Egill Bjarnason: „How Iceland Changed the World: The Big History of a Small Island“

Kartais reikia skaityti ilgas ir išnašomis apkarstytas rimtų istorikų knygas, o kartais pakanka paprastos ir nuotaikingos žurnalisto knygelės apie šalies istoriją. Sunkios knygos apie Islandijos viduramžių politines intrigas bei būtovės verpetus matyt neįveikčiau, o štai keli šimtai puslapių lengvo skaitalo – pats tas keliems rudens vakarams.

Islandija – labai maža šalis. Ypač – gyventojų kiekiu, nes joje gyvena tiek, kiek pusėje Vilniaus. Tačiau pasaulio istorijoje Islandija pasižymėjo ne kartą: islandai pirmieji iš europiečių atrado Ameriką, jie pirmieji iš Šiaurės šalių užrašė legendas ir sagas, nuo 930-ųjų metų turi savo parlamentą, suorganizavo garsiausiais Šaltojo karo šachmatų varžybas tarp Fišerio ir Spaskio, pirmieji išsirinko moterį į prezidentes, pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę (deja, šis faktas knygoje nepaminėtas). Tiesa, jie pasižymėjo ir ne tokiais gerais dalykais: Islandijos ugnikalniai viduramžiais yra sukėlę kelis metus trukusį globalų klimato atšalimą, Eyjafjallajökull‘io išsiveržimas kelioms savaitėms buvo paralyžiavęs oro eismą virš Europos, o 2008-ųjų finansų krizė nuskandino ne vieną milijardą britų indėlininkų pinigų, mat jie buvo paskolinti Islandijos bankams, kurie ėmė ir užsilenkė. Būdama itin maža, Islandija vis sugeba atsirasti įvykių sūkuryje, net jei geografiškai ji yra visiškoje periferijoje.

Geografinė padėtis, aišku, lėmė ir Islandijos politiką. Per Antrąjį Pasaulinį karą Islandiją buvo užėmę Britų bei Amerikonų pajėgos, tad jiems nori nenori teko rinktis puses. JAV pajėgos pasiliko dar penkiasdešimčiai metų – strategiškai Islandija svarbi užsitikrinant nevaržomą susisiekimą Atlanto vandenynu. Nors pati Islandija neturi savo kariuomenės, ji yra NATO narė. Tai duoda labai rimtą balsą diplomatijoje: Islandijos diplomatai pasistengė, kad atsirastų Izraelio valstybė, jie pirmieji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Kai esi toli nuo bet ko, galima elgtis drąsiai. Sako, kad kol Islandija priklausė Danijos karūnai, į tolimą provinciją buvo žiūrima labiau per humanitarinės pagalbos, o ne naudingos žemės pusę: gyvenimas Islandijoje skurdus, šaltas ir sunkus. Tik po JAV bazės įkūrimo pasipylė pinigai, o vėliau ir turistai. Išskyrus tuos kelis metus, kai islandai žvejai sugalvojo tapti bankininkais, ir dabar gyvenama tik iš turizmo ir žvejybos.

Beje, įdomus faktas: Islandijoje nuo 1915 metų iki 1989-ųjų buvo uždraustas alus. Pradžioje buvo draudžiamas bet koks alkoholis, bet ispanai greitai išsiderėjo galimybę eksportuoti vyną, o vėliau buvo panaikintas draudimas stipriesiems gėrimams (mat juos vis tiek vietiniai distiliavo savoms reikmėms). Tad ilgą laiką buvo leidžiama gerti sviską, kas stipriau nei alus. Take that, Veryga.

