Robert J. Blackham. „The Soul of the City. London’s Livery Companies.“

Kažkada labai seniai, kai Londone lankiausi gal dar tik kokį antrą kartą gyvenime, užtikau jame prašmatnų senovinį pastatą. Nebepamenu tiksliai kurį, tik prisimenu, kad ant jo buvo lentelė su užrašu „London Livery Company“. Iš išvaizdos atrodė panašiau į kokią nuo nepamenamų laikų veikiančią įtakingą broliją nei į kompanijos ofisą, o ir pats pavadinimas pasirodė keistokas: negi tikrai jie siuva tarnams uniformas? Tik vėliau sužinojau, kad „Livery Company“ Londone vadinamos nuo viduramžių veikiančios amatininkų gildijos. Ir jos iki šiol gyvos. Vasarą keliaudamas Škotijoje viename sename knygyne radau 1932-aisias leistą knygą apie šias Londono gildijas, tad būtų buvę nuodėmė tokios knygos neįsigyti ir neperskaityti.

Londono gildijos nuo senų laikų vienija kurios nors srities amatininkus, kai kurių iš jų įstatai yra patvirtinti Anglijos karalių XIII amžiaus pradžioje. Londono miestas (City) visada buvo tarsi valstybė valstybėje, miestas turėjo išskirtines privilegijas, o miesto piliečiu (bei kandidatu į miesto merus) galėjai tapti, tik jei esi kurios nors gildijos nariu. Pilietis yra laisvas žmogus, nepriklausantis jokiam feodalui, ir, nors šiais laikais tai daug privilegijų nesuteikia, bet norėdamas būti išrinktas į Londono City savivaldybės narius, vis dar privalai būti laisvas Londono miesto pilietis.

Nuo gildijų klestėjimo laikų praėjo daug šimtmečių, bet tradicijos lieka gyvos. gildijos nariu galima tapti trimis būdais: a) jeigu kuris nors iš tavo tėvų yra gildijos narys, b) jeigu užsiimi gildijos amatu ir mokaisi pas gildijos narį atitinkamą metų skaičių bei išlaikai egzaminą arba c) galima išskirtiniais atvejais galima narystę nusipirkti. Įdomu tai, kad nuo senų laikų į daugumą gildijų buvo priimamos ir moterys, jos buvo vadinamos seserimis. Apskritai gildijos labiau primena brolijas: jų nariai rūpinasi vienas kitais bėdoje, padeda verslo srityje, kartu puotauja, leidžia laiką ir pan. Senovėje gildijos turėjo daug daugiau teisių: jos buvo savo amato monopolininkės Londone, galėjo išvyti visus už miesto ribų, kas nepriklausė gildijai ir bandė užsiimti amatininkyste. Tarkim, bet kas negalėjo Londone užsiimti prekyba, jeigu nebuvo The Worshipful Company of Grocers gildijos nariu. Už gautas privilegijas gildijos turėjo vykdyti ir savo pareigas: karo metu pristatyti nustatytą skaičių karių, užtikrinti tvarką bei saugumą Londono mieste, valyti gatves, užtikrinti, kad turguje niekas neapgaudinėtų ir panašiai. Gildijos vykdė savivaldos funkciją.

Kadangi gildijos nariu galima tapti per šeimą, daug gildijų neišlaikė ryšių su originaliu amatu, jos tapo tam tikrais klubais. Viena iš įdomesnių gildijų – mūrininkai. Šioje knygoje sakoma, kad laisvųjų mūrininkų (masonų) organizacija prasidėjo iš Worshipful Company of Masons narių XVI-XVII amžiuje, ir tik vėliau su tikrąja akmenskaldyste neturintys nieko bendro įsteigė savo atskiras ložes. Gal ir tai ir nebūtinai tiesa, tačiau akivaizdu, kad gildijos ir laisvieji mūrininkai savo organizacijose turi daug bendrų tradicijų. Laisvuoju mūrininku irgi gali tapti tik „laisvas, geros reputacijos vyras“, lygiai kaip ir gildijos nariu.

