Month: October 2020

„Psychology of Money“ – pati geriausia knyga apie asmeninius finansus

Asmeniniai finansai, Ekonomika, Filosofija, Investicijos, Knygos, Pastebėjimai, ,

Šiais laikais ilgų knygų beveik niekas neskaito, tad autorius Morgan Housel iš pat pradžių veda prie reikalo: knyga bus trumpa ir prie reikalo. Trumpai, drūtai, aiškiai ir be užuolankų paaiškinama kaip asmeninius su finansais susijusius sprendimus veikia psichologija ir kodėl dažniausiai tie finansų sprendimai nebūna optimalūs, jeigu juos vertinsime tik pagal finansų teoriją. Ir tame nieko blogo, nes reikia suvokti, jog visas gyvenimas nėra vien tik finansai ir turto ar pajamų maksimizavimas: mes ne kokie robotai, kurių tikslas numirti su kuo didesniais skaičiais banko sąskaitoje.

Tiesą pasakius, iki šios knygos visada jaučiausi kiek keistai ir nejaukiai, jei kam tekdavo pasakoti ką nors apie finansų arba investavimo teoriją: juk nors ir baigiau tuos mokslus, nors ir dešimtmetį dirbau finansų sektoriuje, mano asmeniniai finansai iš pažiūros atrodo labai neefektyvūs. Niekada neturėjau paskolų, dabar didžioji dalis aktyvų – nekilnojamame turte, ir beveik visai nesidomiu akcijomis. Labai neefektyvus portfelis. Bet ši knyga man leido suprasti, jog aš visgi darau teisingai: svarbiausia ramiai miegoti naktį ir per daug nesukti galvos dėl investicijų, jeigu tik nuolat daugiau sutaupai nei išleidi.

One of the most powerful ways to increase your savings isn’t to raise your income. It’s to raise your humility.

Morgan Housel „The Psychology of Money“

Šioje plonoje knygoje labai daug gyvenimiškos tiesos. Apie tai, kad sėkmė yra prastas mokytojas: ji leidžia net protingiems žmonėms įsivaizduoti, kad jie visagaliai ir nepralošiantys (nežinau kiek protingas, bet kaltas tai tikrai). Apie tai, kad išorinė prabanga tik parodo tavo išlaidas, o ne tavo turtą (dažnai tie, kas puikuojasi itin prabangiais automobiliais, turi ir didelę paskolų naštą). Apie tai, kad yra dalykų, kurių nenusipirksi už pinigus: reputacija, laisvė elgtis pagal savo vertybes, šeima, tikrieji draugai, artimųjų meilė, tavo paties laimė. Ir apie tai, kaip kvaila rizikuoti statant šiuos dalykus ant kortos siekiant uždirbti daugiau pinigų. Patys turtingiausi žmonės yra tie, kurie žino, kad jiems visko gana ir nebereikia plėšytis dėl kelių procentų grąžos. Net jei jie ir gyvena tik senos statybos daugiabutyje.

You might think you want an expensive car, a fancy watch, and a huge house. But I’m telling you, you don’t. What you want is respect and admiration from other people, and you think having expensive stuff will bring it. It almost never does—especially from the people you want to respect and admire you.

Morgan Housel „The Psychology of Money“

Privalomas skaitinys.

Carl Bergstrom, Jevin West: „Calling Bullshit“

Analizė, Knygos, Pastebėjimai, ,

Ši knyga – neblogas kritinio mąstymo vadovėlis, kurį vertėtų perskaityti kiekvienam analitikui ar šiaip sveiko proto dar nepraradusiam žmogui. Dabartiniame „fake news“ ir netikinčių mokslu pasaulyje išlaikyti kritinį mąstymą yra ypač svarbu: jei tik neabejodamas priimsi visokias nesąmones, kurios sklinda socialiniais tinklais ar žiniasklaidoje, greitai įtikėsi visokiomis keisčiausiomis sąmokslo teorijomis ir driežažmogiais.

Knygoje aprašoma daug įvairių pavyzdžių, kai visiškai nepagrįsti teiginiai gali skambėti autoritetingai. Jei kas pasakys, jog kairiarankiai suvalgo žymiai mažiau apelsinų nei dešiniarankiai, (visiškai išgalvotas faktas, kurį ką tik sukūriau) tikriausiai nepatikėsite, bet jei kas teigs, jog britų mokslininkai, ANOVA metodu tirdami kairiarankius nustatė, jog su F=4.322 patikimumu dešiniarankiai suvalgo mažiau apelsinų (tiek ANOVA, tiek F čia visai ne prie ko – jie visiškai atsitiktiniai moksliškai skambantys terminai, bet tikrai atrodo įtikinamai) – ginčytis bus žymiai sunkiau. Prieš pradedant ginčytis reikės suprasti, kas ta ANOVA ir kas tas F. Nesąmonių prigeneruoti žymiai lengviau (ir reikia mažiau žinių), nei jas paneigti.

