Month: December 2020

Duonos laužymas per pakylėjimą

Knygos, Religija, ,

Kartais taip būna, kad perskaitai knygą, ir kokia nors viena jos ganėtinai smulki ir neesminė idėja prilimpa prie tavęs ir nepaleidžia dar kelias savaites. Taip vis manęs nepalieka Stephen Hough knygos skyrelis apie šv. Mišių Eucharistiją – na, žinote, apie tą esminę pakylėjimo vietą, kai aukštyn iškeliama Ostija ir sakoma „Tai yra mano kūnas“ ir tada – BAM! – duona virsta Kristaus kūnu. Po minutės iškeliama vyno taurė, sakoma „Tai yra mano kraujas“ ir vėl – BAM! – vynas virsta krauju. Nuo pat vaikystės ši šv. Mišių vieta mane glumino. Čia tikrai turėtų būti kažkokia metafora, juk sunku patikėti, kad fizinis persimainymas tikrai įvyksta, net jei ir Katalikų mokymas primygtinai reikalauja priimti visa tai pažodžiui. Galų gale buvau priėjęs išvados, kad čia bus tikėjimo paslaptis ne mano jėgoms (o jomis reikia tiesiog tikėti, kad ir kaip sunku būtų), tad nereikia sau sukti galvos – tegul tuo rūpinasi teologai.

O štai Stephen Hough pateikia labai įdomią pakylėjimo interpretaciją. Štai, kas rašoma apie paskutinę vakarienę Evangelijose ir pirmajame laiške Korintiečiams:

Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. 

Mt 26, 26

Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“

Mk 14, 22

Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“.

Lk 22, 19

Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“

1 Kor 11, 23-24

Atrodo, kad vienas iš esminių veiksmų vakarienės metu yra ne duonos permainymas į fizinį kūną, o būtent duonos laužymas ir dalinimas mokiniams. Kristus vakarienės metu daro ne kažkokį mistinį stebuklą versdamas duoną mėsa (kūnu), o atlieka labai įtaigų vaidinimą, aiškiai parodydamas, kas su juo nutiks. TAI – (rankomis plėšydamas duoną iš kepalo) – yra mano kūnas. Štai kas su juo atsitiks: PLYŠT! Ir tai darau dėl jūsų, atiduodu save jums po gabalą. Panašiai ir su vynu – esmė ne fizinis vyno permainymas į kraują, o jo išliejimo veiksmas: išpilu jį jums ir atiduodu.

Suprantu, kad tai ne standartinė katalikiška pakylėjimo interpretacija, bet man ji patinka – atrodo, kad ji išsprendė mano vaikystės tikėjimo paslapties klausimą: svarbu duonos laužymo ir dalinimosi veiksmas, o ne pati fizinė duonos transformacija.

Sūduvos Suvalkijos istorija

Istorija, Knygos, Lietuva, , ,

Paėmus į rankas bet kurią tarpukariu leistą moksliškesnę knygą nuolat stebiuosi kalbos aiškumu ir paprastumu. Nėra ten sureikšmintų frazių ir tarptautinių mokslinių terminų, nepasakojama apie tai kaip „feodalinės struktūros vystymąsi įtakojo aristokratijos įsigalėjimas“, o rašoma žymiai arčiau žemės: „karalius norėjo didinti savo turtus, bet pats nebeįstengė visko sužiūrėt, tad davė patikimiems draugams mainais į mokesčius pavaldyt dalį savo žemių“. Tas kalbos aiškumas ir paprastumas nejučia verčia manyti, kad tarpukario tyrinėtojai visgi žymiai arčiau prisikasę prie daiktų esmės nei dabartiniai habilituoti daktarai, apsikaišę triaukščiais specifiniais terminais ir labai sumaniai iš visiškai neesminių smulkmenų galintys pripiešti keletą knygų, bet taip jomis nieko ir nepasakyti.