David Crystal: How Language Works

Ši knyga iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai nuobodi – parašyta ji vadovėliškai, sausokai. Bet ją perskaičius atsiveria gilus ir ryškus kalbų pasaulis, visai kitoks nei mums apie jį mokė mokykloje ar bandė suformuoti kalbos komisija. Kalbų pasaulis be galo įvairus ir įdomus, jame tiek daug keistenybių. Ir jame nėra frazės „negalima taip sakyti“: kalbą kuria ne kalbos komisija, o žmonių kultūra. Nesikeičia tik negyvos kalbos, kuriomis jau daugiau niekas nebešneka. Kol yra kalbančių žmonių, tol kalbos evoliucionuoja: keičiasi tartis, intonacijos, naudojami vis kiti žodžiai, sakinio struktūros ir pan.

Skaitant šią knygą buvo kilusi tokia mintis, kad gal mūsų noras reguliuoti ir valdyti kalbą vietoj to, kad džiaugtumėmės jos įvairove, yra kilęs iš sovietinio mąstymo, kad visi žmonės turėtų būti vienodi: kalbėtų vienodai, tartų vienodai, rengtųsi vienodai, galvotų vienodai. Iš tiesų, žmogaus kalba atskleidžia labai daug dalykų: tartis parodo, kur esu augęs, naudojami žodžiai parodo tavo išsilavinimą, naudojamos frazės rodo, kokias knygas esi skaitęs ar kokius filmus esi žiūrėjęs. Kol tai žmonėms netrukdo tarpusavyje susikalbėti, tol tai nėra problema. Įvairove reikia džiaugtis.

Knygoje buvo daug man nežinomų faktų apie kalbas, daug dalykų apie kuriuos net nebuvau susimąstęs. Stereotipiškai kalbos dalykai nuo mokyklos laikų yra sudėlioti į labai aiškius stalčiukus: švedų ir danų yra dvi skirtingos kalbos be jokio tarpinio perėjimo, sakinyje turi būti veiksnys ir tarinys (o jeigu nėra, tai matyt čia kažkokia eksperimentinė poezija), žodžiai yra aiškiai suskirstyti į kalbos dalis (daiktavardis, būdvardis, …). Nė velnio! Būna visaip. Skandinavijoje visi kalba beveik tokia pačia kalba, ir beveik gali tarpusavyje susišnekėti, tad skandinavų kalbos skirstymas į danų, švedų ir norvegų yra daugiau politinis nei lingvistinis. (Beje, rašoma, kad nuo Portugalijos iki Italijos visi irgi kalba beveik ta pačia kalba: gyvenantys prie valstybių sienų gali suprasti palei sieną gyvenančius kitos šalies gyventojus. Panašiai kaip Vilniaus krašto tuteišai gali suprasti lenkus ar baltarusius). Pažiūrėkite į savo susirašinėjimus pokalbių programėlėse: ar visur rasite veiksnį ir tarinį? Ir taip toliau, ir panašiai…

Kelionė po Škotiją

Prieš kelias dienas grįžome iš kelionės po Škotiją. Buvo šaltoka (+13C prastomis dienomis, +17C geromis), lietinga, bet visai neblogai. Rugpjūčio vidurys Škotijos šiaurėje pasitiko žydinčiais viržiais ir tvido spalvos kalnais; pievos nebuvo taip įmirkę, kaip aną kartą balandžio mėnesį, kai vos žengus žingsnį nuo asfalto susmigdavai iki kulniukų pelkėtame vandenyje. O ir elnių bandos jau pradėję leistis nuo viršukalnių, tad jų daug galima sutikti palei siaurus keliukus vakaro prieblandoje. Gerai, kad keliukai tokie siauri, kad įsibėgėti nėra kur – nėra ir šanso, kad bėgdamas per kelią elnias įšoks pro mašinos langą.

Aišku, rugpjūčio mėnesį Škotijoje pats turizmo sezonas: kamščių gal ir nesijaučia, bet rasti vietą nakvynei ar stalą restorane nelengva. Keltus irgi reikia rezervuotis bent prieš dieną. Bet šalis erdvi, niekada nesijauti esąs turistų minioje. Na, gal tik kai kuriais retais momentais pačiuose populiariausiuose turistiniuose objektuose Skye saloje.

