John Lewis-Stempel: „The Sheep’s Tale“

Kaip gal ir nieko labai ypatingo, bet tai knyga, kurioje aiškiai matosi autoriaus aistra tiek avims, tiek rašymui: nedidukė trumpų pasakojimų kolekcija apie avių auginimą Britanijoje. Panašiai kaip internetinis dienoraštis su keleto pastraipų įrašais ir vis nauja istorija apie avių gyvenimą. Autorius jau ketvirtį amžiaus augina avis ir matosi, kad tikrai myli savo darbą: kiekviena avis turi ne vien vardą, jis pažįsta kiekvienos augintinės charakterį, prisimena jų gyvenimo istorijas ir sugeba jas įkvepiančiai papasakoti. Gal visgi kažkas tame avių auginime yra paliečiančio žmogaus sielą, kad tokie pasakojimai sugeba įtraukti. Pamenu Jeremy Clarkson serialo „Clarkson’s Farm“ pabaigoje Clarksonas sakė, kad metus praleidus fermoje labiausiai jaudinantis dalykas buvo avys. Nesvarbu, kad nešančios vien tik nuostolius, nesvarbu, kad vis išdykaujančios, pabėgančios, kvailokos, reikalaujančios rūpesčio ir dėmesio, bemiegių naktų priimant avinėlius, slaugant sužeistas ar ieškant paklydusių. Avys palieka stipriausią jausmą.

Einu pasekti autoriaus Twitteryje. Karo naujienas privalu kiek praskiesti žiniomis iš avių bandos gyvenimo.

„The Best British Travel Writing of the 21st Century“

Šis maždaug trisdešimties straipsnių apie keliones rinkinys buvo mano kelių mano dienų desertas: vis laukdavau progos, kada galėsiu patogiai atsisėsti su knyga rankose ant sofos ir nusikelti vis į kitą pasaulio kraštą. Šiuose straipsniuose nėra jokių patarimų keliaujantiems, jokių lankytinų vietų sąrašų ar rekomendacijų: geriausi kelionių aprašymai yra tie, kurie talentingai atskleidžia kelionės jausmą ir nuotaikas. Net nesvarbu ar keliaujama į tolimą egzotišką šalį, ar tyrinėjama savo gyvenamo rajono aplinka, nesvarbu, ar pro akis prabėga tūkstančiai spalvotų nematytų vaizdų, ar aprašomi naktiniame traukinyje keliaujantys žmonės – svarbiausia yra jausmas. O tie jausmai ir graudina, ir verčia susimąstyti, ir priverčia pajusti dulkių, karščio ir prakaito kvapą. Leidžia kartu su autoriais išgyventi religinius jausmus (vienas iš straipsnių aprašo Islamo hadžą Mekoje, kitame autorius lydi savo tėvo induisto pelenus iki Gango upės). Priverčia pagalvoti, ar neatrodome keistai ir juokingai su savo fotoaparatais bastydamiesi po primityvius Afrikos kaimus, kurie jau seniai yra tapę turizmo pinigų kalykla be jokios autentikos – ir ar iš viso tikrąją autentiką galima pajusti neperimant vietinių gyvenimo būdo ir tame kaime nepagyvenus porą metų be patogumų.

The essence of travel is not to move but to feel.

Sakoma, kad kelionės atveria duris naujiems potyriams ir naujiems požiūrio kampams. Bet tai tik dalis tiesos. Keliaudami mes kartu nešamės ir savo duris, tam kad jas laikytume privertas. Labai retai iš tiesų pakeičiame savo požiūrį, labai retai iš tiesų bandome suprasti kitas kultūras, sunkiai įsigyvename į jų pasaulėžiūrą. Pakeliauti kelias savaites su turistų grupe po čiabuvių kaimus neužtenka.

Serhii Plokhy – „Lost Kingdom: A History of Russian Nationalism from Ivan the Great to Vladimir Putin“

Turbūt ne mane vieną nustebino Vladimiro Putino vasario 24-osios dienos kalba, kurioje jis teigė, jog Ukraina niekada nebuvo normali valstybė, ji tik pasiklydusi Rusios (ne Rusijos!) dalis, todėl ukrainiečius, kaip šeimos narius, reikia išgelbėti nuo vakarų ir nacių įtakos. Serhii Plokhy knyga apie Rusijos nacionalizmo istoriją tvarkingai daug ką sudėlioja į lentynėles – nereikėjo Putino pareiškimais stebėtis, jie ilgos tradicijos tąsa.

