesnis nei visos šalies vidurkis. Be technologijų startuolių Berlyne nelabai kas gaminama, tad tarp turtingų bavarų Berlynas turi pašalpų prašytojų miesto reputaciją: ten tik politikai, žurnalistai, lobistai, menininkai, studentai ir hipiai. Rytų Vokietija iki šiol balsuoja kitaip nei Vakarų vokiečiai, ir, atrodo, kad skirtumai tarp Wessi ir Ossi pastaruoju metu tik didėja. Kaip ir bet koks susiskaldymas kitose šalyse.

Bet kaip ten bebūtų, JAV ir Britanijai kreipiant mažiau dėmesio į tarptautinius reikalus, Europos Sąjungos reikšmė didėja, o šios pagrindinis balsas ir nuomonės formuotoja yra Vokietija. Taip jau gaunasi, kad ji dabar turi šansą (o gal ir moralinę prievolę) atstovauti Europos vertybes, kovoti prieš autoritarizmą, nacionalizmą, kiršinimą, anti-moksliškumą ir kvailybę. Bent jau vokiečiai turėtų žinoti, kas gaunasi, kai į tai numojama ranka.

John Steinbeck: „Rūstybės kekės“

Seniai neskaičiau tokios emociškai sunkios knygos. Ne, meluoju. Nesu gyvenime skaitęs tokios emociškai sunkios knygos. Tokios, kur paskaitęs kokį dešimtį puslapių turi padėti ją į šalį, atsidusti ir imti skaityti ką nors paprastesnio ir ne tokio skaudaus. Tarkim, ką nors apie karą.

Rūstybės kekės“ lietuviškai išleistos tik vieną kartą, 1947-aisiais. Dėl man neaiškių priežasčių naujesnio jos leidimo nėra, nors pastaruoju metu išverstos ir šviežiai išleistos beveik visos kitos Steinbeko knygos. Knygos tema – didžiosios depresijos skurdas ir sunkus migrantų gyvenimas keliaujant į svajonių valstiją Kaliforniją, kur tikrai turėtų būti darbo. Kaip galima suprasti, darbo ten irgi nebuvo, tad visa knyga – skausmingas beviltiškas kabinimasis į gyvenimą, stengiantis neprarasti žmogiškumo. Aprašymai tokie įtaigūs, kad tą knygų herojų alkį ir neteisybę atrodo išgyveni ir pats. O kai švysteli koks vilties spindulėlis negali atsikratyti jausmo, kad vis tiek čia geruoju nesibaigs. Na, ir nesibaigia. Kai jau manai kad herojai kentėti daugiau nebegali, juos užgriūna naujos bėdos.

Nenuostabu, kad knyga į lietuvių kalbą išversta 1947-aisias: joje nemažai svarstoma apie kapitalizmo blogį, „paprasto žmogaus“ sąžinės tyrumą, išnaudojamus darbininkus, vis mažinamus atlyginimus ir panašiai. Tai labai tiko sovietinėms idėjoms: va, pažiūrėkit, kaip viskas toje Amerikoje neteisinga ir kaip ten kenčia žmonės! Bet „Rūstybės kekėse“ kenčia visi: darbininkai dėl mažų atlyginimų, žemės savininkai dėl prasto derliaus ir bankų paskolų, bankai dėl nemokių savininkų. Depresijos spiralė tempia žemyn visus, o kai gyvos galybės bedarbių migrantų neturi ko valgyti, jie pasiruošę dirbti beveik už dyką. Ar tai jų išnaudojimas? Gal tai tiesiog darbo jėgos perteklius rinkoje? Ypač kai tą darbo jėgą žymiai lengviau tapo pakeisti traktoriais ir mašinomis. Aišku, žmogiška tokių permainų kaina yra sunkiai suvokiama: galima tik įsivaizduoti, ką jaučia tėvai, negalintys išmaitinti savo vaikų, neturintys santaupų ir pagrindo po kojomis, priversti bėgti nuo juos vaikančių policininkų ir bergždžiai klausinėtis darbo. Ypač kai žinai, kad tokių kaip tu yra šimtai tūkstančių, o darbo medvilnės plantacijose ar persikų soduose bus tik kelioms savaitėms už pusmečio.