Jono Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorija“ – neabejotina lietuviškosios istorijos klasika. Jos pirmasis, daugiau nei septynis šimtus puslapių sveriantis, tomas išleistas 1938 metais, o antrasis dėl karo negandų taip ir nepasirodė. Knygoje begalės informacijos apie Suvalkiją, nuo pat pirmųjų rašytinių šaltinių iki maždaug XIX amžiaus pabaigos. Naudotasi nesuskaičiuojama daugybe šaltinių iš Lietuvos Metrikos, įvairiausių bažnytinių knygų, surašymų, vizitacijų, kariuomenės sąrašų ir panašiai. Kai kurių šių šaltinių jau nebėra – jie sudegė karo metu, ar dingo be žinios. Kruopštumas – neįtikėtinas.

Suvalkija mane domina dėl savo giminės šaknų, tačiau iš šios knygos labai daug sužinojau ir apie visos Lietuvos istoriją, kurios supratimas dažniausiai apsiribojo didžiųjų kunigaikščių tarptautine politika, karais ar bendru supratimu apie baudžiavą. Čia detaliai papasakota, kaip buvo įsisavinamos girios, kaip kuriami kaimai ir miestai, kokios buvo teikiamos lengvatos naujakuriams, kaip renkami mokesčiai, kaip veikė teisinė sistema ir panašiai. Labai aiški regiono ekonominė, politinė ir sociologinė istorija, papasakota aiškiais žodžiais. Knygos autorius – kunigas, tad daug informacijos yra ir apie parapijų kūrimąsi, daug dėmesio skiriama bažnyčių istorijai, kas jas statė, kas jas puošė, kas jose lietuvius lenkino, o kas – atvirkščiai – platino lietuvišką spaudą.

Jonas Totoraitis. Sūduvos Suvalkijos istorija.

Ko knygoje trūksta – tai lentelių ir žemėlapių. Išvardintos visos parapijų ribos įvairiausiais metais, išvardinti tuo metu buvę kaimai ir dvarai, kiek buvo ten gyventojų, kiek činšo (rašoma „čįžės“) mokama, bet ši informacija bent kiek grafiškesniu pavidalu būtų dar įdomesnė. Galbūt kada kas imsis šią knygą perleisti su papildymais – labai tokiu leidiniu džiaugčiausi. Berods 2003-aisiais ši knyga perleista „Piko valandos“ leidykloje, bet iki šiol tai gana reta knyga.

Rimvydas Petrauskas: „Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos“

Istorija, Knygos, Lietuva, , ,

Šioje knygoje glaustai (o kitaip ir negalėtų būti, nes kiekvienai giminei pilnai aprašyti prireiktų ne vienos knygos) aprašomos pagrindinių kilmingųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos. Rimvydas Petrauskas rašo ne sausai, tad skaitai ne kaip formalų mokslinį darbą, o labiau kaip grožinę knygą. Jei tik nepradedi painiotis tarp šimtų paminėtų vardų ir pavardžių.

Knygoje yra aprašytos ne vien tik gerai žinomos pavardės – Radvilos, Sapiegos, Pacai, bet ir senesnės, tačiau anksčiau išnykę giminės: Kęstutaičiai, Manvydai, Alšėniškiai… Buvo įdomu, kad giminės gana dažnai „išnykdavo“, nes giminės nariais buvo laikomi tik vienos šeimos asmenys. Užtenka vienam giminės atstovui neturėti sūnaus ir giminė nebepratęsiama.

Lietuviškų kilmingų giminių istorija siekia maždaug Vytauto laikus, o senesnė geneologija apipinta legendomis. Daug kilmingųjų stengėsi visaip pritempti savo giminę prie kokių nors romėnų ar dar kilmingesnių protėvių, tačiau tai – tik prasimanymai. Buvo kilusiam tiesiog iš Lietuvos didikų buvo „ne lygis“, šaknų ieškota Vakaruose (beje, įdomu, kad ne Rytuose – giminiavimasis su stačiatikiais nebuvo prestižo reikalais, ir net tie patys LDK rusėnai ilgainiui „sulietuvėdavo“ ir pereidavo į katalikybę). Vienas to pavyzdys – Pacų giminės bičiuliavimasis su Pazzi gimine iš Italijos, nors nieko bendro, išskyrus panašiai skambančią pavardę šios giminės neturėjo.