Istoriškai Rusija save tapatinasi su Rusia – jau tūkstantį metų vienaip ar kitaip gyvuojančiu slavų genčių politiniu vienetu. Pradžioje tai buvo Kijevo Rusia, apsikrikštijusi rytų krikščionių tikėjimu. Vėliau vėliavnešiu tapo Maskvos kunigaikštystė, su Ivanu Rūsčiuoju gavusi naują misiją – suvienyti ortodoksų žemes ir atkurti Rytų Romos Imperiją. Nors Ivanas Rūstusis kilęs iš Rurikų dinastijos, bet jo Rusios identitetas tapo aiškiai nulemtas: tai nebe Novgorodo, nebe skandinavų, nebe vikingų identitetas. Ir vėlesniais laikais tapo nebemadinga priminti, kad rusų genčių ištakos yra skandinaviškos ar, neduok dieve, mongoliškos: rusai gavo misiją atkurti Rytų Romos Imperiją. O jei pasiseks, tai ir su Vakarų Roma bus galima susitvarkyti.

Rusia jau seniai dalinama į tris dalis: Didžioji Rusia (tikrieji rusai), Mažoji Rusia (ukrainiečiai) ir Baltoji Rusia (baltarusiai). Rusų manymu, visos šios dalys – ta pati tauta. Gal kalbanti tik šiek tiek skirtingais dialektais, bet jie visi to pačio lizdo: visi slavai, visi ortodoksai. Susitvarkę su mongolais, Maskvėnai didžiausią grėsmę matė Lietuvos-Lenkijos Respublikoje. Iš tiesų, ši grėsmė ne vien karinė, Abiejų Tautų Respublika yra kardinaliai priešinga Maskvėnų vertybėms, jos antipodas. Pagrindiniai poliai, ant kurių stovi Maskva – tikėjimas, stiprus caras ir tradicinis gyvenimo būdas. O lenkai – katalikai, Ržečpospolita – be stipraus karaliaus ir su plačiomis šlėktų teisėmis, kone demokratija. Gal tik su tradiciniu gyvenimo būdu kiek mažiau priešpriešos, bet šiuolaikinės „Geiropos“ vertybės čia irgi labai stipriai oponuoja. Ukraina ir Baltarusija ilgai buvo LDK ir Lenkijos dalis, tad dėl šių valstybių gyventojų vertybių ir vyksta karas. Ar jie bus „supuvusiuose vakaruose“ ar teisingame provoslaviškame kelyje? Ar pavyks šiuos lenkų suklaidintus brolius ir seseris sutaikinti su Rusios šeima, net jei jie to nenori? Kaip didysis brolis, turintis istorinę misiją, Rusija negailės tam nei jėgų nei žmonių.

Šios pagrindinės Rusijos vertybės labai gajos ir tarp Rusijos žmonių, čia ne vien tiek Putinas. Jeigu anksčiau dar man buvo keista, kaip karui pritaria stačiatikių patriarchai, dabar viskas aišku: tai yra kryžiaus žygis dėl ukrainiečių sielų, dėl jų grąžinimo į tiesos kelią. Jie kas tikėjosi, kad Rusijoje gali greitai įsigalėti demokratija – neverta to tikėtis. Caras turi būti stiprus ir galingas. Caras negali būti renkamas kaip kokioje Abiejų Tautų Respublikoje, nes jeigu renkamas, tai silpnas. Caras privalo nesitaikstyti su sutartimis ir jas laužyti kai tik jos jam nepalankios – caro galios negalima apriboti, nes jis atrodys silpnas. O tai, kas vakariečiui atrodo necivilizuota, rusas gali ploti atsistojęs – va, parodėm tiems vakarams, nežaidžiam pagal jų taisykles, esam stiprūs. O ir „tradicinės vertybės“ Rusijoje labai gerai sudygę: čia tik mums atrodo barbariška mušti žmonas ar vaikus, kankinti disidentus ar šaudyti civilius. Rusijoje „vakarietiškos“ vertybės niekinamos. Čia jūs silpni, jeigu jums baisu. Be to, vakarietiškos sankcijos prie perversmo irgi neprives – geriau gyvensiu skurdžiai bet niekas man neaiškins. Net jei reikės laukuose miegoti ir į griovį kakoti.

