Category: Analizė

Mūsų aplinka pilkesnė nei prieš 15 metų

Analizė, Pastebėjimai, ,

Ar pastebėjote, kad interjero dizaine per pastaruosius 15-20 metų visai dingo spalvos ir viskas tapo tik vienodai pilka ir rusva? Na, bent jau man taip pasirodė, tad pagalvojau šią hipotezę patikrinti: paėmiau svetainėje interjeras.lt publikuotų privačių būstų interjerų nuotraukas ir iš jų ištraukiau dominuojančias spalvas. Lyginant 2007-2010 ir 2021-uosius metus iš tiesų galima matyti užslinkusią pilkumą. Tiesa, gal šiek tiek spalvų gal jau grįžta, 2022-ieji buvo kiek spalvingesni, nors tipinis šiuolaikinis interjeras lyg vienu kirviu tašytas. Jokiu būdu nesakau, kad rinkčiausi gyventi šiuose spalvinguose 2007 ar 2008-ųjų interjeruose, bet akivaizdu, jog drąsių eksperimentų šiais laikais mažiau.

Interjerų spalvų paletė 2007-2010, dominuoja labiau ryškios spalvos2007-2010 metų interjerų dominuojančios spalvos
2021-ais dominuojantys pilki atspalviai

Pilną (didelį) spalvų paveikslą galima rasti čia.

Stephen Few: „Show Me the Numbers“

Analizė, Darbas, Knygos, ,

Nors ši knyga išleista prieš maždaug dešimtį metų, ji išlieka vienas geriausių grafikų bei lentelių dizaino vadovėlių. Joje viskas paprastai paaiškinta su galybe pavyzdžių, ir, kas labai svarbu, viskas puikiai pritaikoma. Autorius teigia, kad visi pavyzdžiai jo knygoje daryti Exceliu, bet knygoje kalbama apie principus, o ne apie technines detales, tad knygoje išdėstytos žinios pravers kiekvienam.

People who can’t tell their stories in understandable ways are either naive (unaware of the world outside of their own small spheres), lazy (unwilling to craft the story in familiar terms), full of themselves (more interested in impressing than communicating), unskilled in the use of everyday language, or just don’t understand their stories well enough to tell them clearly.

Stephen Few, „Show Me the Numbers“

Knyga nėra vien tik techninė, nors joje yra nemažai informacijos apie tam tikras grafikų plonybes: kada reikia naudoti legendas, ar reikia visada žymėti ašis ir panašiai. Knygoje išdėliojami ir pagrindiniai duomenų vizualizavimo principai:

  1. Sugalvok, ką nori pasakyti. Kiekvienas grafikas turi būti kuriamas žinant jo tikslingumą. Ar nori parodyti kokį nors ryšį tarp kintamųjų? Ar nori atkreipti dėmesį, kad pardavimai krenta? Ar palyginti kelių šalių duomenis?
  2. Pasirink geriausią būdą savo istorijai papasakoti. Išmesk iš grafiko tai, ko visai nereikia ir kas trukdo: ar tikrai reikia skaičių prie kiekvieno taško? Gal užtenka mažiau spalvų? Gal reikia rodyti ne tokį detalų grafiką iš kasdienių duomenų, o apsiriboti apibendrintais mėnesiniais? Ar tikrai čia vieta skritulinėms diagramoms? (Joms niekur ne vieta! Jas visas reikia keisti stulpelinėmis diagramomis!)
  3. Įsitikink, kad grafikas yra aiškus, paprastas ir tikslus:
    • Grafike turi dominuoti duomenys, o ne dizaino elementai.
    • Išmesk viską, ko nereikia: tiek nereikalingus duomenis, tiek nereikalingus grafiko elementus (ašis, legendas, spalvas, tinklelį, tekstą, ir pan.)
    • Pasistenk, kad grafiko elementai ryškumu neperspjautų pačių duomenų.
    • Paryškink informaciją, kuri svarbi tavo žinutei. Tarkim, jei lygini Lietuvą tarp Europos Sąjungos šalių, piešk Lietuvą kita (ryškesne) spalva.

