Jeb Blount – „Fanatical Prospecting“

Knygos apie pardavimus gal nevisai mano tema, bet ši visai patiko. Pagrindinė mintis labai paprasta: pardavimuose nėra jokios stebuklingos formulės, viskas pasiekiama per kruviną darbą. No grind – no shine. Jei nuobodžiai neblizginsi, tai ir nežibės.

Knygoje daug dėmesio skiriama šaltiems skambučiams: sakoma, kad jie visgi veikia, nors natūralu, kad bet koks pardavėjas bando jų išvengti. Tačiau pardavėjui telefonas yra pati efektyviausia darbo priemonė – per valandą galima pasiekti keliasdešimt potencialių klientų ir bent jau užmesti meškeres. Jei taip skambini po keletą valandų per dieną, netrukus pasimato ir rezultatai. O kas svarbiausia, tai žymiai geriau pamatuojama, nei turinio kūrimas socialiniuose tinkluose ar kitoks reklamavimasis. Įdomu ir tai, kad siūloma tokių skambučių metu nevynioti nieko į vatą ir neprisigalvoti visokių sudėtingiausių kalbos skriptų: niekas nemėgsta būti trukdomas, tad jei tavo paaiškinimas ko nori trunka ilgiau nei keliasdešimt sekundžių – viskas baigta. Be to, ir pats pardavėjas yra suinteresuotas kuo greičiau išsiaiškinti, ar šis potencialus klientas vertas gaištamo laiko, ar ne: juk eilėje laukia dar šimtai tokių pačių. Tokie patarimai – didelis kontrastas nuo visokių telemarketingistų naudojamų technikų, kai koks nors vadybininkas iš Latvijos ar darbuotojas iš Indijos bando užkalbėti dantį ir įsiūlyti pirkti kokią nors kriptovaliutą. Net nesijausčiau taip blogai, jeigu pardavėjas per 15 sekundžių išgirdęs iš manęs „ne“ padėkotų ir baigtų pokalbį.

Knygoje patiko ir mintis, kad pardavimai dažniausiai padaromi tik po kokių 20-50-ies kontaktų (t.y. skambučių, susitikimų, elektroninio pašto laiškų ir pan). Tad vienas svarbiausių pardavėjo tikslų – kad apie tave žinotų ir pasitikėtų. Jeigu eini į konferencijas, bendrauk su žmonėmis klausydamasis apie jų problemas ir nieko nepardavinėk. Tavo tikslas – užmegzti ryšį ir jau kada nors vėliau jį sustiprinti papildomų susitikimų metu. Be to, kuo geriau supranti kliento problemą, tuo geriau gali pasiūlyti jos sprendimą. O kai ryšio centre yra kliento rūpesčiai, o ne tavo produktų brošiūros, pardavimai tampa lengvesni.

Pardavimai – sunkus darbas, nes didžiąja dalimi laiko iš klientų girdi neigiamą atsakymą. Bet iš kitos pusės, pardavimuose galioja ir didžiųjų skaičių dėsnis – kuo daugiau kontaktų su potencialiais klientais, tuo tikimybė, kad kažkas gausis padidėja. Stebuklų nebūna, tik sunkus ir kruvinas darbas. Turbūt galioja ne vien pardavimams.

Ralph Keyes: „The Courage to Write. How Writers Transcend Fear“

Ne, aš niekada nenorėjau rašyti knygų ir neplanuoju to daryti. Bet ši knyga apie rašymo procesą atvėrė akis: šis darbas labai sunkus. Viena dažniausių ir didžiausių žmonių baimių yra viešas kalbėjimas. Knygų rašymas – tai tas pats viešas kalbėjimas, bet žymiai didesnei auditorijai. Tik dar be teisės pasitaisyti ar pasiaiškinti, jei matai, kad publika tavęs nesupranta – kas užrašyta ant popieriaus, amžinai liks jame įspausta. Todėl psichologiškai rašytojų duona labai sunki: visada jautiesi, jog gali būti nesuprastas, bijai apsikvailinti, bijai ką nors įžeisti, supykdyti ir panašiai. Todėl rašytojai dažnai rašo abstrakčiai, užglaistytais kampais, ne visai iš širdies: reikia beprotiškos drąsos rašyti apie tokius dalykus, kurie tave jaudina, prieš visus apsinuoginti ir perlipti per save pavyksta ne kiekvienam. O geriausi tekstai ir yra tokie, kurie eina iš sielos gelmių, iš ne visada džiugių patirčių.