Įdomu ir tai, kad šiomis vertybėmis gyvena ir intelektualai, net ir tie, kurie kentėjo prie Sovietų režimo. Solženycinas, Brodskis… Sovietų režimas gal blogas, bet Rusijos imperija turi gyvuoti. Pati Sovietų Sąjunga iširo ne be rusų nacionalizmo pagalbos – Jelcinas iškilo kaip priešprieša Gorbačiovui, nes „rusai yra galingi tik nuskriausti, nes ekonominio nuosmukio metu turi subsidijuoti visokius ten pribaltus ir azijiečius“. Suprantama, kodėl Putinas laiko Sovietų Sąjungos žlugimą didžiausia katastrofa – tai vienintelis laikas per pastaruosius šimtmečius kai visa Rusia buvo suvienyta: po ATR padalinimų Ukrainos Galicija liko austrų įtakoje. Taip, Leninas norėjo pataikauti vietiniams nacionalistams, kurie nemėgo lenkų ir sukūrė Baltarusijos bei Ukrainos respublikas, bet Sovietų Sąjunga savo esme buvo Rusijos imperija savo aukščiausiame taške. Dabar šią Rusią reikia atstatyti.

Russia is a truncated empire driven into ever new conflicts by the phantom pains of lost territories and past glories.

Serhii Plokhy

Knyga „Lost Kingdom“ išleista 2018 metų viduryje, kai jau matėsi, jog 2014-ųjų Donbaso įvykiai nepasiekė reikiamo tikslo: Donecką ir Luhanską išlaikyti brangu, tiesiogiai prijungti prie Rusijos nesigauna, o ukrainiečiai tapo dar didesni nacionalistai, tad šansai, jog jie pasiprašys į Rusijos glėbį itin sumenkę. Knygos išvada iš šiandienos taško atrodo naivi: apsvilę Donbase, rusai turės susitaikyti su ilgalaikiu Ukrainos praradimu. Priešingu atveju, tektų įsivelti į „brolžudikišką“ karą, kurį sunku pateisinti ir prieš tarptautinę bendruomenę ir prieš pačius plačiosios Rusios (t.y. tiek rusus, baltarusius, tiek ukrainiečius) piliečius. Rusija be Ukrainos – nebe imperija, o imperijos karūnos atsisakyti labai skaudu. Deja, istorija susiklostė kitaip ir konflikto buvo nepabūgta. Tikėkimės, kad tai paskutinis imperijos atodūsis.

Eliot Higgins: „We Are Bellingcat“

Šiais laikais internete tiek daug visokių duomenų šaltinių, kad bet kuris paprastas žmogus, apsiginklavęs IT žiniomis ir kantrybe gali nuveikti ne ką mažiau nei slaptosios tarnybos su plačiu agentų tinklu. Visi pastarojo dešimtmečio ginkluoti konfliktai buvo filmuojami nesuskaičiuojamų tūkstančių telefonų, begalės medžiagos patekdavo į socialinius tinklus ar pokalbių programėles – visą šią informaciją bet kas gali lyginti su žemėlapių duomenimis, palydovų nuotraukomis, gali matyti, kokie ginklai buvo naudojami, kas šaudė, kas dalyvavo, kas nukentėjo, kas darė nusikaltimus žmonijai. Žiaurumo nebenuslėpsi, tiesos nebesuklastosi. Bent jau taip mano iš tokių atvirų duomenų analitikų užaugusi agentūra „Bellingcat“.

