Poezija Knygų klube: Percy Bysshe Shelley „Ozimandijas“

Jau tapusi tokia tradicija, kad sausio mėnesį knygų klube paskiriame poezijos skaitymams. Pamenu, jog pernai buvo sunku pasirinkti ką skaityti – poeziją jaukinausi labai sunkiai. Šiemet buvo kiek lengviau: jau nuo pat gruodžio pradžios buvau nusprendęs skaityti anglų poeto Percy Shelley sonetą „Ozimandijas (graikiškai – Ramzis), tik teko kiek pavargti, kol radau lietuvišką jo vertimą. Pasirodo, kažkada seniai jį yra vertęs Aleksys Churginas, tačiau vertimas ganėtinai silpnai atskleidžia angliško teksto didybę. Bandžiau kažkiek ir pats patobulinti, bet galiu pasakyti – nuo šiol į verčiančius eilėraščius žiūriu su žymiai didesne pagarba. Atitaikyti ne vien taiklų žodį, bet ir ritmą, rimą, prisitaikyti prie soneto taisyklių, jambinio pentametro eilėdaros yra daug reikalų. Štai visos trys versijos vienoje vietoje.

I met a traveller from an antique land,
Who said—“Two vast and trunkless legs of stone
Stand in the desert. . . . Near them, on the sand,
Half sunk a shattered visage lies, whose frown,
And wrinkled lip, and sneer of cold command,
Tell that its sculptor well those passions read
Which yet survive, stamped on these lifeless things,
The hand that mocked them, and the heart that fed;
And on the pedestal, these words appear:
My name is Ozymandias, King of Kings;
Look on my Works, ye Mighty, and despair!
Nothing beside remains. Round the decay
Of that colossal Wreck, boundless and bare
The lone and level sands stretch far away.”

Ateivis iš nežinomos šalies
Man pasakojo: -Smėlyje, tarp tyrų,
Dvi stabo akmeninio kojos tvyro,
Galva galiūno guli netolies,
Ir iš jo veido išraiškos valdingos,
Iš lūpų, tartum šypsančių šaltai,
Jauti besotę aistrą – ir matai,
Kaip ją išreiškė meistras nemirtingas.
Ant pjedestalo įskaitai žodžius:
„AŠ –OZIMANDIJAS, RYTŲ KARALIUS,
Kurio darbai per amžius nepražus.
Visi šventai klausykit mano valios!”
Nyku aplink. Nei medžio, nei žolelės...
Tik liula smiltys po laukus tuščius.

Keleivis tolimos šalies
Man sakė: -Smėlyje, tarp tyrų,
Dvi stabo akmeninio kojos styro,
Galva galiūno dunkso netolies.
Ir iš jos veido išraiškos valdingos,
Iš lūpų, tyliai šypsančių šaltai,
Jauti besotę aistrą – įstabiai
Ją ten įrėžė meistras talentingas.
Ant pjedestalo įskaitai žodžius:
„AŠ – OZIMANDIJAS, VISŲ KARALIUS,
Kurio darbai per amžius nepražus.
Drebėkit ir klausykit mano valios!”
Nyku aplink. Nei medžio, nei žolelės...
Tik smiltys pusto po laukus tuščius.

Richard Mabey: „The Cabaret of Plants“

Jei gerai pamenu, tai šią knygą kažkuriame Londono knygyne pagriebiau dėl viršelio ir iliustracijų – atrodė, jog turėtų būti visai įdomu paskaityti kažką gana lengvo apie botaniką. Tekstai iš tiesų lengvi ir gražūs, bet gylio juose visgi mažokai. Na, ar bent jau tikėjausi daugiau.

Knygoje yra beveik trisdešimt skyrių apie įvairius augalus ir kuo jie ypatingi. Kažkiek trupinių apie jų biologiją, gyvenseną, bet daugiau apie tai, kuo jie svarbūs kultūriškai: kukmedžiai yra neabejotinas Anglijos bažnyčių šventorių medis, ąžuolai vertinami dėl tvirtybės (ir anaiptol ne dėl to, kad sugeba nugyventi tokį ilgą amžių – čia kukmedis arba alyvmedis laimi be didelės kovos), orchidėjos tapę populiariausiomis kambarinėmis gėlėmis, gigantiškoji viktorija yra pačiu gražiausiu augalu ir panašiai. Neabejoju, jei šią knygą būtų rašęs ne britas, o lietuvis, ten deramą vietą užimtų skyrius apie rūtas.