Tikiu, kad gerai supratus šią rašymo psichologiją, rašyti turėtų tapti lengviau. Kai pripažįsti baimę, su ja lengviau kovoti. Kai supranti, jog „rašytojo blokas“, kai niekaip negali ant tuščio popieriaus lapo išspausti bent vieno žodžio yra ne šiaip sau dėl to, kad tu esi tingus, o dėl to, kad bijai pasirodyti kvailas – gali su tuo kovoti. Kai supranti, kad iki tobulybės ieškai reikiamo žodžio ir dėl to niekaip nepabaigi sakinio ne dėl to, kad tu tiesiog perfekcionistas, bet dėl to, kad bijai, jog tavo kūrinį visi nuvertins – gali su tuo susitaikyti ir perlipti per save.

Kaip minėjau, knygų nerašau, bet kartais parašau čia. Ir, perskaičius šią knygą, manau, kad panašios baimės galioja ir man. Dažnai neprisėdu parašyti į savo dienoraštį, nes įrašas bus netobulas ir per mažai apgalvotas – įrašas taip ir lieka neparašytas, ir mintis pabėga, dingsta nuolatinių reikalų sūkuryje. O juk rašau šį dienoraštį pirmiausia sau, kad prisiminčiau apie ką perskaičiau ir apie ką pagalvojau.

Gregory Clark: „The Son Also Rises“

Gregory Clark knygoje analizuoja pavardžių paplitimą įvairiose socialinėse klasėse ir daro išvadą, kad žmonija yra labai mažai socialiai mobili. Kitaip tariant, mažai šansų, kad skurde gyvenanti šeima per kelias kartais prisikas prie elito: priešingai, teigiama, kad dar ir dabar Britanijos elite žymiai daugiau žmonių su Normanų aukštuomenės pavardėmis nei būtų galima tikėtis (nors nuo normanų užkariavimo praėjo beveik tūkstantis metų). Tarp universitetų studentų galima matyti žymiai daugiau žmonių su pavardėmis, kurias buvo galima sutikti universitetų sąrašuose prieš tris ar keturis šimtus metų. Gydytojai Indijoje žymiai dažniau yra iš vienos kastos. Tarp advokatų beveik nesutiksi čigonų. Analizė teigia, kad beveik bet kurioje šalyje, ar tai būtų labai egalitarinė Švedija, ar winner-takes-all JAV, ar konservatyvi Japonija, maždaug pusę sekančios kartos socialinės padėties nulemia tėvų socialinė padėtis (koreliacijos koeficientas apie 0.7, tad determinacija – apie 50%). Gimęs Landsbergiu net po šimtmečių esi nulemtas būti elite, o gimęs Jonausku – užprogramuotas vidutinybei.

Su matematika nepasiginčysi, nors gal stebėtis nereikia: šiuolaikinė visuomenė dar tik kokį nepilną šimtmetį gyvena lygybės sąlygomis. Prieš septyniasdešimt metų tikrai ne kiekvienas galėjo išleisti vaiką į universitetą, kad ir kaip to norėjo, tad visiškai logiška, kad vaikų pasiekimai atspindi tėvų galimybes. Tiesa, autorius teigia, kad labai panaši situacija buvo ir žymiai senesniais laikais: prasimušti į aukštesniąją klasę buvo įmanoma beveik taip pat dažnai kaip ir dabar. Nesu tikras, ar tai imti už gryną pinigą, sunku besąlygiškai tuo patikėti – gal visgi yra kažkokių matavimo ypatybių (sampling bias), kurios taip sujaukia rezultatus? O gal iš tiesų mūsų įsivaizdavimas apie aiškią luomų atskirtį viduramžiais nėra labai teisingas?

Su kuo tikrai nesinori sutikti, tai su skubota autoriaus išvada, kad žmonių socialinę padėtį ir sėkmę gyvenime lemia beveik vien tik genai. Iš principo, autorius teigia, kad Landsbergiai yra sėkmingi vien dėl to, kad turi „vadovavimo“ genus, o čigonai nieko nepasiekia, nes „jų blogi genai“. Arčiau rasizmo jau turbūt negalima prieiti. Atrodo, jog Gregory Clark viską modeliuoja matematiškai, lyg vakuume, bet juk žmonės gyvena kažkokioje aplinkoje. Jie paveldi ne vien genus iš tėvų, bet ir socialinius ryšius, vertybes, siekius, auklėjimą. Pažįstu nemažai šeimų, kuriose yra labai daug gydytojų: gydytojais po močiutės tampa sūnūs, o po to anūkai. Ar jie tai daro tik dėl to, kad turi kažkokį įgimtą „gydytojo geną“? Ne! Dėl to, kad auga tokioje aplinkoje, kur toks darbas vertinamas, būna tuo sudominti. Lygiai taip pat ūkininkų šeimose dažnai vertinamas darbas „prie žemės“, kartais net su tam tikra panieka žvelgiama į profesorius, nes „jie – teoretikai“. Sunku tikėtis, kad tokios šeimos atžalos staiga mesis į filosofijos dėstymą.