Carl Bergstrom, Jevin West: „Calling Bullshit“

Analizė, Knygos, Pastebėjimai, ,

Ši knyga – neblogas kritinio mąstymo vadovėlis, kurį vertėtų perskaityti kiekvienam analitikui ar šiaip sveiko proto dar nepraradusiam žmogui. Dabartiniame „fake news“ ir netikinčių mokslu pasaulyje išlaikyti kritinį mąstymą yra ypač svarbu: jei tik neabejodamas priimsi visokias nesąmones, kurios sklinda socialiniais tinklais ar žiniasklaidoje, greitai įtikėsi visokiomis keisčiausiomis sąmokslo teorijomis ir driežažmogiais.

Knygoje aprašoma daug įvairių pavyzdžių, kai visiškai nepagrįsti teiginiai gali skambėti autoritetingai. Jei kas pasakys, jog kairiarankiai suvalgo žymiai mažiau apelsinų nei dešiniarankiai, (visiškai išgalvotas faktas, kurį ką tik sukūriau) tikriausiai nepatikėsite, bet jei kas teigs, jog britų mokslininkai, ANOVA metodu tirdami kairiarankius nustatė, jog su F=4.322 patikimumu dešiniarankiai suvalgo mažiau apelsinų (tiek ANOVA, tiek F čia visai ne prie ko – jie visiškai atsitiktiniai moksliškai skambantys terminai, bet tikrai atrodo įtikinamai) – ginčytis bus žymiai sunkiau. Prieš pradedant ginčytis reikės suprasti, kas ta ANOVA ir kas tas F. Nesąmonių prigeneruoti žymiai lengviau (ir reikia mažiau žinių), nei jas paneigti.

Vienas geriausių skyrių knygoje yra apie Goodhart taisyklę: jeigu tik metrika tampa tikslu, ji iš kart tampa iškreipta. Nesvarbu, ar kalbam apie Centrinio banko normatyvus, ar pardavėjų tikslus, ar klientų pasitenkinimo metrikas: jei tik kam jos svarbios, bus randama būdų jas apeiti. Būtina nepamiršti, jog vien dėl to, kad kažkas matuojama skaičiais, nereiškia, jog matavimas gerai atspindi tikrovę. Skaičiai ir tikslieji mokslai – netapatūs, skaičiais lengva manipuliuoti. Apie tai esu rašęs.

Geras ir knygos pabaigoje esantis priminimas, kad kritinis mąstymas yra gerai, bet ne visada reikia būti besąlygiškai kritišku: kartais to, deja, pritrūksta ir man pačiam.

Kur Lietuvoje tolimiausia iki ežero?

Analizė, Lietuva, Programavimas, , ,

Kartais būna taip, kad kažkur netyčia nugirsti kokią minties nuotrupą ir po to ji vis tavęs nepalieka. Taip ir man nutiko: prieš kokį pusmetį ar net metus kažkas kažkur paklausė, kaip būtų galima sužinoti, kur yra artimiausias ežeras. Pagalvojau, kad atsakymą nesunku surasti šiek tiek pakračius atvirus geografinius ežerų duomenis. Bet tada pradėjo kirbėti nauja mintis: o kuri Lietuvos vieta yra toliausiai iki bet kokio ežero? Aišku, bėgo mėnesiai, programuoti nesiėmiau, bet klausimas vis tiek niežtėjo. Šiandien pasikasiau.

Lietuvos taškas, labiausiai nutolęs nuo bet kurio ežero yra šiek tiek į rytus nuo Pašvitinio link Peleniškių kaimo (56.16N, 23.84E). Artimiausias jam – Pasvalyje esantis Šilo ežeras, kuris yra už 35.5 km (kaip varna skrenda).

Taškas (burbuliukas), kur toliausia iki ežero. Paspaudus galima didintis.

Techninės detalės

Naudojausi Overpass Turbo užklausa ežerams atrinkti, tad kaip ir norėjau, visokie tvenkiniai, prūdai ir marios į duomenis nepateko. Tiesa, gali būti kad ir ne viskas pateko, ko reikėjo: tarkim, ne visi Vilniaus Gulbinų ežerai atsirado duomenyse.

[out:json][timeout:50];
// gather results
(
  // query part for: “lake”
  way["natural"="water"]["water"="lake"]({{bbox}});
  relation["natural"="water"]["water"="lake"]({{bbox}});
);
// print results
out body;
>;
out skel qt;

Atstumams nuo taško iki pakrantės taškų naudojausi beveik visu kodu iš šio įrašo. Nedaug ir tereikėjo ką pakeisti.