Vienas geriausių skyrių knygoje yra apie Goodhart taisyklę: jeigu tik metrika tampa tikslu, ji iš kart tampa iškreipta. Nesvarbu, ar kalbam apie Centrinio banko normatyvus, ar pardavėjų tikslus, ar klientų pasitenkinimo metrikas: jei tik kam jos svarbios, bus randama būdų jas apeiti. Būtina nepamiršti, jog vien dėl to, kad kažkas matuojama skaičiais, nereiškia, jog matavimas gerai atspindi tikrovę. Skaičiai ir tikslieji mokslai – netapatūs, skaičiais lengva manipuliuoti. Apie tai esu rašęs.

Geras ir knygos pabaigoje esantis priminimas, kad kritinis mąstymas yra gerai, bet ne visada reikia būti besąlygiškai kritišku: kartais to, deja, pritrūksta ir man pačiam.

Joanne McNeil – Lurking: How a Person Became a User

Blogsfera, Knygos, Pastebėjimai, Visuomenė, ,

Praėjo jau savaitė nuo to momento, kai baigiau skaityti šią knygą. Skaitėsi lengvai ir įdomiai: daug pažįstamos interneto bei socialinių tinklų istorijos, kuri žadina švelnius nostalgiškus prisiminimus. Kaip viskas tada buvo fainai: draugavom su nepažįstamais, keitėmės nuomonėmis, eidavom į mytus, nebuvo jokių trolių ir influencerių. Iš tiesų, internetinis bendravimas nuo to laiko pasikeitė neatpažįstamai. Net jei ir prie Facebook, Reddit ir Instagram praleidžiu nemažai laiko, ten nekuriu beveik jokio turinio ir komentarų – tapau tikrasis lurkeris. Socialiniai tinklai iš triukšmingo draugų vakarėlio tapo žvaigždžių ir juos pasyviai stebinčių sekėjų arena. Tai nebe bendravimas: bet kas vaikystėje buvęs Disneilende žino, kad jei vienas asmuo persirengęs personažu, o kitas yra jo fanas, po pradinio pasisveikinimo ir apsikabinimo nebelabai būna apie ką šnekėtis.

Nors, kita vertus, to gal būt negalima suversti vien tik interneto algoritmams. Gal tiesiog mes patys užaugome (ar pasenome?) ir su amžiumi mes vis labiau tampame stebėtojai. Juk jaunesni vartotojai labai aktyvūs bendraudami TikTok ir kitose erdvėse. Praeis 10 – 15 metų ir jie irgi skųsis, kaip čia viskas pasikeitė ir kaip visi internete nebebendrauja. Gal ne dėl to kad TikTok tapo kitoks, o dėl to kad tavo bendraamžiai sukūrė šeimas ir jiems tapo nebeįdomu kurti kvailokus šokius savo draugams ir sekėjams.

I realized that the internet I felt momentarily nostalgic for is an internet that never actually existed. There was never a chat room where I could have talked freely with people the age of my parents, who also held vastly different views on politics and religion. That’s how the internet was first sold to me, but it was never how I used it. As far as I have come in this research, even I catch myself trying to believe in the lie of cyberspace as a respite from identity, where people from all walks of life could find sanctuary despite their differences.

Joanne McNeill – „Lurking: How a Person Became a User“

Knygoje buvo ir įdomi mintis apie socialinę atsakomybę, įvairovės (diversity) skatinimą. Kaip ir autorei, man kiek keistai atrodo Silicio slėnio kompanijų iniciatyvos moteris mokyti programuoti, lyg jos būtų kažkokia atskira rasė (panašiai keistokus jausmus man sukeldavo vien moterims skirtos vairavimo mokyklos – lyg moterys būtų kažkuo neįgalios), bet tuo pačiu nesprendžiamos žymiai gilesnės nelygybės problemos.

To deter scrutiny, many tech founders and insiders assumed the mantle of responsibility and attempted to diversify their teams (rather than turning to existing feminist organizers in Silicon Valley, like Double Union). They prioritized capitalism-compliant optics over real solutions, the polite over the combative, and the conciliatory over the activist, just like Lean In. Championing “diversity” was also a diversion tactic. Throwing money at diversity programs was less fraught than examining the causes for the lack of it (patriarchy, white supremacy, and capitalism). Heartwarming images of ten-year-old girls learning Python could temporarily overshadow other issues that Silicon Valley was increasingly held accountable for, like the vast and growing economic inequality in the Bay Area, the omnisurveillance that Edward Snowden’s disclosures brought to public attention, surveillance capitalism, and how the tech industry exacerbated lack of public trust in institutions.

Joanne McNeill – „Lurking: How a Person Became a User“

Bet, va, knygą perskaičiau, praėjo savaitė, galvoje nelabai daug kas liko. Pritrūko gilesnių išvadų ir analizės.