Nors šie trumpi pasakojimai apie augalus ir ne itin užkabino, bet keletą naujų dalykų tikrai sužinojau. Nebuvau pagalvojęs, kad Viktorijos laikų Britanijoje botanika buvo tokia visiems svarbi. Botanikos sodai sulaukdavo milžiniško lankytojų srauto, nes jų kolekcijos buvo nuolat papildomos naujais pavyzdžiais iš kolonijų: naujos gėlės tapdavo naujomis sensacijomis, ir susižavėję minios pulkais traukdavo žiūrėti kokio nors pirmą kartą pražydusio kaktuso. Skirtingi sodai varžydavosi, kuris pirmas išaugins kokią nors nematytą gėlių veislę ir galės parodyti jos žiedus: įtampos šiose varžybose buvo ne ką mažiau nei šiuolaikinėse Dakaro lenktynėse. Šiais laikais tai jau sunkoka įsivaizduoti. Nenuostabu, jog tuo metu suklestėjo ir botaninių piešinių menas, tapo madinga namuose laikyti kambarines gėles, kurti sodus buteliuose ar uždarose stiklinėse dėžėse.

Mūrininkų vertybės duomenų sistemoms

Skaitant Diana Darke knygos skyrių apie viduramžių mūrininkų gildijas man įstrigo jų deklaruojamos vertybės, kuriomis turėtų būti vadovaujamasi statyboje. Geras statinys turi būti gražus, tvirtas ir patogus. Kaip suprantu, šias vertybes perėmė ir vėlesnieji laisvieji mūrininkai, kurie fizinių akmenų jau nebetašė. Šių raštuose teisingas gyvenimas irgi stovi ant trijų kolonų: grožio, stiprybės ir išminties.

Dirbu su įvairiausiomis duomenų sistemomis, duomenų bazėmis ir jų analize. Tai ganėtinai toli iki viduramžių katedrų statybos, bet kažkiek panašumo stipriai prisimerkus įžiūrėti galima: tai sudėtingos sistemos, kurias ne vienerius metus kuria ištisos komandos žmonių, ir nebūtinai pagal vieną aiškų nekintamai patvirtintą detalųjį planą. Tikiu, kad ir kuriant duomenų sistemas galima vadovautis tomis pačiomis trimis vertybėmis.

Grožis. Duomenų ataskaitos turi būti ne vien funkcionalios, bet ir estetiškai gražios. Svarbu ne vien duomenų teisingumas, bet ir jų pateikimas: teisingai parinkti šriftai, spalvos, grafikų dizainas leidžia duomenis žymiai lengviau suprasti. Galutinis duomenų vartotojas dažniausiai yra ne programuotojas ar analitikas, o vadovas arba išorinis klientas, kuris tikriausiai neturi daug laiko ir noro gilintis į duomenų subtilybes, todėl viskas jam turi būti aišku iš pirmo žvilgsnio. Nereikia pamiršti teisingų grafikų ir ašių pavadinimų, legendų, santrumpų išaiškinimo, reikia visose ataskaitose naudoti tokias pačias spalvas ir datos formatus. Net jeigu ruoši tik paprastą Excelio ataskaitą, verta įdėti papildomai pastangų tam, kad ji būtų aiški ir graži, o ne atrodytų kaip plikas atsitiktinių skaičių kratinys.

Stiprybė. Duomenų sistemos turi būti „tvirtai suręstos“: jos neturi sugriūti papūtus stipresniam vėjui ar nežymiai pasikeitus aplinkai. Sistemas reikia stengtis kurti taip, kad pasikeitęs duomenų formatas paduodamas iš išorinio tiekėjo ilgam „neužlenktų“ viso duomenų ūkio. Faktas, kad duomenų struktūros nuolat keičiasi, vieni laukai atsiranda, kiti išnyksta. Faktas, kad keičiasi ir duomenų kiekiai. Faktas, kad kartais duomenys vėluoja. Faktas, kad kartais vienu metu ataskaitas nori pažiūrėti šimtus kartų daugiau vartotojų nei įprastai. Faktas, kad kartais duomenys dingsta ir fiziškai, tad reikia juos atstatyti iš atsarginės kopijos. Realybėje nutinka labai daug neplanuotų dalykų, tačiau duomenų sistema turi būti pakankamai stipri juos atlaikyti, ar bent jau suprasti, kada reikia neprikūrus dar didesnių problemų tvarkingai nuleisti rankas.