Kelios mintys apie Baltarusiją

Analizė, Lietuva, Pastebėjimai, ,

Kaip ir daugelis, stebiu, kas dedasi Baltarusijoje – socialinis Lukašenkos kontraktas su tauta baigėsi, meilės nebeliko, rinkimus klastoti tapo sudėtingiau. Ne pačią mažiausią rolę šiuose įvykiuose suvaidino ir COVID: virusas atnešė ekonominius sunkumus, o prasta valdžios reakcija jį suvaldant perpildė kantrybės taurę. Virusas geopolitikoje dar gali atnešti nemažai pokyčių. Vienur tai perauga į neramumus, kitur – į naujas ambicijas, tikintis, kad pasaulis užsiėmęs kitais reikalais ir nesureaguos. 2020-ieji gali būti panašaus lūžio metai kaip 2008-ieji.

Kas kelias dienas savo užrašų knygelėje bandau užsirašyti kelias savo prognozes apie tai, kas bus Baltarusijoje. Esu įsitikinęs, jog jos neišsipildys, bet labai įdomu stebėti savo paties nuomonės kaitą. Pirmomis dienomis po rinkimų galvojau, jog tikimybė, kad rugsėjo pabaigoje vis dar turėsim protestus arba pasikeitusią valdžią buvo apie 20-30%, dar prieš kelias dienas jau ji atrodė 40-50%, o po dabartinių režimo svyravimų vis labiau tampu įsitikinęs, jog tai lengvai nepraeis. Esame istorinių įvykių liudininkai.

Nežinia, kuo tai pasibaigs. Nežinia, ar tai bus mums į naudą. Nežinia, ar tuo nepasinaudos (o kad turėtų bandyti, tai tikrai) Rusija. Bet tautos norą pačiai spręsti savo reikalus reikia palaikyti, net tokiu atveju kai tai gali pakenkti tavo paties realpolitik. Tik pati tauta gali išsikovoti savo laisvę, tik savo pačios pastangomis. Ir tik jai po to spręsti, kaip ji gyvens, net jei tas sugyventinis tau nepatinka. Svarbu, kad tai būtų savanoriškas, o ne primestas apsisprendimas. Dažnai tokiais atvejais prisimenu Beresnevičiaus „Imperijos darymą“: mūsų vaidmuo yra nešti šias Europos vertybes į Rytus. Atrodo, kad mums kol kas neblogai sekasi.

Kokia tikimybė, jog Baltarusija vienareikšmiškai atsigręš į vakarus? Turbūt dar nedidelė, nes reikės laimėti ne vieną vertybinį mūšį, turės sukristi nemažai teisingų aplinkybių ir dažnai turės šypsotis sėkmė. Kol kas duočiau tik 10-15% tikimybę, kad 2025-aisiais mes, Lietuvos piliečiai, galėsime Minske lankytis be vizos. Bet bent jau nebe 1-2%.

Machine learning’o projektuose sunkiausia ne techninė dalis

Analizė, Darbas, Pastebėjimai, Vadyba, , ,

Buvęs LinkedIn duomenų analitikas Peter Skomoroch konferencijoje Strata skaitė neblogą pranešimą apie tai, kas sunkiausia įgyvendinant machine learning ar dirbtinio intelekto projektus. Ne, ne techninės kliūtys. Sunkiausia tai, kad labai sunku tokius projektus tiksliai suplanuoti ir subiudžetuoti – o ir jų nauda dažnai sunkiai įvelkama į skaičius (kvantifikuojama). Didelei korporacijai, kurioje visi įpratę IT projektus vykdyti griežtai subiudžetuotais projektais (nesvarbu, kad dauguma jų tuos biudžetus vis tiek ryškiai perlipa), sunku suprasti, jog beveik neįmanoma suprognozuoti, ar veiks algoritmas ar ne, bei kiek laiko užtruks jį ištreniruoti. Niekas negali pasakyti, kada jau bus galima į gyvenimą paleisti save vairuojančias mašinas: visos prognozės buvo labai netikslios (berods Uber kažkada seniai sakė, jog 2020-aisiais jie vairuotojų nebeturės ir važinėsime autonominėmis mašinomis. Vis dar mane namo veža žmonių valdomi Toyota Prius).