Iš tiesų, „Bellingcat“ daugelį išmokė tikrinti faktus ir aklai nepasitikėti valstybių propaganda: daugelį dalykų labai norint galima patikrinti. Jei tokių tikrintojų daug – melas netruks išaiškėti. Knygoje aprašoma daug istorijų, kurios besidomintiems pasaulio aktualijomis neturėtų būti naujienos: MH17 lėktuvo numušimas BUK raketomis Donbase, Sirijos cheminių ginklų panaudojimo atvejai, Skripalių apnuodijimo istorija Londone, pasikėsinimas į Navalną ir pan – visur „Bellingcat“ tyrimų pagalba kaltininkai tapo aiškūs. Ir beveik viskas nustatyta vien tik iš viešų duomenų, socialinių tinklų profilių, skrydžių išklotinių, nutekintų duomenų bazių, tam nereikėjo infiltruoto agentų tinklo spec. tarnybose. „Bellingcat“ veiklą grindžia principu, kad visi teiginiai turi būti patvirtinami nuorodomis į šaltinius, tam, kad kiekvienas skaitytojas pats galėtų pasidaryti savo išvadas. Bet kokį teiginį privalu vertinti skeptiškai, bent jau tol, kol nėra tai patvirtinančių įrodymų. Tačiau svarbu ir tikėti, kad tiesa egzistuoja, skeptikas negali tapti ciniku, kuris galvoja, jog vienos tiesos niekada nebūna ir viskas priklauso tik nuo požiūrio kampo. Tokiais cinikais dažnai tampa Rusijos apologetai, kurie, negalėdami atremti faktų, įrodančių Rusijos kaltę, užima cinišką poziciją „visi čia visur meluoja ir tiesos niekas nesužinos, tad net neverta ginčytis“. Verta, tiesa egzistuoja. Ji patikrinama.

Tiesa, pradžioje Bellingcat buvo tik organizacija, dokumentuojanti visokiausius nusikaltimus prieš žmoniją bei renkanti to įrodymus iš viešų šaltinių. Pastaruoju metu ji turi vis didesnę galią ir prieigą ir prie ne visai viešų šaltinių. Taip, Rusijoje galima nelegaliai nusipirkti skambučių išklotines, taip, Rusijoje galima gauti pasų duomenis (ne už dyką), turint pažįstamų galima prieiti prie dar visokių jautresnių duomenų. Tad Bellingcat virto kažkuo daugiau nei vien tik OSINT (open source intelligence) agentūra. Svarbus pokytis buvo ir ryžtas apsimetus FSB pareigūnais su Navalnu skambinti jį nuodijusiems FSB agentams: to paprasti žmonės iš internetų tikriausiai nedarytų. Tai tikriausiai „Bellingcat“ silpnybė – propagandos mašinoje juos gali paversti nebepatikimu šaltiniu, nes akivaizdu, jog jie savo barikadų puses jau pasirinko. Kaip kad ir savo barikadas buvo pasirinkęs ir Julian Assange (Wikileaks): pradžioje buvęs tiesiog informacijos viešintoju greitai tapo politiniu įrankiu.

Kad ir kaip ten būtų, visada svarbu naudotis savo paties galva ir tikrinti faktus. Būti skeptišku, bet netapti cinišku. Tiesa egzistuoja.

Peter Godfrey-Smith: „Other Minds“

Man visada labai knieti į rankas paimti knygą, kurioje rašoma apie dalykus, kurių nei kiek neišmanau. Ši knyga – apie aštuonkojus. Rimtus mokslininkus ir biologijos mėgėjus ši knyga gal ir nuvils, nes ji parašyta labiau tokiems kaip mirtingiesiems kaip aš (paskaičius apžvalgas Goodreads‘uose galima pamanyti, jog knyga per daug paviršutinė, bet juk toks ir yra paprastų mokslo populiarinimo knygų tikslas). Suvalgiau per pusantros dienos, pasičepsėdamas.