Kita vertus, ši knyga visgi suteikia ir vilties: nėra taip, kad šeimos pavardė tavo lemtį užprogramuoja nebepakeičiamai. Medžiai neauga iki debesų, iškilios šeimos po truputį artėja link vidurkio, o visuomenės apačios pamažu kyla į viršų. Tik tam gali prireikti bent keleto, o gal ir dešimties, kartų.

Amia Srinavasan: „The Right to Sex“

Šeši straipsniai apie šiuolaikinį feminizmą ir požiūrį į problemas, susijusias su seksu / lytiškumu: apie incelus (involuntary celibates – tie, kurie norėtų sekso, bet jo negauna, ir dėl to būna pikti ant visuomenės), apie pornografiją, apie prostituciją, apie tai, ar profesorius gali įsimylėti studentę ir pan. Nepasakyčiau, kad šiomis temomis turėjau stiprią nuomonę, o perskaičius knygoje išdėstytus argumentus už ir prieš, tuo labiau stiprios nuomonės neturiu. tiesiog, tai labai sudėtingos problemos, neišsprendžiamos paprastais būdais. Nėra juodo ir balto, viskas „it’s complicated“.

Tarkim problema su pornografija: feminizmas kaip ir nemato jokios problemos, kad tam pritariantys suaugę žmonės pornografiją tiek gamintų, tiek vartotų. Jei tik kas nori rodyti nuogą kūną, o kas nors nori į jį žiūrėti, ši laisvė turėtų būti užtikrinta tol, kol ji nekenkia kitiems, kuriuos tai piktina – jei tik visi suaugę žmonės. Bet, problema tame, kad pornografija formuoja paauglių sampratą apie seksą ir koks jis turėtų būti: dažniausiai agresyvesnis nei realybėje, dažniausiai labiau teikiantis dėmesio vyro pasitenkinimui, nei moters malonumui ir pan. Dažniausiai pornografijoje scena pasibaigia tikru vyro orgazmu, o moteris orgazmą simuliuoja – tai nesąmoningai programuoja ir realaus sekso scenarijus.

Įdomi buvo ir argumentų dėl prostitucijos legalizavimo apžvalga: duomenys rodo, kad ją draudžiant moterys vis tiek pardavinėjamos, jų padėtis tampa sunkesnė. Net jeigu atsakomybę neša perkantysis kaip kad Skandinavijos šalyse, prostitucija vyksta nebe tokiose saugiose moteriai vietose (tarkim kliento namuose), nes klientas nori saugumo – kai kurie feministai teigia, kad iš principo tai nesprendžia esminės problemos, kodėl moterys patenka į prostitucijos ratą: jų nuomone, problema turėtų būti sprendžiama per jų socialinės gerovės gerinimą. Prostitucija, kaip seniausia profesija, sunkiai išnaikinama vien bausmėmis ir ar įstatymais.

Knygoje daug kur teigiama, kad didelė bėda santykiuose yra skirtingas galios santykis: jeigu moteris neturi pajamų ir yra priklausoma nuo vyro, ji bus likusi niekam nesiskųsti, net jei vyras ją skriaudžia. Jeigu vyras savo autoritetu turi galią ją priversti mylėtis (pirmieji vakaro „ne“ nebūtinai reiškia „ne“, jeigu pasitikintis savimi vyras atkakliai stengiasi – o jau vakarėliui įsibėgėjus sunku tampa atsisakyti), moteris net nebūtinai tai vadins prievarta, kad ir kaip nejaukiai jausis ryte. Komplikuoti ir santykiai, kur žmonės turi papildomų galios svertų: viršininkas ir sekretorė, dėstytojas ir studentė – bet visuomenė ne taip smerkiamai vertina, jeigu galios santykis atvirkštinis (t.y. jeigu poroje viršininkė ir pavaldinys arba dėstytoja ir studentas). Ar tai turėtų būti draudžiama? Gal ir ne, juk nepradėsi iki galo visko reguliuoti. Bet net ir feministės neturi aiškaus atsakymo, kur turėtų būti ribos.

Trumpai tariant, įdomi ir įžvalgi knyga apie tokias temas, kuriomis nelabai galvojau ir nelabai turėjau nuomonę. Sudėtinga problematika.