Gal architektūros studijas krimtusiems ši knyga ir nepaliks didžiulio įspūdžio, bet man ji buvo labai vertinga. Joje išsamiai, su daugybe pavyzdžių (išnašų joje ne šimtai, o tūkstančiai!) pasakojama paskutinio šimtmečio architektūros istorija: modernizmo iškilimas, šiuolaikinės architektūros tendencijos ir panašiai. Taip, knyga turbūt neobjektyvi, nes joje labai aiškiai išsakomas brutalizmo, modernizmo ir panašių madų absurdas. Bet jei patiko Jane Jacobs „The Death and Life of Great American Cities“, tai tikrai patiks ir ši knyga.
It is impossible to create pleasant, ordinary, humane streets or places when every architect is straining to be ‘original’. […] The desire to be ‘original’ has destroyed uniformity, yet uniformity is what makes many historical streets and towns agreeable.
– Making Dystopia
XX amžiaus pradžioje pradėjęs populiarėti modernus Bauhaus architektūros stilius rėmėsi keletu pagrindinių idėjų. Namai turi atspindėti technologinį progresą, jie yra mašinos, kuriose gyvenama, todėl jos turi būti ne tiek gražios, bet tiksliai atlikti savo funkciją. Geriausia, kai namas projektuojamas mokslu ir skaičiavimais, o ne estetiniu grožiu (nors, pirmieji modernizmo namai buvo brangesni nei tradicinės architektūros kūriniai). Kiekvienas architektas norėjo kuo labiau išsiskirti, kuriant savo kūrinį – dažniausiai projektuojant pastatą neimama į galvą jo aplinka, pastatas prie jos neturi derintis (toje dvasioje po antro pasaulinio karo sugriauti rajonai be didelių skrupulų buvo visiškai nušluojami, nes buvo kuriamas naujas, modernistinis pasaulis). Automobilių srautas – vienareikšmiškai teigiamas progreso indikatorius, todėl gatvės buvo platinamos, kuriamos didžiulės parkavietės, o į sugrūstus senamiesčius žiūrima kaip į senovinę atgyveną.
The purely functional or empirical city will be a dreary place, unrelieved by any of those finer, unquantifiable aspects that make life rise above the level of the anthill. But since so much of contemporary society is ordered upon the concept of easily measurable phenomena capable of being fed into a databank, it is obvious that those things of the spirit, of the mind, of the finest aspirations of humankind, being unmeasurable, will not be included in any final analysis. People respond to beauty and to ideals: the terrifying growth of vandalism, conjuring up images of blight, of smashed lifts, of broken panes of glass, of painted or sprayed slogans, and of other unpleasant manifestations of a contemporary malaise is not inexplicable. Uninformed alterations to existing buildings and the erosion of quality in the environment as a direct result of the cult of Modernism are also aspects of vandalism.
– Making Dystopia
Ornamentai, originalūs papuošimai – irgi modernizmo priešprieša. Į Art Deco modernistai irgi žvelgė su tam tikra panieka. Idealus modernus namas – baltų lygių sienų, betoninis, švarus, tvarkingas, plokščiu stogu, dėžutė. Industriniam pasauliui labiausiai ir tinka namai, kurie panašūs į gamyklas. Nenuostabu, kad modernizmą itin mėgo totalitariniai rėžimai: tiek nacistinė Vokietija, tiek komunistinė Tarybų Sąjunga. „Sukursim naują geresnį mokslu paremtą pasaulį!“ — jiems labai tinkamas šūkis, ir nesvarbu, kad tame moksle nebėra dvasios. Nenuostabu, kad dauguma modernistinių pastatų tapo baisiais monstrais, kuriuose nedaug kas nori gyventi.
Much contemporary ‘architecture’ seems to be conceived on the premiss that it has no neighbours, and ‘designed’ in a vacuum, as though in a desert, or somewhere where there is an infinite amount of spare land, which is patently not the case. Fitting in, designing with sensitivity to surroundings, ‘keeping in keeping’, if not actively discouraged, are clearly not high on the agenda in schools of architecture, where Modernists have always oafishly insisted that any addition to existing fabric should be ‘frankly of our day and age’.
– Making Dystopia
Mados keičiasi, modernizmą pakeitė post-modernizmas, bet vis dar kuriami originalūs monstrai, kurie po pusės šimtmečio atrodo liūdnai apsilupinėję ir nutriušę. Gal tik pliką betoną pakeitė stiklas, kuris tapo populiariausia statybine medžiaga. Pasižiūrėjus į šiuolaikinių gyvenamųjų pastatų projektus irgi dažniausiai rasime tik „IKEA“ stiliaus dėžutes. Gaila, kad net tarpukario Kauno architektūros stilius išėjo iš mados.