The transition to machine learning will be about 100x harder than the transition to mobile.
Some of the biggest challenges are organizational, not technical.
Machine Learning shifts engineering from a deterministic process to a probabilistic one.

Peter Skomoroch

Labai svarbu, kad machine learning projektams vadovautų žmonės, kurie gerai supranta kompanijos duomenis, o ne vien yra matematikos profesoriai. Geras projektų vadovas supranta, kas machine learning‘e yra lengva, o kas sunku, ir, net jei tai ne itin sudėtinga problema techniniu požiūriu, supranta ar ji turi verslo vertę. Gal būt visai neverta šiai problemai skirti dėmesio? Taip pat svarbu suprasti turimų duomenų niuansus ir kokybę – dažnai teoretiniai matematikai tai pražiūri, nes matematiniuose modeliuose visi duomenys vienodai geri ir kokybiški. Realybėje – ne itin.

Duomenys nebūtinai sukuria daug verslo vertės

Analizė, Darbas, Pastebėjimai, Vadyba, , ,

Šiandien užtikau gerą straipsnį apie tokį požiūrį, su kuriuo, deja, gana dažnai susiduriu kompanijose: reikia surinkti kuo daugiau duomenų, viską bet kaip sudėti į duomenų bazę ir iš to vis tiek gausis kas nors gero. Na, žinai, gi ten machine learning, dirbtinis intelektas, visa kita gi šiais laikais. Svarbu duomenų būtų.

Didesnėse kompanijose tai dažnai galima suprasti: pinigų projektams kaip ir yra, norisi užsidėti varnelę, kad „kažką darai su dirbtiniu intelektu“, net jei ir nieko nesigaus, tai bent jau bandysi. Nesvarbu, kad nelabai aišku, kokia reali to nauda verslui, ir kas bandoma pasiekti. Bet tai, pasirodo, dažnai pasitaiko ir tarp startuolių: vietoje to, kad pastangas skirti klientų paieškai ar geresniems procesams, per daug koncentruojamasi į duomenis, lyg jie būtų ta magiška burtų lazdelė, kuri visus staiga padarys milijonieriais.

Straipsnyje galima rasti gerų patarimų ir įžvalgų, kurių niekada reiktų nepamiršti, dirbant su duomenų projektais:

  • Kokie yra duomenų gavimo kaštai? Būtina bent jau apytiksliai paskaičiuoti, kiek kainuoja visi duomenų inžinieriai, visi vadovai, kuriems reikia ataskaitų ir planų, visi serveriai, infrastruktūra, visų vadovų laikas, kurį jie praleidžia kasdieną stebėdami analitines ataskaitas vietoje to, kad galbūt galvotų, kaip užkariauti naujas rinkas ir geriau padėti klientams.
  • Kokią naudą mes gauname iš duomenų? Kas atsitiktų, jei vienos ar kitos ataskaitos ar algoritmo nebūtų? Kiek verslo vertės susideda iš to, kad turime tikslesnę informaciją ir ją galime greičiau pasiekti? Taip neretai galima suprasti, kad visgi lengviau paskambinti klientui ir jo paklausti, kas jį mūsų svetainėje trikdo nei valandų valandas praleisti Google Analytics bandant išskaityti gudrias įžvalgas.
  • Per kiek duomenys pasensta? Dažnai net nepastebima, kad kelių metų duomenys jau niekam neįdomūs ir netgi nelabai naudingi: klientų poreikiai pasikeitė, elgsena kitokia, žiūrėk jau ir Facebook ne toks visiems įdomus, aplinka nujudėjo visai kitur. Kai supranti, kad tavo duomenys labai greitai sensta ir vien jų kiekis nesukuria tvaraus konkurencinio pranašumo (nes bet kas, investavęs metus ar kitus darbo gali irgi įgyti ne ką mažiau panašių duomenų), jų nuolatinis atnaujinimas ir kiekybės siekimas vien dėl kiekybės nušvinta kitomis spalvomis. Gal verčiau mažiau duomenų, bet labai gerai atrinktų? Ir gal užtenka logistinės regresijos ir visai nereikia neuroninio tinklo su dešimt tūkstančių faktorių?