Rūstybės kekėse“ nuolat pabrėžiama, kad šie paprasti žmonės stengiasi nenusikalsti (nors ir ne visada tai pavyksta), neprarasti savo žmogiškumo: priešingai, kuo mažiau turi, tuo labiau esi linkęs atjausti kitus ir su jais viskuo dalintis. Ir net tokios negandos iki galo neužmuša Amerikos svajonės: vis tikimasi, kad darbu bus galima viską pasiekti. Gal nepraturtėti, bet bent jau visada turėti maisto (gal net mėsos!) ir kokį nedidelį namuką. Tai kiek stebina: skaitant labai greitai palaidoji viltį, kad herojams pasiseks, o jie vis dar optimistai. Nuvažiuosim ten keletą kilometrų ir bus darbo, galėsim pavalgyt. Nėra ten darbo, nėra! Nevarkit! O jie vis tiek važiuoja…

Kaip surikiuota jūsų namų biblioteka?

Šiandieną Twitteryje pamačiau gerą Simon Kuestenmacher klausimą: kaip surikiuota jūsų namų biblioteka?

Kaip surikiuota jūsų biblioteka?

Dažniausiai knygas laikiau maždaug sudėliotas pagal žanrą, nors laikui bėgant įsiveldavo vis daugiau chaoso. Na, ir šiaip, knygos vis turėjo polinkį nenumaldomai daugintis, kol neatsirado tradicija maždaug apie Kalėdas išdalinti knygas, kurių turbūt antrą kartą neskaitysi. Suskirstymas pagal žanrus atrodė gana patogus, bet kartais sunku nuspręsti, kuriam žanrui konkrečią knygą priskirti (ar knyga apie pinigų istoriją turėtų būti prie finansų ar prie istorijos?), tad ilgainiui visa tvarka susiprastindavo iki dviejų žanrų: grožinės ir negrožinės literatūros. O jau tada rasti beveik nieko neįmanoma.

Prieš kelis metus žmona knygas surikiavo pagal spalvas – sakė, bus gražiau. Iš tiesų – gražiau, tik toks knygų surikiavimas atrodė kažkoks nenatūralus: lyg knygos būtų namų papuošimas, o ne daiktai naudojami pagal paskirtį. Lyg būtum neintelektualus dizaino snobas, perkantis knygas metrais pagal spalvą, vien tik dėl to, kad jos tinka prie tapetų. Kažkokia subtili nepagarba ir idėjų išniekinimas.

Mūsų knygos rikiuotos pagal spalvą

Su taip surikiuotomis knygomis gyvename jau keli metai, ir, prisipažinsiu, mano pradinis nusistatymas buvo nepagrįstas. Bent jau man, tai tapo labai efektyvia knygų sudėliojimo sistema: niekada nekyla dilema, į kurią lentyną reikia padėti naują knygą, o ir surasti reikiamą knygą yra labai lengva, nes visada maždaug pameni, kaip ta knyga atrodo. Taip, tai neveiktų knygyne ar bibliotekoje, kur dauguma knygų tau nematytos ir nepažįstamos, bet kai didžiumą esi laikęs rankose (ir ne po vieną valandą!), tai prisiminti, kaip ji maždaug atrodo, nesunku.

Reikėtų pridurti, kad dar neperskaitytas knygas laikau atskiroje spintoje: tai knygos, kurių vaizdas dar nebūtinai iki skausmo pažįstamas. Be to, tai labai patogu, kai nori išsirinkti kitą knygą skaitymui: visas meniu vienoje vietoje.

O kaip pas jus surikiuotos knygos?

Min Jin Lee – „Pačinko“

Mano stiliaus knyga: ilgas korėjiečių šeimos epas, besitęsiantis nuo 1910-ųjų iki pat 1990-ųjų, besidriekiantis per kelias šalis ir kelias skirtingas santvarkas. O visas pasakojimas sudėliotas Japonijos ir Korėjos istoriniame kontekste, apie kurį, prisipažinsiu, ne daug žinojau. Kaip ir nežinojau, kad korėjiečiai Japonijoje laikomi antrarūšiais žmonėmis, tikriausiai užsiimančiais nelegalia veikla (iš dalies dažnai taip ir yra: ir tenka klausti, ar taip neatsitinka dėl to, kad tiesiog legali veikla jiems neprieinama).

