Dar vieno analitiko svetainė

Petras Kudaras

Džonatanas Sviftas – „Guliverio kelionės“

Vaikystėje „Guliverio kelionės“ prilygo Baronui Miunhauzenui: siureali ir linksma pasaka, bet nieko labai ypatingo. Pernai metais net kelis kartus akis užkliuvo už užuominų, jog Džonatanas Sviftas laikomas vienu geriausių britų rašytojų, ištobulinusių politinės satyros žanrą (kadangi XVIII amžiaus pamfletininkai kaip tik buvo aukštumoje, tai – ypatingas pagyros ženklas). To vedamas, labai norėjau dar kartą perskaityti „Guliverio keliones“ suaugusiojo akimis. Ir šį kartą originalia kalba. Kadangi dar Londone nusipirkau Džonatano Svifto laiškų ir dienoraščių knygelę, mano pažintis su Guliveriu ir jo kūrėju tapo kiek gilesnė nei iš pradžių tikėjausi.

„Guliverio kelionės“ pranoko mano ir taip gana aukštus lūkesčius. Aštuoniolikto amžiaus kalba gal ir ne pati lengviausia skaityti, bet istorijos tekstas ne kartą mane privertė sustoti ir pažvelgti į pasaulį visai kitaip. Ir, kas geriausia, kad viskas taip paprasta, kad net šešiametei dukrai galima paaiškinti, ką vienu ar kitu keistu palyginimu autorius norėjo pasakyti. Kad karai vyksta dėl visiškų smulkmenų, kad žmonės gali būti žiaurūs, kad logiškai galvojant, elgiamės labai keistai, mūsų moralė ne visada veda teisingu keliu. Žinant to meto įvykius (o tam tikrai kartais reikia paaiškinimų), „Guliverio kelionės“ sužiba visomis spalvomis: Liliputija (Anglija) kovoja su Blefuska (Prancūzija) dėl visiškai juokingos priežasties – vieni kiaušinius daužia buku galu (katalikai), o kiti – smailu (protestantai). Smailaus galo šalininkai irgi seniau daužė kiaušinį buku galu, kol jų karalius netyčia neįsipjovė sau į pirštą (konfliktas su popiežiumi). Net šiuolaikiniam žmogui „Guliverio kelionių“ temos yra drąsios: kalbama ir apie tai, kaip Liliputijoje Guliveris užsitraukia nemalonę nes savo šlapimu užgesina gaisrą karaliaus rūmuose, minimos Guliverio tuštinimosi problemos. Bet svarbiausia, kad „Guliverio kelionės“ labai tiksliai aprašo žmogiškas problemas ir būdą: tarkim Liliputijoje pasirodžius Guliveriui viena didžiausių problemų buvo ta, kad visi norėjo į jį pažiūrėti – o kol visi traukė į jį užmest akį, laukai buvo nedirbami, šaliai grėsė badas. Ar tai ne socialinių tinklų metafora? Ar tikrai problemos, kuriomis rūpinasi minios, yra tokios svarbios?

Man labai patiko ir pasakojimas apie Laputą – skraidančią mokslininkų salą, kurioje visi stengiasi sugalvoti vis gudresnių būdų pagerinti gyvenimą ir nedirbti. Jie labai protingi, bet vis tiek visi skursta, nes niekas projektų nepriveda iki galo. Laputoje netgi yra sukurta mašina, kuri atsitiktiniu būdu iš mokslininko jaunystės užrašų sudėlioja atsitiktines frazes – mokslininkas mano, kad jam nieko nereikės daugiau galvoti ir atradinėti, nes ši mašina viską išgalvos. Panašu į šiuolaikinį dirbtinį intelektą ir ChatGPT? Kaip knygai, rašytai prieš tris šimtus metų – labai gerai.