Duomenų bazių testavimas

Analizė, Programavimas, ,

Prieš keletą dienų užtikau patikusį straipsnį apie automatizuotus duomenų bazių testus. Programiniam kodui jau senokai tapo įprastinė praktika rašyti testus, bet duomenų bazių struktūra testuojama ne visada. Tiesa, gerai sutvarkytoje duomenų bazėje įmanoma sudėti daug saugiklių: stulpeliams uždėti apribojimus, išorinius raktus ir panašiai, tačiau bendras požiūris į duomenų teisingumą bei validumą vis tiek reikalingas.

Autorius siūlo duomenis testuoti trijose vietose: pirminių šaltinių lygyje, tik juos sukėlus į duomenų bazę ir jau po verslo logikos transformacijų. Šis testų sąrašas atrodo visai nebloga pradžia:

  • Ar visi pirminiai raktai lentelėse unikalūs?
  • Ar [svarbiame stulpelyje] nėra null reikšmių?
  • Ar visi išoriniai raktai egzistuoja lentelėse kaip pirminiai raktai (be dublikatų, ir pan. – referencinis integralumas)?
  • Ar skaitinės duomenų reikšmės neiššoka iš tikėtino reikšmių rėžio?
  • Ar agreguoti duomenys atitinka detalesnių duomenų informaciją (ar čekio suma atitinka atskirų prekių sumai čekyje)?
  • Ar yra visi stulpeliai, kurie bus naudojami galutinėse lentelėse?
  • Ar įmanoma be klaidų paleisti dažniausiai pasitaikančias verslo užklausas?

Dar prie šio sąrašo pridėčiau patikrinimą, ar eilučių kiekis įvairiose duomenų bazės lentelėse yra toks, koks ir tikėtasi – labai dažnai dėl kokios nors lentelių jungimo klaidos duomenys susidublikuoja.

Ar jums tikrai reikia besimokančių (machine learning) sistemų?

Analizė, Darbas, Pastebėjimai, Vadyba, , ,

„Žiūrėk, turim duomenų, gal galėtumėt ką nors padaryt su machine learning ar dirbtiniu intelektu? Juk čia gi dabar ateitis“ – labai dažnas šiuolaikinis prašymas iš potencialių klientų. Neretai pasirodo, kad realių problemų sprendimui nereikia nei gudrių algoritmų, nei dirbtinio intelekto: didžioji vertė iš duomenų išspaudžiama žymiai paprastesnėmis priemonėmis, vien tik sutvarkius duomenis ar pasinaudojant senais gerais statistikos įrankiais. Kita vertus, logistinės regresijos terminai panašiai kaip ir bet kokios diskusijos apie neuroninius tinklus: nei apie vienus, nei apie kitus nedaug kas girdėjęs.

Problema tame, kad dirbtinis intelektas ir besimokančios sistemos yra dažnai minimos tokiose stebuklinguose kontekstuose, kad paprastas žmogus vargu ar gali suprasti, kad, nepaisant visų pastarųjų metų pasiekimų, jos nėra visagalės. Taip, jos gali atpažinti objektus paveiksliukuose, taip, jog pusėtinai gali išversti vienos kalbą į kitą, taip, jog gali kūrybiškai imituoti meno kūrinius. Ne, besimokančios sistemos dar negreit sukurs naują Nobelio literatūros kūrinį, ne, jos nesugalvos jums naujos verslo strategijos, ne, jūsų atsitiktinė duomenų sankaupa netaps aukso grynuoliu, nešančiu jums milijonus vien todėl, kad nutarėte investuoti į dirbtinį intelektą.

Vienas geriausių kriterijų, kuris labai greitai atmeta visas dirbtiniam intelektui kol kas neįkandamas idėjas yra užduoti sau klausimą, ar su norima spręsti užduotimi susidorotų paprastas žmogus. Jei žmogus duomenyse gali atrasti paaiškinamus sąryšius bei dėsnius, tai yra šansų, kad tai galės atlikti ir dirbtinis intelektas, nors to garantuoti negalima. Jei žiūri į klientų duomenis, ir pradedi suprasti dėsningumus, tuos dėsningumus galbūt atras ir besimokančios sistemos. O jei duomenys nieko nesako net protingiausiam žmogui, tikėtina, jog nieko protingiau nesugalvos ir dirbtinės sistemos.

