Category: Asmeniniai finansai

„Psychology of Money“ – pati geriausia knyga apie asmeninius finansus

Asmeniniai finansai, Ekonomika, Filosofija, Investicijos, Knygos, Pastebėjimai, ,

Šiais laikais ilgų knygų beveik niekas neskaito, tad autorius Morgan Housel iš pat pradžių veda prie reikalo: knyga bus trumpa ir prie reikalo. Trumpai, drūtai, aiškiai ir be užuolankų paaiškinama kaip asmeninius su finansais susijusius sprendimus veikia psichologija ir kodėl dažniausiai tie finansų sprendimai nebūna optimalūs, jeigu juos vertinsime tik pagal finansų teoriją. Ir tame nieko blogo, nes reikia suvokti, jog visas gyvenimas nėra vien tik finansai ir turto ar pajamų maksimizavimas: mes ne kokie robotai, kurių tikslas numirti su kuo didesniais skaičiais banko sąskaitoje.

Tiesą pasakius, iki šios knygos visada jaučiausi kiek keistai ir nejaukiai, jei kam tekdavo pasakoti ką nors apie finansų arba investavimo teoriją: juk nors ir baigiau tuos mokslus, nors ir dešimtmetį dirbau finansų sektoriuje, mano asmeniniai finansai iš pažiūros atrodo labai neefektyvūs. Niekada neturėjau paskolų, dabar didžioji dalis aktyvų – nekilnojamame turte, ir beveik visai nesidomiu akcijomis. Labai neefektyvus portfelis. Bet ši knyga man leido suprasti, jog aš visgi darau teisingai: svarbiausia ramiai miegoti naktį ir per daug nesukti galvos dėl investicijų, jeigu tik nuolat daugiau sutaupai nei išleidi.

One of the most powerful ways to increase your savings isn’t to raise your income. It’s to raise your humility.

Morgan Housel „The Psychology of Money“

Šioje plonoje knygoje labai daug gyvenimiškos tiesos. Apie tai, kad sėkmė yra prastas mokytojas: ji leidžia net protingiems žmonėms įsivaizduoti, kad jie visagaliai ir nepralošiantys (nežinau kiek protingas, bet kaltas tai tikrai). Apie tai, kad išorinė prabanga tik parodo tavo išlaidas, o ne tavo turtą (dažnai tie, kas puikuojasi itin prabangiais automobiliais, turi ir didelę paskolų naštą). Apie tai, kad yra dalykų, kurių nenusipirksi už pinigus: reputacija, laisvė elgtis pagal savo vertybes, šeima, tikrieji draugai, artimųjų meilė, tavo paties laimė. Ir apie tai, kaip kvaila rizikuoti statant šiuos dalykus ant kortos siekiant uždirbti daugiau pinigų. Patys turtingiausi žmonės yra tie, kurie žino, kad jiems visko gana ir nebereikia plėšytis dėl kelių procentų grąžos. Net jei jie ir gyvena tik senos statybos daugiabutyje.

You might think you want an expensive car, a fancy watch, and a huge house. But I’m telling you, you don’t. What you want is respect and admiration from other people, and you think having expensive stuff will bring it. It almost never does—especially from the people you want to respect and admire you.

Morgan Housel „The Psychology of Money“

Privalomas skaitinys.

Pagalbos! Kaip pasirinkti kam padėti?

Asmeniniai finansai, Gyvenimas, Pastebėjimai, ,

Ar kada esate rimtai galvoję, kam paskirtumėte lėšas, jei labdaros tikslais turėtumėte išleisti kažkokią sumą eurų? Nors kiekvienais metais kam nors vis skiriu savo 2 procentus pajamų mokesčio, dažniausiai mano sprendimas būna gana paprastas: remiu tuos, kuriuos remiu iš įpratimo, arba tuos, kuriuos pažįstu – bent jau iš jų tikiuosi, jog lėšos nebus tiesiog „įsisavintos“. Šiemet norėtųsi kiek labiau apgalvoto sprendimo – net jei per metus labdarai skiri ir menkas sumas, verta susimąstyti apie jų atnešamą naudą.