Negalėčiau sakyti, kad „Galia ir tradicija“ visomis prasmėmis puiki. Ji užima gana keistą vietą tarp literatūros žanrų: iš dalies tai istorijos mokslų populiarinimo knyga, tačiau joje faktų per daug, pasakojimas per daug suspaustas, kartais atrodo, kad tai tik jų rinkinys. Iš kitos pusės, kaip mokslinei knygai, ji per daug supopuliarinta, ir, vėlgi, tikriausiai trūksta gylio. Nors, va, Liutaurui ji patiko.

Stephen Hough: „Rough Ideas“

Knygos, Religija, Trupiniai, ,

Stephen Hough yra garsus pianistas, bet aš apie jį nieko nežinau, nes nelabai ką suprantu apie klasikinę muziką. O tai puiki priežastis paskaityti knygą, sudarytą iš jo internetinio dienoraščio įrašų: juk kuo tolimesnė sritis, tuo įdomiau sužinoti ką nors naujo.

Ne viskas man jo knygoje „Rough Ideas“ patiko, nes daug kur iš tiesų man trūko muzikinio išsilavinimo. Autorius nemažai laiko skiria kompozitorių kūrinių arba kokio nors garsaus menininko paveldui aptarti, nes man tiek kūriniai, tiek pavardės skamba panašiai artimai kaip Etiopijos parlamento batalijos – tiesiog neturiu reikiamo konteksto. Bet ten, kur tokių specifinių žinių nelabai reikia, sužinojau labai daug naujo apie pianisto profesiją. Tikrai nežinojau, kad kiekvienas fortepijonas skamba skirtingai, ir kad net tas pats fortepijonas dėl drėgmės ar suderinimo gali tapti visai nepakenčiamas. Kiekviena salė irgi skamba vis kitaip, tad koncertų salė yra lyg dar vienas instrumentas.

Knygoje sužinojau ir kas būna, kai pianistas pamiršta natas ar padaro klaidą (dažniausiai tai nieko tokio, čia kaip spektaklyje ką nors deklamuojant pakeisti vieną žodį – jei nerėžia ausies, tai gal viskas gerai). Pasirodo, šiais laikais į tokias klaidas visi žiūri labai neigiamai, mat publika pripratusi prie įrašų, kuriuose klaidų nebebūna, studijoje grojama tiek kartų, kol jau viskas skamba tobulai. Ausiai pripratus prie tobulo atlikimo, to tikimasi ir koncertų salėse, gyvo pasirodymo metu. Tai sukelia papildomą stresą atlikėjams, nes suklysti nebegalima. Prie to prisideda ir įdomi istorinė tradicija, kad jei pianistas groja be orkestro, tai jis turėtų groti mintinai, be natų. Sakoma, kad dėl to vyresni atlikėjai anksčiau išeina į pensiją, arba bent jau užsidaro įrašų studijose – groti publikai iš atminties tiesiog kainuoja per daug nervų.

Įdomus buvo ir palyginimas tarp koncertų ir įrašų leidybos: tai panašu į teatrą ir kiną. Teatre vaidinama gyvai, lygiai taip, kaip ir koncerte, kine galima sceną kartoti kad ir šimtus kartų, kol ji gaunasi tobula, panašiai kaip ir įrašinėjant kompaktinį diską. Tačiau tai du visai skirtingi meno žanrai, ir nebūtinai geras teatro aktorius bus ir geras kino aktorius. Lygiai taip, kaip nebūtinai geras koncertinis pianistas nebūtinai leis gerus įrašus.

