Shane O’Mara „In Praise of Walking“
Paskutinėmis 2020-ųjų metų dienomis supratau, jog karantino metu užsisėdėjau namie ir beveik nebejudu. Tada nusprendžiau trūks-plyš, bet kiekvieną dieną nueiti bent jau po 5 tūkstančius žingsnių. Žingsnių kiekis neambicingas, bet jį pasiekti kiekvieną dieną – gana nelengvas iššūkis. Kartais lyja, kartais tingisi, kartais šiaip nėra nuotaikos, bet jau daugiau nei 400 dienų savo tikslą pasiekiau. Sunkiausia buvo izoliuojantis sergant COVID: į lauką išeiti negali, o penkis tūkstančius žingsnių suvaikščioti bute sukant ratus aplink stalą ar migruojant tarp kambarių nelengva. Bet ir tai įveikiau.
Kad jau išsiugdžiau tokį vaikščiojimo įprotį, tai knygyne akis užkliuvo už Shane O’Mara knygos „In Praise of Walking“. Knyga trumputė, labai kuo neypatinga, bet perskaičiau maloniai. Joje pasakojama apie įvairiausius vaikščiojimo privalumus, pradedant tuo, kad mums išmokus vaikščioti ant dviejų kojų, atlaisvinome savo rankas nešuliams ir baigiant vaikščiojimo bendruomenine svarba: kareiviams žygiavimas padeda tapti koviniu vienetu, procesijomis ir eisenomis vienija žmones ir pan. Aišku, nereikia pamiršti ir vaikščiojimo teikiamų sveikatos privalumų: vaikštant patiriama žymiai mažiau traumų nei bėgiojant, o ir pavargstama mažiau, nors nauda sveikatai, širdžiai ne ką mažesnė.
Pats įdomiausias vaikščiojimo teikiamas privalumas – ėjimas padeda žmonėms būti kūrybiškesniems, leidžia pabūti su savo mintimis. Ypač, jei einant iš ausų nekyšo ausinės ir vaikštai vienas: einant negali „skrolinti“ interneto bei socialinių tinklų, vaizdai keičiasi gana lėtai, tad tai puikus laikas sau. Pastebėjau, kad tokių pasivaikščiojimų metu nudirbu daugiausiai darbų ir sugalvoju daugiausiai problemų sprendimų. Autorius sako, kad toks pasivaikščiojimas vien tik su savo mintimis prilygsta miegui – dažnai ryte pabundi su naujomis idėjomis. Einant nesunku pasiekti psichologo M. Csikszentmihalyi aprašytą tėkmės (flow) būseną ir nugrimzti į savo mintis.