Evoliuciškai mes nuo aštuonkojų skiriamės labai seniai – turime žymiai daugiau bendro su žuvimis, vėžliais ar paukščiais nei su jais. Nepaisant to, aštuonkojai atrodo labai protingi: jie atpažįsta žmones, sugeba atsisukti stiklainį, turi savitą charakterį, atrodo, kad turi ilgą atmintį. Be to, jie moka reikšti emocijas, prisitaikyti prie aplinkos, visapusiškai atrodo, jog jie yra mąstantys. Bet biologiškai jie nuo mūsų labai skiriasi. Jų akys nemato spalvų, jų kojos veikia beveik savarankiškai nuo smegenų, jie puikiai moka keisti savo spalvą tam kad susilietų su fonu, nors net neaišku, kaip jie tai padaro – juk spalvų jų akys neskiria. Gal tai kažkokia instinktyvi odos reakcija, o gal jie „mato“ per odą?

This is probably the closest we will come to meeting an intelligent alien.

– On Octopuses

Pati įdomiausia knygos dalis visgi buvo apie pasvarstymai apie tai, ar mes galime iki galo suprasti, ką jaučia ir ką išgyvena gyvūnai. Ar jie mato taip pat kaip mes? Ir net jei jie mato tą patį vaizdą (t.y. jų akių struktūra panaši į mūsų) ar jų smegenys tą vaizdą apdoroja panašiai kaip mes? Ar mes iš viso galime gerai įsivaizduoti, koks yra varlės ar aštuonkojo pasaulio suvokimas? Kartais net neaišku, ar gyvūnai vienodai jaučia skausmą, ką jau kalbėti apie tokius gyvūnus, kurių nervų sistema labai skiriasi nuo mūsiškės. Kai pasakojama apie tai, kad aštuonkojo kojos veikia savarankiškai, nepriklausomos nuo galvos, sunku tai net įsivaizduoti.

Shane O’Mara „In Praise of Walking“

Paskutinėmis 2020-ųjų metų dienomis supratau, jog karantino metu užsisėdėjau namie ir beveik nebejudu. Tada nusprendžiau trūks-plyš, bet kiekvieną dieną nueiti bent jau po 5 tūkstančius žingsnių. Žingsnių kiekis neambicingas, bet jį pasiekti kiekvieną dieną – gana nelengvas iššūkis. Kartais lyja, kartais tingisi, kartais šiaip nėra nuotaikos, bet jau daugiau nei 400 dienų savo tikslą pasiekiau. Sunkiausia buvo izoliuojantis sergant COVID: į lauką išeiti negali, o penkis tūkstančius žingsnių suvaikščioti bute sukant ratus aplink stalą ar migruojant tarp kambarių nelengva. Bet ir tai įveikiau.

Kad jau išsiugdžiau tokį vaikščiojimo įprotį, tai knygyne akis užkliuvo už Shane O’Mara knygos „In Praise of Walking“. Knyga trumputė, labai kuo neypatinga, bet perskaičiau maloniai. Joje pasakojama apie įvairiausius vaikščiojimo privalumus, pradedant tuo, kad mums išmokus vaikščioti ant dviejų kojų, atlaisvinome savo rankas nešuliams ir baigiant vaikščiojimo bendruomenine svarba: kareiviams žygiavimas padeda tapti koviniu vienetu, procesijomis ir eisenomis vienija žmones ir pan. Aišku, nereikia pamiršti ir vaikščiojimo teikiamų sveikatos privalumų: vaikštant patiriama žymiai mažiau traumų nei bėgiojant, o ir pavargstama mažiau, nors nauda sveikatai, širdžiai ne ką mažesnė.

Pats įdomiausias vaikščiojimo teikiamas privalumas – ėjimas padeda žmonėms būti kūrybiškesniems, leidžia pabūti su savo mintimis. Ypač, jei einant iš ausų nekyšo ausinės ir vaikštai vienas: einant negali „skrolinti“ interneto bei socialinių tinklų, vaizdai keičiasi gana lėtai, tad tai puikus laikas sau. Pastebėjau, kad tokių pasivaikščiojimų metu nudirbu daugiausiai darbų ir sugalvoju daugiausiai problemų sprendimų. Autorius sako, kad toks pasivaikščiojimas vien tik su savo mintimis prilygsta miegui – dažnai ryte pabundi su naujomis idėjomis. Einant nesunku pasiekti psichologo M. Csikszentmihalyi aprašytą tėkmės (flow) būseną ir nugrimzti į savo mintis.