Patogumas. Visos kuriamos sistemos turi būti patogios klientui. Niekada nereikia pamiršti, jog dirbama klientui, o ne savo pačių patogumui: žali duomenys csv formatu yra patogūs analitikui, bet nesuprantami vadovui. Analitikui gal būt patogu duomenis pasiimti per SQL užklausą, bet gal būt klientui reikia tik nuolat po akimis matyti kelis pagrindinius skaičius. Nereikia pamiršti, kad klientas ne visada gali iki galo teisingai išreikšti savo poreikius: reikia stengtis suprasti, ką tais poreikiais klientas nori pasiekti. Gali būti, jog jis nori vienokios specifinės ataskaitos Excel formatu, bet iš tiesų jis tuos duomenis įkels į kitą sistemą ar ataskaitą – gali paaiškėti, jog lengviau duomenis ten patiekti tiesiogiai, o ne per Excel bylas. Duomenų sistemos sėkmę užtikrina patogus problemos sprendimas klientui, o ne vien tik aklas techninės specifikacijos išpildymas.

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio. I tomas. 1970-1975.

Ne vienas, kuris šią knygą laikė rankose, iš karto pasakys – ją tiesiogine prasme sunku skaityti. 1250+ puslapių tomas yra itin nepatogus. Žmona antrąjį ir trečiąjį tomus, kurie tokių pat apimčių, naudoja kaip jogos kalades. Nors irgi sako, kad nelabai tinkami.

Sunku skaityti ir dėl to, kad Baltušio kalba tokia primityvi ir vienoda. Tie patys šabloniniai išsireiškimai, tos pačios pasikartojančios temos. Per tuos šešerius metus, kuriuos apima pirmasis tomas, nelabai kas ir įvyko. Dirbau. Nelabai sekėsi. Įdomu, kodėl manęs nepripažįsta. Ieškojau batų parduotuvėse. Kaip džiaugiuosi, kad mano gyvenime yra meilužė Dalia. Išsireikalavau dukrai kooperatinį butą. Kiek čia man beliko gyvent. Bariausi su žmona. Nekenčiu Mieželaičio. Ir Bieliausko. Ir Sluckio. Ir visų kitų. Gal Paukštelis toks nieko. Sniečkus tai vat buvo žmogus. Kaip gera, kad yra Dalia, duok dieve jai sveikatos. Šiandien pagirios. Monika (žmona) nepatenkinta. Net labai.

Nekenčia jis beveik visų, o pavydi absoliučiai daugumai: kas geresnį butą turi ar geriau gyvena, kas dėmesio daugiau spaudoje sulaukia, kas partijos malonėje maudosi. Kažką rašo, dar daugiau važinėja po provinciją dalyvaudamas „susitikimuose su rašytojais“, geria. Nors labiau geria Širvys, tą tai reik moralizuoti. Visur įsitikinęs savo teisuoliškumu, žodžiu, šlykštus diedas. Net labai.

Kaip pakomentavo Justinas Žilinskas, Baltušis yra tikrasis nacionalkomunistas: komunistų santvarka kaip ir gera, nes va kiek gero žmonėm padarė (na, ir jam tokį statusą suteikė – jis nomenklatūros dalis, septynis kartus liaudies deputatas), gerovę sukūrė. Gerai ir tai, kad lietuvybę kažkiek palaiko, vis ne caro valdžia, kur lietuvių kalbą draudė. Nors rusai šlykštūs, jų imperializmas jam nepatinka. Kita vertus, jis mato, kad kažkaip čia šitoje komunizmo gerovėje ne viskas taip, kaip turėtų būti: viską gali gauti tik per blatą (o blatų tai jis tikrai turi), ir net su blatu kažkaip prasčiau viskas gaunasi nei vakaruose. Paradoksas kažkoks.