Panašios nuomonės yra ir šio dienoraščio autorius. Jis gal dar griežtesnis: jei įmanoma duomenis perkratyti statistinės analizės pagalba ir jų ryšius aprašyti matematinėmis formulėmis, dirbtiniam intelektui – ne vieta. Nors suprantu, jog riba tarp sudėtingos statistikos ir besimokančių sistemų kartais nebe tokia ir aiški.

Kad ir kaip ten bebūtų, duomenys atneša daugiausiai verslo vertės, kai yra labai aiškiai suprantama, ką su jais norima padaryti ir kai yra užduodami teisingi verslo klausimai. Vien perleidus atsitiktinių duomenų rinkinį per dirbtinio intelekto algoritmus, verslo įžvalgų grynuolio nerasi. Garbage in, garbage out.

Neapdorotų duomenų nebūna

Analizė, Pastebėjimai, Vadyba, , ,

Yra toks gana gajus mitas, kad turint „žalius“ neapdorotus duomenis, galima nesunkiai padaryti objektyvias išvadas – juk neapdoroti duomenys turėtų kalbėti už save, jie neturėtų būti „sutepti“ šališkos žmogiškos nuomonės bei išankstinių nusistatymų. Kuo daugiau neapdorotų duomenų, tuo objektyvesnės išvados. Deja, visiškai neapdorotų duomenų nebūna. Jau pats faktas, kad kažkas juos rinko, reiškia, kad kažkas padarė sprendimą jais domėtis: o kodėl rinko būtent taip, o ne kitaip? Kodėl rinko tokius, o ne anokius? Kodėl skaičiavo žmones, o ne mašinas; kodėl išmetė iš skaičiavimų vaikus ar žmones vežimėliuose, kodėl nusprendė, jog tamsoje duomenys nepatikimi? Net jei duomenis renka automatiniai prietaisai (tarkim, kas kažkiek laiko skaičiuojama temperatūra), duomenys fiksuojami su aiškia paklaida, kuri nustatyta matavimo įrenginio specifikacijoje – pats įrenginys kažkiek matavimą apvalina, kažkiek veikia nepatikimai už tam tikrų temperatūros rėžių. Jei nežinosi šio konteksto, gali padaryti išvadą, kad temperatūra būna stabili (tiesiog nematai temperatūros pokyčių, mažesnių nei vienas laipsnis) ar ji niekada nenukrenta žemiau -20˚C.

Ypač sunku teisingai interpretuoti skaičius, kurie susiję su žmogumi. Nusikaltimų skaičius gali augti jau vien dėl to, kad pasikeitė suvokimas, kas yra nusikaltimas (tarkim, anksčiau gal buvo visuomenėje priimta, kad vaikus mušti ir tai nebuvo laikoma nusikaltimu). BVP ar infliacijos skaičiai gali kisti dėl metodologinių paklaidų. Pajamų duomenys, surinkti apklausos būdu, smarkiai skirsis nuo duomenų, gautų iš mokesčių inspekcijos.

Simply put, the context of data — why it was collected, how it was collected, and how it was transformed — is always relevant. There is, then, no such thing as context-free data, and thus data cannot manifest the kind of perfect objectivity that is sometimes imagined.

https://www.thenewatlantis.com/publications/why-data-is-never-raw

Šiuolaikinė „didelių duomenų“ mada bando įteigti, jog žali duomenys yra patys objektyviausi, nes jie neužteršti išankstinėmis nuostatomis. Kuo daugiau tokių duomenų, kuriuos galima sušerti taipogi labai objektyviam algoritmui, tuo teisingesnės išvados – ir tam net nereikia jokių ekspertų, mat jie tik įneš savo (nebūtinai teisingą) išankstinę nuomonę. Žmonėmis negalima pasitikėti dėl jų subjektyvumo: nuo to gali išgelbėti tik daugybė duomenų. Bet toks pasaulio vaizdas visgi yra utopinis: jei atvirai nedeklaruoji savo prielaidų, nereiškia, jog jų nedarai. Nematomos subjektyvios prielaidos duomenyse atsiranda jau jų rinkimo procese, ir to niekaip neišvengsi. Ką matuoji, tą ir optimizuosi. Duomenys už save nekalba, jie atkartoja duomenų rinkėjų nuomones.