Nuoširdų škotų šiltumą teko patirti jau prieš kelis metus, ir šį kart jis irgi neapvylė. Lietuvos kaimuose nesulauksi, kad parduotuvėj pardavėjas paklausinėtų kaip tau patinka jo kaimas, o škotams tai pats natūraliausias dalykas. Kaip ir kelio priežiūros darbininkui kaime sustabdyti tavo mašiną, kad paklaustų ar šiandien duše nebuvo vandens slėgis sumažėjęs: sako šįryt radęs prakiurusį vamzdį apžiūrinėdamas pakelės stulpus.

Labai smagu gyventi nedideliuose viešbučiuose su kurių savininkais galima paplepėti apie aktualijas ir pasidalinti įspūdžiais: visi palaiko Ukrainą ir dauguma tikisi greitai pasiekti Škotijos nepriklausomybę. Atrodo, prie tokių nuotaikų ryškiai prisidėjo Brexitas ir prekybos sutartis su Australija, atvėrusi mėsos rinką ir nukonkuravusi škotų avis. Dantį ant Westminsterio škotai graužia senokai.

Per savaitę aplankėm Glencoe, Isle of Mull, Isle of Skye ir apsukom North Coast 500 ratą. Važiavimo nemažai, ir tai ne viską spėjom. Matyt, reikės grįžti.

Kajsa Norman: „Sweden’s Dark Soul: The Unraveling of an Utopia“

Dar viena knyga, kurią pirkau kelionei į Švediją. Tamsoka ir baisoka: švedė žurnalistė piešia nelabai patrauklų Švedijos paveikslą, kuriame tolerancija tik deklaruojama, o imigrantų problemos sušluojamos po kilimėliu. Daug rašoma apie švedų visuomenę ir jos vertybes, apie tai, kad istoriškai švedai nemėgdavo išsišokėlių, buvo itin vertinama lygybė, visi buvo „kirpti pagal vieną matą“. Švediškas būdas kovoti su kitokiais – juos išmesti iš bendruomenės, išsišokėliai ignoruojami. Iš pažiūros švedai save laiko labai tolerantiškais, tad kitaip besielgiantys nebus viešai drausminami, jiems nebus priekaištaujama, tiesiog jie visur susidurs su diskriminacija. Toks kaip ir paradoksas: išorėje deklaruoji, jog esi labai tolerantiškas, bet realiai kitokius išstumi į visuomenės pakraščius. Per pastaruosius dešimtmečius padaugėjus imigrantų, jie nebebuvo iki galo integruojami, susiformavo getai, į kuriuos net policininkams baugu įeiti. Nusikalstamumas stipriai išaugo ir Švedija pradėjo Europoje pirmauti pagal susišaudymų skaičių tūkstančiui gyventojų. Švediška idilė baigėsi.

Ši knyga pirmą kartą išleista 2018 metais. Sakoma, kad tuo metu liesti imigrantų temas „tolerantiškoje“ Švedijos visuomenėje buvo labai blogo tono ženklas. Žiniasklaida apie tai tylėjo, integracijos problemos buvo nutylimos, buvo stengiamasi išlaikyti idilišką Švedijos įvaizdį. Bet Švedijoje populiarėja nacionalistinė dešiniųjų Demokratų partija – dar 2010-aisiais nepatekusi į parlamentą, 2018-aisiais ji surinko 17.5% balsų. Vienareikšmiškai, Švedijoje įtampos auga ir idiliškas vaizdas nebeatitinka realybės.

Tiesa, autorė yra stipriai kritikuojama, kad jis viską stipriai perspaudė ir apšmeižė Švediją – viskas Švedijoje vis dar gerai ir Švedija išlieka pačia patraukliausia vieta gyvenimui. Gali būti, kad tai nepilnas ir nevisai objektyvus vaizdas, tačiau atrodo, kad problema iš tiesų egzistuoja. Ir švedams dėl jos skauda, net jei jie viešai apie tai nepripažįsta.