Kim Leine: „Amžinybės fjordo pranašai“
Šią knygą perskaičiau prieš kokį mėnesį, ir tik dabar prisėdau ją aprašyti: aptarėme ją šiandien Knygų klube. Knyga lyg ir patiko, bet iki šedevro netraukė, nors gal tai per daug užkeltų lūkesčių įtaka. Kaip ir kiekviename šiuolaikiniame romane, mėšlo, įvairiausių kūno skysčių, vaizdingų prievartos scenų čia netrūksta. Tai išraiškingos dekoracijos, kurios tikrai traukia dėmesį, bet kartais atrodo, kad po jomis taip nieko giliau ir nėra. Visa tai šokiruoja, bet perskaitai – ir galvoji, o kokia buvo to prasmė?
Knygos pasakojimas šokinėjantis, stiliai suraizgyti, dalis veikėjų epizodiški, be aiškaus vaidmens: pasirodo, kažkas vyksta, bet kokia to įtaka visam pasakojimui sunku suprasti. Atrodo, kad ir pati knyga kažkokia ištęsta, kai kurios jos dalys lyg turėtų būti atskirtos į visai kitas knygas ir pasakojimus. Juolab, kad puslapių ir taip nemažai. Gal skambu kaip senas bambeklis, nebesuprantantis šiuolaikinės literatūros, bet kažkas šioje knygoje „nedadirbta“.
Bet nesupraskit neteisingai: „Amžinybės fjordo pranašuose“ lygiai tiek daug dalykų, kurie man labai patiko. Gyvenimas Grenlandijoje, bažnyčios, karaliaus valdžios įtaka, vietinių „laukinių“ bendruomenės, purvas, nuodėmė, skurdas, žmogiškumas ir jo trūkumas – yra ten visko. Daniškas civilizacijos nešimas Grenlandijon buvo toks pat purvinas reikalas kaip ir kitų šalių kolonizavimas. Ir visai neaišku, kas tos civilizacijos turėjo daugiau: bent jau Amžinybės fjordo bendruomenė atrodo sugebėjo gyventi gana civilizuotai ir be oficialių civilizacijos nešėjų pagalbos.
Sakoma, jog jei knyga sukėlė emocijas – tai gera knyga. Emocijas ji tikrai sukėlė, gal tik ne pačias geriausias. Mano mėgstamiausia knyga ji tikrai netaps, bet jos tema — labai įdomi.