Mėnesio atostogos nuo socialinių tinklų

Vienoje iš savo esė dar prieš antrąjį pasaulinį karą George Orwell rašė, jog jam neduoda ramybės viena mintis: kuo daugiau pasaulyje technologinio progreso ir masinės medijos, tuo mažiau vidutinis žmogus ką nors kuria. Dar prieš šimtą metų, kai kiekviename bute nebuvo radijo, žmonės atėję į svečius vienas kitą linksmindavo: grodavo pianinu, dainuodavo, deklamuodavo eilėraščius, gal būt net patys ką nors sueiliuodavo. Dažniausiai tai nebūdavo labai geros kokybės eilės, dainuodami irgi nusidainuodavo, nebūtinai pataikydavo į natas, bet kone kiekvienas stengdavosi ir bent kažkiek tobulėdavo. Atsiradus radijui ir muzikos įrašams daug kas pasikeitė: jeigu nori pasiklausyti muzikos, gali įsijungti garsaus dainininko įrašą ir pasaulinės kokybės muzika skambės tavo namuose: kaimyno žmona dainavimo kokybe čia niekaip negalės konkuruoti. Ilgainiui, šios technologijos dėka tapome pasyviais klausytojais, o nebe kūrėjais: mažai kam norisi kaimynų baliuje skambinti pianiną ar dainuoti arijas, paprasčiau įjungti radiją. Pacituočiau tiksliau, bet dabar nors užmušk niekaip neatrandu tikslios citatos, nors dar prieš kelias dienas buvau atradęs ją kažkuriame komentare interneto platybėse. Neužsisaugojai – nebeatknisi (tas man, beje, irgi neduoda ramybės).

Internetas, o ypač socialiniai tinklai, irgi juda ta pačia linkme: bent jau aš pastebiu, kad esu tapęs pasyviu skaitytoju, tik retkarčiais kam nors paspaudžiu „Like“ ir jau visiškai išskirtiniais atvejais parašau kokį komentarą. Bet dažniausiai tiesiog skaitau srautą, „skrolinu“, „skrolinu“, stabteliu, nes akis užkliūna už kažkieno naujos profilio nuotraukos, vėl „skrolinu“ tolyn, iki kol išblėsta vakaro jėgos ar jau būna laikas persijungti į kitą socialinį tinklą, kuriame viskas vyksta lygiai taip pat. Pačiam ką nors sukurti nekyla rankos, nes nesąmoningai lygini save su ką tik perskaitytais „influencerių“, žymių politikų ar ekonomistų tekstais ir po jais esančiais šimtais komentarų. Iš vienos pusės, mano nuomonė tikrai ne tokia svarbi, kad ji sulauktų tiek dėmesio; iš kitos pusės, pasiskaitęs tuos komentarus jų nelabai ir norėtum: ten vyksta atvira kova be taisyklių, įžeidinėjimų olimpiada ir aukštojo meistriškumo trolinimo varžybos. Gal tai ne man, geriau „paskrolinsiu“. Dar truputį. Ir dar.

Turiu tokią hipotezę, kad internetą sugadino statistika. Tol, kol kiekvienas nematė, kiek kas turi sekėjų, komentarų ar „patiktukų“, ir tol kol šie mažareikšmiai skaičiai nebuvo tapę interneto valiuta, internetas buvo žymiai įdomesnis. Niekas nieko nebandė parduoti, niekas neturėjo tikslo rašyti kuo aštriau „nes bus didesnė diskusija“, niekas „nekūrė contento“ – rašė kas patinka. Turbūt ir dabar rašo, tik automatiniai algoritmai tokių įrašų man beveik nerodo – viską nulemia statistika: populiarūs autoriai ir įrašai viską sraute nukonkuruoja. Tik, priešingai nei Orwello pavyzdyje, dabartiniai populiarūs autoriai nebūtinai dainuoja geriau už kaimyno žmoną, tiesiog kaimyno žmonos sraute nesigirdi, nes jos dainos „neoptimizuotos“.