Knygoje labai daug temų: ir Korėjos identitetas, ir korėjietiškas charakteris, ir susiskaldymas tarp Šiaurės ir Pietų, kuris dažnai turi tiek prasmės kiek jos turėtų susiskaldymas tarp Raseinių ir Tauragės rajonų, ir žmonių be tėvynės tema, ir noras būti gerbiamam, noras kažko siekti, bet kartu nesugebėjimas paleisti savo praeities. Ir dar tas gana egzotiškas garbės suvokimas, tvirti, nieko nepaisantys principai. Dar žiupsnelis tiems kraštams neįprastos krikščionybės. Labai labai daug šioje neplonoje knygoje. Bet tikiu, kad kai kuriuos skaitytojus tokia gausa gali „užknisti“.

Man tai viena geresnių „šviežių“ knygų.

James Cortada IBM istorija

James Cortada dirbo IBM berods 45-erius metus ir, išėjęs į pensiją, parašė virš septynių šimtų puslapių knygą apie šios kompanijos istoriją. Nemanau, kad „IBM: The Rise and Fall and Reinvention of a Global Icon“ pretenduoja būti labai objektyvi – tai žvilgsnis į IBM ilgamečio darbuotojo akimis, be didelės kritikos, daugiausia tik su nuomonėmis „iš vidaus“. Tad nereikia stebėtis, jog kompanija piešiama beveik vien tik teigiamomis spalvomis: inovacijų lyderė, technologijų etalonas ir panašiai. Net ir paskutinius tris dešimtmečius vykęs IBM nuosmukis nurašomas nekompetetingiems vadovams, kurie tik norėjo mažinti kaštus ir pasinaudodami finansų inžinerija išspausti kuo didesnę akcijos kainą. Bet IBM nuosmukis prasidėjo žymiai anksčiau, dar tada, kai jiems puikiai sekėsi ir kompaniją pradėjo valdyti pardavėjai bei „procesų vergai“, o ne technologijų žmonės. Su biurokratija ir per dideliais pažadais klientams toli nenuvažiuosi, net jeigu ir turi kone monopolinę rinką.

Nors tikrai ilgai tai buvo sėkminga strategija. Nuo pat 1940-ųjų IBM nesistengė būti inovacijų smaigalyje. IBM stiprybė buvo pardavėjai ir „customer service“:

Technology turned out to be less important than sales and distribution methods. Starting with UNIVAC, we consistently outsold people who had better technology because we knew how to put the story before the customers, how to install the machines successfully, and how to hang on to the customers once we had them.

James Cortada, „IBM: The Rise and Fall and Reinvention of a Global Icon“

Geras servisas ir puikūs pardavėjai leido IBM susikurti labai patogią rinkos poziciją: IBM buvo sinonimas žodžiui „patikima“. Padėjo ir tai, kad dėl didelės rinkos dalies visi imdavo laikyti IBM rinkos standartu, o tai padėdavo uždirbti krūvas pinigų iš visokiausių priedų, perfokortų (kurios, aišku, buvo patentuotos) ir panašių papildomų prekių ir paslaugų. Tik ši komfortabili pozicija neleido jiems greitai judėti naujose rinkose: stalinių kompiuterių era buvo beveik pražiopsota (o juk IBM turėjo tapti Microsoftu, tačiau negalėjo perlipti per save ir imti konkuruoti su savo didžiųjų serverių verslu, kuris ilgą laiką buvo aukso kasyklos), „debesis“ irgi visiškai pragrotas Amazonui, Google ir tam pačiam Microsoft. Prieš penkiolika metų kiek gyvybės įpūtė IBM noras tapti konsultacine programuotojų bendrove, bet pradėjus taupyti kaštus ir perkelti viską į Rytų Europą ir Indiją IBM prarado savo patikimumo veidą – ar bent jau taip mano autorius James Cortada: daugelis jo brangiai kainuojančių bendradarbių buvo atleisti taupant kaštus.

Knyga baigiasi ties 2018-ųjų pradžia ir ji vis dar kupina vilties, kad IBM renesansas jau čia pat už kampo – Watson ir dirbtinis intelektas viską išgelbės. Bet tai tik dar vienas pardavėjų, o ne inžinierių sukurtas produktas: IBM nuosmukis tęsiasi, o Watson neatrodo, jog pateisino viltis.