Sovietmečio veikėjų nepažįstu, pažįstamų pavardžių radau gal vieną ar dvi, tad smulkūs faktai ir fakteliai ne itin mane domino. Bet labiausiai turbūt man įstrigo tai, ko knygoje nėra: o knygoje visai nėra idėjų svarstymų, nuosavų minčių. Atrodo, jog tik esi didelės sistemos dalis, be savo nuomonės – atlieki tau primestą funkciją, nueini kur reikia, pasakai ką reikia, skaitai „Literatūrą ir meną“ bandydamas suprasti ar jau esi valdžios nemalonėje, ar dar viskas gerai, visada gyveni baimėje, jog kažkas partijoje tavęs neužstos. Šiame gyvenime nėra jokios saviraiškos, jokios nuosavos minties. Tik baimė, ar tavo knyga bus pakankamai teisinga, kad ją išleistų ir neatimtų iš tavęs turimų privilegijų. Kažkaip žema ir liūdna – atrodo, jog gerbtum jį labiau jei būtų iki gyvo kaulo komunistas, giliai tikintis savo idėjomis. O čia tik įrašai apie tai, kaip nenuėjo į kažkokį tarptautinį posėdį Maskvoje, nes pasinaudojo proga nusipirkti deficitinio tepalo brolio Žiguliui ir piktinimasis, kad negavo kelialapio į Valakampių pensioną. Žydai atėmė. Kanovičius, gyvatė, kaltas.

„Literatūroje ir mene“ pastaruoju metu buvo spausdinami Tomo Venclovos „Laisvėjimo dienoraščiai“ – ten visai kito kalibro reikalas. Diskutuojama apie idėjas, susitinkama su asmenybėmis, aptariamos aktualijos. Kažko panašaus tikėjausi ir čia. Deja. Pats kaltas. Pats.

Kol kas dar nežinau, ar imsiuosi ir antrojo bei trečiojo tomo. Gal kiek pailsėsiu ir teks imtis. Žiūrėsim. Žiūrėsim.

Diana Darke. Stealing from the Saracens. How Islamic Architecture Shaped Europe.

Pirma šiemet užbaigta knyga – apie architektūros istoriją. Labai gražiai išleista, su daug iliustracijų, be kurių ši knyga prarastų didžiąją dalį savo žavesio. Knygoje teigiama, kad pagrindiniai Europos architektūros elementai, katedrų dizainas ir statybos technologijos yra nusižiūrėtos iš Islamo pasaulio. Tam pateikiama begalės pavyzdžių, atrodo, jog visa gotika yra nusižiūrėta nuo Islamo architektūros: aštrios arkos, „mauriškos“ arkos, špiliai – minaretų imitacija ir panašiai.

Iš tiesų, iki Kryžiaus žygių į Jeruzalę, arabų architektai buvo žymiai labiau pažengę (tarkim štai taip atrodo 715 metais Umajadų dinastijos statyta didžioji mečetė Damaske). Prisidėjo ir tai, kad Kryžiaus žygių dalyviai Jeruzalėje esančią Al-Aksos mečetę ir Uolos kupolo šventyklą palaikė Karaliaus Saliamono šventykla – tapo madinga visur bažnyčias Europoje statyti su kupolais. Architektūra pasikeitė: vietoj simetriško klasicizmo pradėta siekti vis aukštesnių stogų ir platesnių kupolų bei erdvių. Pastato išorė tapo ne tokia svarbi – tam, kad išlaikyti sunkius stogus, reikėjo ne itin gražių atramų, bet pati pastato konstrukcija darėsi vis sudėtingesnė. Pradėta eksperimentuoti su įvairiausiomis arkomis, kurias jau buvo išradę arabų architektai.

Iš Rytų atėjo ne vien įvairios arkos ir kupolai – nusižiūrėtos ir stiklo technologijos, atsirado vitražai. Pasikartojantys ornamentai, kolonų miškai irgi yra rytų idėjos. Šios idėjos toliau plito per prekybinius kelius (Venecijos architektūra labai „saracėniška“ – šv. Morkaus bazilika žymiai labiau primena mečetę nei katalikišką katedrą), per Ispanijos atkariavimą iš maurų. Arabų ir persų architektūros idėjos užkariavo Vakarų Europą.

Buvo įdomu sužinoti ir apie katedrų statytojų gildijas. Pastatyti katedrą reikdavo labai specifinių žinių, o specialistai nebūtinai buvo vien krikščionys. Jie keliaudavo nuo projekto prie projekto, veikė lyg tarptautinės statybų bendrovės, nekreipdamos dėmesio į darbuotojų tautybę ar netgi religiją. Gildijos laikydavosi trijų principų: statinys turi būti gražus, patvarus ir patogus naudoti. Įsidėmėtina, kad statinys neturi būti pigus, ir neturi būti pastatomas greitai. Manau, tai pritaikoma ne vien statybos darbui.