Noriu pabandyti bent mėnesį nesinaudoti socialiniais tinklais ir atsiradusį laiką skirti kam nors kurti: ar įrašams čia, ar kokiai duomenų analizei, ar knygų recenzijoms (jų perskaitau kaip niekad daug, bet vis neprieinu prie jų aprašymų – vis „skrolinu“, „skrolinu“, „skrolinu“). Nebus lengva, mano priklausomybė telefonui yra panaši į užkietėjusio rūkaliaus įpročius. Lauki lifto? Patikrink Facebook. Turi laisvą minutę? Pažiūrėk, kas naujo Twitter. Važiuoji taksi? Būtinai peržiūrėk Instagram. Kažkurią dieną sąmoningai stengiausi neatidaryti Facebook programėlės – pagavau save tris kartus nesąmoningai ją atsidaręs. Aišku, kaip mat uždariau, bet buvo apie ką pagalvoti.

Atostogos nuo socialinių tinklų prasidės nuo savaitgalio.

Roberto Bolaño – „2666“

Šį storą storą romaną į rankas paėmiau dėl labai gerų atsiliepimų. Ją rekomendavo ir pažįstami, kurių nuomonę apie knygas labai gerbiu, ir pasaulinio garso literatūros kritikai. Sako, kad šis magnum opus autoriui turėjo atnešti Nobelio literatūros premiją (nors, tiesa, romanas buvo išleistas jau po mirties, o mirusiems Nobeliai neteikiami: matyt negyvėliai premijomis nepakankamai džiaugtųsi). Bet man jis pasirodė toks vidutiniškas. Vietomis kaip ir neblogas, vietomis kaip ir stipriai nuobodokas, vietomis neišbaigtas, vietomis per mažai redaguotas, o apskritai – ganėtinai ištęstas ir ganėtinai apie nieką.

Na, ne visai apie nieką. Apie Lotynų Ameriką, apie bukinantį smurtą prieš moteris, apie kažkur plaukiančią gyvenimo tėkmę, apie literatūros kritikus, rašytojus, leidėjus, žurnalistus. Knygą iš tiesų sudaro penkios knygos, kurios tarpusavyje beveik nesusijusios, bet nei viena jų iki galo manęs taip ir neužkabino, nepasiglemžė iš manęs laisvų vakaro valandų. Skaičiau, nes vis kažko tikėjausi, bet taip ir likau suvedžiotas. Taip, knygoje buvo nemažai įdomių inkliuzų, nemažai mažų istorijų, kurios lyg vijoklio šakelės išsiraizgydavo tolyn nuo pagrindinio pasakojimo, bet paskui kažkaip staiga nudžiūdavo nesukrovusios pumpurų anei žiedų. Toks ir tikslas: visi veikėjai knygoje greitai dingsta, nei viena istorija iki galo neišrišama, ir tik skaitytojas kaltas jei kažkada ima patikėti, kad pasakojimas link kažkur veda. Vienoje recenzijoje radau gerą knygos apibūdinimą: „ambicingas, bet deja, nenusisekęs, bandymas parašyti didingą ir įspūdingą romaną“. Likau kaltas, kad man trūko siužeto, trūko sudėtingų veikėjų asmenybių, trūko gilios temos, trūko to „vau!“ momento.

Aišku, „2666“ nėra smagi knyga, ji ir tokia nesiekia būti. Trys šimtai puslapių kone kriminalinės kronikos puslapių apie nužudytas moteris turi skaitytoją arba atbukinti, arba priešingai – leisti jam suprasti, kad kronika nėra vien statistika, po ja slypi realios asmenybės. Bet tai labiau vargina, po kiek laiko pradedi kovoti su savimi, kad nepraleidinėtum pastraipų. Iš kitos pusės, gal parašyti itin nuobodžią ir bereikšmę knygą yra didžio talento požymis? Gal iš tiesų tai postmodernistinis šedevras? Ar skaitytojui neturėtų būti gėda, kad jam tos moterys tapo tokios nesvarbios, kad net negali prisiversti visko iki galo apie jas perskaityti?