Dalis knygos liečia ne su muzika susijusias temas, ir nors šios dalys žymiai labiau asmeninės, didžiąja dalimi jas norėjosi praleisti, nes tiesiog ne itin buvo įdomu. Nors intrigos yra ir ten: nepaisant to, kad autorius yra homoseksualus, jis iš protestantų tikėjimo atsivertė į katalikybę, ir jo gyvenime tikėjimas užima labai svarbią vietą. Pasirodo, net tai yra puikiai suderinama.

Romain Gary – „Aušros pažadas“

Pastebėjimai, ,

Šiek tiek gaila, kad Romain Gary „Aušros pažadas“ nepateko į mūsų klubo knygų sąrašą 2021-iesiems, nes šio Vilniuje augusio rašytojo autobiografiją norėjau perskaitęs aptarti su klubiokais. Viena, kad tai žymus rašytojas, kurio nieko nebuvau skaitęs, kita, kad visgi ši knyga kažkiek apie Vilnių, o trečia – turėjo būti įdomu paskaityti apie mamos ir sūnaus santykius. Tad, nors ir knyga nepateko į sąrašą, ėmiausi ją perskaityti dar šiemet.

Romain Gary ne tik kad pateisino lūkesčius, bet juos pilnai pranoko. Knyga ir ironiška, ir vietomis įtempta, santykiai su mama labai ryškūs, nors visai ne pagal šių laikų standartą – sūnaus saviraiškai vietos nedaug. Skaitai, ir lyg gaila, jog jis nugyveno ne savo, o savo mamos jam sukurtą gyvenimą. Bet, kita vertus, neatrodo, kad jis dėl to labai kentėtų – gal ir gerai, kad mama jį tokį „nulipdė“. Tai tokia knyga, kuri dar tavęs nepalieka net ir užvertus paskutinį puslapį, lygiai taip, kaip mamos įtaka sūnaus gyvenime nepalieka jos gyvenimui pasibaigus. Stipru.

Ši knyga yra šiek tiek ir apie Vilnių, bet tik šiek tiek. Tiesa, Romain Gary vaikystė prabėgo Basanavičiaus gatvėje, ten, kur dabar stovi jam pastatytas berniuko paminklas, bet tai tik tarpinė provincijos stotelė – šeima save laikė prancūzais (nors lyg pagal tautybę buvo Rusijos žydais) ir berniuko tikslas buvo tapti Prancūzijos ambasadoriumi, o ne ten kokia nors įžymybe gūdžiame Vilniuje. O jei dar pridėsime tai, kad mamai čia verslas ne iki galo susiklostė ir iš Vilniaus teko tuščiomis bėgti nuo kreditorių… Na, negali būti Vilnius Romain Gary sentimentalių prisiminimų miestas.

„Aušros pažadas“ moko, kad net turint neracionalias svajones, bet jomis beprotiškai tikint, galima šio to pasiekti. Tapti lakūnu, karo didvyriu, ambasadoriumi, žymiu rašytoju ir prancūzu, nors startuoji be pinigų Rusijos imperijos provincijoje abejotinos reputacijos šeimoje. Svarbu, kad nuolat šalia būtų tas, kas tave palaiko.

Ingvaras Butautas: „Anapus futbolo aikštės“

Pastebėjimai

Mane žavi knygos, kuriose rašoma apie dalykus, kurie man visai nepažįstami. Vilniaus „Žalgirio“ ultros Ingvaro Butauto pasakojimas apie futbolo aistruolių gyvenimą nuo pat sovietinių laikų iki šių dienų šį kriterijų atitinka su kaupu: apie sportą visiškai nieko nenutuokiu, o apie sirgalių muštynes gal tik kokį kartą puse ausies esu girdėjęs per žinias. Futbolo chuliganai man iki šiol buvo tik kažkoks tolimas Turkijos ar Anglijos reiškinys, net ir kur nors ant Vilniaus sienų užpurkštas užrašas „Pietų IV“ reiškė tiek pat kiek ir „Solomon“.

