Daiva Šeškauskaitė „Erotika tautosakoje“
Seniai seniai, prieš gerą dvidešimtmetį, Vilniaus Universiteto Ekonomikos fakulteto pirmakursiams, būdavo dėstomas kursas „Mokslinių tyrimų pagrindai“. Apie mokslinius tyrimus ten nieko mokoma nebuvo, tačiau ištisą semestrą ar du į galvas buvo griežtai įkalami šablonai, kaip turi atrodyti bet koks mokslinis darbas: turi būti turinys, literatūros sąrašas su ne mažiau nei X citatų (bet pageidautina ir ne daugiau nei Y), turi būti suformuluoti darbo tikslas ir uždaviniai, kokiu šriftu tokį darbą reiktų rašyti, kokius tarpus tarp eilučių palikti ir pan. Nuo to laiko rašyti „mokslinius darbus“ aš nuoširdžiai nekenčiau ir tai man padėjo suprasti, kad akademinė karjera – ne man. Tačiau tokius „mokslinių tyrimų pagrindus“ yra išmokę nemažai Lietuvos socialinių mokslų ar humanitarinių mokslininkų, ir, jeigu tik paimsi kokią nors monografiją ar disertaciją, šabloniškas stilius ir perdėtai moksliškas kalbos stilius dominuos. Knygos rašomos recenzentams, o ne platesnei auditorijai, kalba pilna bereikalingų klišių ir copy-paste struktūrų iš kitų darbų. Tokių knygų skaitymas yra vargas be malonumo, nors skaitant analogiškus užsienio mokslininkų darbus širdis dainuoja. Matyt, taip Lietuvos akademinei visuomenei reikia, svarbu ne kad darbas būtų plačiai skaitomas, o kad atitiktų reikalavimus.
Daivos Šeškauskaitės monografija „Erotika tautosakoje“ yra vienas iš tokio mokslinio darbo pavyzdžių. Tema labai įdomi, bet sugebėta ją pateikti įprastiniu nuobodžiu mokslinio darbo stiliumi. Kaip iliustraciją, pateikiu recenzento nuomonę:
Darbe suformuluotas tikslas – pateikti erotiškumo atvejus, minimus tautosakoje ir juos analizuoti, aiškintis ir atskleisti jų prasmę.
Siekiant iškelto tikslo, tyrimui keliami šie uždaviniai: a) apibūdinti meilės sąvoką lietuvių kalboje, tautosakoje ir mitologijoje; b) išaiškinti supratimo sąsajos apie erotiką atvejus kaip žmogaus patirties ir elgesio modelius, kurie yra susiję su erotika lietuvių kalboje, tautosakoje, mitologijoje ir nagrinėti su ja susijusias problemas; c) pateikti panašumus bei esminius skirtumus tarp sąvokos erotika ir jos prasmės lietuvių kalboje, tautosakoje ir mitologijoje; d) palyginti ir įvertinti erotikos supratimą seniau ir dabar meilės kontekste; e) nagrinėti erotinius simbolinius ir juos išaiškinti; f) pateikti erotiškumą pristatančias išvadas (p. 3). Manau, kad uždaviniai suformuluoti racionaliai, jų sprendimas padėjo pasiekti tikslą.
– https://daivaseskauskaite.lt/produktas/knyga-erotika-tautosakoje/
Ruošiant knygą iš tiesų yra nuveiktas didžiulis darbas sistemingai surašant visas metaforas, kurios lietuviškoje tautosakoje reiškė su erotika ir seksu susijus dalykus. Čia daug dėmesio skiriama rūtų vainikėliui, kaip mergystės simboliui, bernelio žirgeliui – vyriškumo metaforai. Knygoje pateikiama šimtai pavyzdžių, šimtai simbolių, begalės citatų ir nuorodų. Tai tikrai geras mokslinis darbas, kurį paruošti tikriausiai užtruko ne vienerius metus. Netgi galima nekreipti dėmesio į knygos stilių – joje daug įdomių faktų, tad, besidominčiam šia tema, galima atrasti daug naujų įdomybių. Man tai patiko. Sužinojau ir apie dievą Pizių (nors daug kas mano, kad tai mitas – kritinio požiūrio į tautosaką irgi reikėtų daugiau), ir apie baltų daugpatystę, ir apie laumes didelėmis krūtimis žlugtą vanojančias.
Tik perskaičius knygą neapleido keistas jausmas, kad čia kažkas ne taip. Mūsų tautosakoje viskas, kas susiję su erotika ir seksu pateikiama kažkaip abstrakčiai, per aplinkui, per metaforas. Visur tik vainikėliai ir žirgeliai, vulgariausia, ką sutiksi – tai svirtis leidžianti kibirą į šulinį. Nejaugi mes iš tiesų tokie išskirtinai drovūs? Romėnai falus nešiojo kaip amuletus ir grafičiuose piešdavo nešvankybes, Boccaccio „Dekamerone“ apie sueitį ir neištikimybę rašoma be jokių užuolankų. Net Donelaitis „Metuose“ rašo, jog būrai rudens šventes švenčia su nešvankiomis dainomis:
Štai visi svoteliai, su pasimėgimu valgę
Ir tirštų maukelių jau dosnai prisisiurbę,
Poterių, kaip krikščionims reik, skaityt užsimiršo
Ir kaip kiaulės almono (tikt gėda sakyti)
Kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimanė
Nepalieka jausmas, kad mūsų supratimas, kas yra tautosaka, yra labai ribotas: tai arba dainos ir pasakojimai, kuriuos XIX amžiuje surinko romantizmo šviesuoliai, arba jau XX amžiuje kas nors užrašė iš sermėgomis apsigaubusių bobučių ekspedicijų po kaimus metu. Padorioje kompanijoje vulgarūs anekdotai nepasakojami, o labiau padoresnių už raštingus profesorius ir klebonus, rinkusius tautosaką, turbūt nelabai gali būti. Net ir šiais laikais istorijos, kurias įkaušę kaimo vyrai pirtyje pasakoja apie „bybius“ ar „pyderus“ (net akį rėžia tokius žodžius matyti spausdintus) lieka neužrašytos. Ir tada atrodo, jog lietuvių gentys buvo itin drovios, niekada nesikeikė, apie nešvankius dalykus kalbėjo tik metaforomis. Į mūsų protėvius vis dar žiūrime per romantizmo akinius, lyg gyvenimas anksčiau buvo tyresnis, ne toks „sugadintas“, lyg anksčiau buvome gal ir neišsilavinę, bet morališkai stipresni. Tai – gražus įvaizdis, tik, bijau, nelabai atitinkantis realybės. Visi mes tokie patys žmonės, net ir mūsų protėviai.