Knygą galima skaityti kaip tiesiog girtų chuliganų nuotykių aprašymus, bet toje beprotybėje yra tam tikros taisyklės ir papročiai (nors gal ne visi juos vienodai interpretuoja): neskųsti, puldinėti tik kitus ultras, turėti tam tikrą garbės kodeksą ir panašiai. Galų gale, tai daug energijos turinčių žmonių, kurie mėgsta pasimušti ir patirti nuotykius, klubas – ir, atrodo, pats futbolas tėra tik pretekstas. Skaitant tuo nuotykius ne kartą tenka stebėtis, mat jie tikrai labai tolimi nuo mano paties jaunystės patirčių. Bet skaityti įdomu, Ingvaras neblogai valdo žodį ir tekstas gana neprimityvus. Gal tik kokios nioliktos kelionės aprašymas tampa įkyriai besikartojantis, norisi jau ko kito, daugiau veiksmo ar daugiau įvairovės – bet, aišku, supranti, kad tikslus įvykių atpasakojimas yra skirtas ne tokiam kaip aš skaitytojui, o tai pačiai ultrų bendruomenei: tai jos metraštis, kronika, folkloras, paveldas. Ir čia didžioji šios knygos vertė.

Gilų įspūdį knygai besibaigiant paliko pasakojimas apie rungtynes, kuriose priešininkų komandoje žaidė Christiano Ronaldo. Visi bilietai buvo išpirkti, neliko jų patiems ištikimiausiems gerbėjams. Stadionas buvo pilnas sirgalių, kurie namuose atėjo ne palaikyti savų, o pažiūrėti į žaidžiančią žvaigždę, jiems žaidimas tik teatras, tik pramoga, o ne gyvenimo būdas. Net ir į stadioną nepatekę ultros nuoširdžiai stovėdami už jos ribų iki galo palaikė savo pralaiminčią komandą – žavėtis priešininkų žvaigždėmis yra tolygu išdavystei. Tam tikrų vertybių mums galima pasimokyti ir iš ultrų.

PS. Knygą įsigyti nėra paprasta, nes ją platina tik leidėjai. Už instrukcijas ir rekomendaciją esu dėkingas Simonui Bartkui.

Knygų klubo sąrašas 2021-iesiems

Pastebėjimai

Kaip ir kiekvienais metais, gruodžio mėnesį prie vyno taurės susidėliojame mūsų knygų klubo knygų sąrašą kitiems metams. Kartu tai būna proga aptarti metus ir pabendrauti įvairesnėmis temomis. Aišku, šiemet susitikimas dėl karantino kiek kitoks, bet susitikti su vyno taure nuotoliniu būdu irgi galima.

Pernai metais išbandėme idėją sausio mėnesį paskirti poezijos skaitymams: prisipažinsiu, kol kas poezijos neprisijaukinau ir sausio vis dar laukiu su šiokiu tokiu nerimu. Bet tradiciją tęsime ir tikiu, kad kada nors užtiksiu ir man patinkančius poetus. Tik nereikia per anksti nuleisti rankų.

Šiemet nutarėme išbandyti dar vieną žanrą, kurio iki šiol klube nebuvome skaitę, ir taip sąraše atsirado drama. Pradėsime nuo klasikinių Šilerio „Plėšikų“.

Štai visas, vėl ganėtinai rimtas, sąrašas:

SausisPOEZIJA(laisvas pasirinkimas)
VasarisKim Leine„Amžinybės fjordo pranašai“
KovasIvan Bunin„Arsenjevo gyvenimas“
BalandisMadelinne Miller„Kirkė“
GegužėMarselis Prustas„Prarastojo laiko beieškant. Svano pusėje“
BirželisVirginie Despentes„Vernonas Subutexas“
LiepaChimamanda Ngozi Adichie„Pusė geltonos saulės“
RugpjūtisATOSTOGOS 
RugsėjisOrhan Pamuk„Mano vardas Raudona“
SpalisFrydrichas Šileris„Plėšikai“
LapkritisAlberas Kamiu„Svetimas“
GruodisJurgis Kunčinas„Tūla“
2021 knygų sąrašas

Čia galima rasti sąrašus 2020 ir 2019 metams.