Vienas žymiausių investuotojų Warren’as Buffett’as turi man patinkantį principą: į labdarai išleistus pinigus reikia žiūrėti kaip į investicijas – jie turi duoti kuo daugiau naudos. Juk tuos pačius šimtą eurų galima išleisti begale būdų: liejant paminklines lentas ar gelbstint gyvybes Afrikoje, tiesiog išdalinant vargšams gatvėje ar dirbant link to, kad jie galėtų patys save išsimaitinti. Nuo pačio aukotojo priklauso, kokių tikslų jis nori pasiekti, bet jeigu jau turi tikslą išgelbėti kuo daugiau pamestų gyvūnų gyvybių, verta pagalvoti, kaip tai padaryti efektyviausiai. Dėl šios priežasties labai svarbūs labdaros fondo efektyvumo rodikliai – kiek iš paaukotų lėšų galų gale pasiekia galutinius naudos gavėjus, o kiek jų išleidžiama administravimui ir reklamai apie gerus darbus. Efektyviai organizuoti fondo veiklą, kaip ir sukurti gerai veikiančią pelningą kompaniją nėra labai paprasta, todėl pats investuotojas pasitiki tais, kuriems jau tai pavyko: jis savo lėšas yra paskyręs Bill’o Gates’o labdaros fondui.

Bet pagrindinis klausimas išlieka: pasaulyje yra daug neišspręstų problemų, tad kurią iš jų turėtų padėti spręsti paaukotos lėšos? Kaip pamatuoti naudą visuomenei: ar sumažintos kančios kiekiu, ar pagerinta gyvenimo kokybe, ar praturtinta siela? Ar didesnę naudą neša vaikui nupirkta knyga ir uždegtas noras siekti mokslo ar iš bedugnės ištrauktas alkoholikas ir jam sugrąžinta gyvenimo viltis? Atsakymų tam neturiu, nors linkstu manyti, jog norėtųsi prisidėti prie problemų sprendimo iš esmės: duoti ne žuvį, o meškerę, investuoti į tai, kad bėdon patekęs tvirtai atsistotų ant kojų ir vėliau jau galėtų padėti kitiems.

Todėl prašau pagalbos: ieškau efektyviai pasaulį gerinančių idėjų, kurioms gal trūksta ne tiek jau daug pinigų. Kokiems tikslams jūs aukojate savo lėšas? Gal tai mane užves ant kelio mano paieškose, o gal bus naudinga ir kitiems, kuriems kyla panašios mintys apie aukojimą.

Kokia ilgalaikė tikėtina pensijų fondų grąža?

Asmeniniai finansai, Ekonomika, Investicijos, Lietuva

Kad jau kilo diskusijos apie naujos pensijų skaičiuoklės naudojamas prielaidas apie pensijų fondų grąžą, tai įkišiu ir savo trigrašį. Šiuo metu skaičiuoklėje galima rinktis tarp 0.5%, 1.5% ir 2.5% vidutinės metinės pensijų fondo investicinės grąžos. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog tai reali grąža – t.y. grąža jau atskaičiavus infliaciją ir pensijų fondų mokesčius. Pensijų fondų valdytojai kaip valdymo mokestį dažniausiai ima 1% nuo valdomo turto, o dar kokius 0.5% gali suvalgyti kitos gerai ir taupiai valdomo pensijų fondo išlaidos (prekybos kaštai, auditas ir panašiai). Europos Centrinio Banko ilgalaikės infliacijos tikslas yra 2.0%, bet, būnant šiek tiek nuolaidesniam, galima taikyti 2.5% tikėtiną ilgalaikę infliaciją (tiesa, JAV šis skaičius istoriškai buvo arčiau 3.0%, bet JAV Federalinė Rezervų sistema kainų lygio stabilumo nemato kaip vienintelio savo tikslo). Tokiu būdu gaunu tikėtinos nominalios pensijų grąžos rėžį nuo 4.5% iki 6.5%. Teigiama, jog joje iš tiesų naudojama 5.5%-7.5% nominali grąža, bet tikriausiai skirtumas tame, kad dar yra priskaičiuojamas realus atlyginimų augimas.

Bet visgi kokios ilgalaikės nominalios grąžos iš pensijų fondo galima tikėtis ir ar tie 5 ir daugiau procentų siekiantys skaičiai yra tikėtini? Iš tiesų, Nerijus Mačiulis teisus, kad per paskutinį šimtmetį obligacijos JAV užtikrindavo maždaug 5.0% vidutinę metinę grąžą, o jeigu pažvelgtume į labai ilgo laikotarpio akcijų grąžas, jos būdavo kokiais 5-6 procentiniais punktais didesnės už obligacijų grąžą (tai taip vadinamoji akcijų rizikos premija). Bet teisus ir Raimondas Kuodis, teigdamas, jog gyvename ne visai vidutiniais laikais, o šiuo metu obligacijų grąža yra labai maža – jei norite JAV vyriausybei paskolinti dolerius dešimčiai metų, tai už tai gausite maždaug 2.0% palūkanų. Lietuvos obligacijų pajamingumas irgi mažesnis už tą cituojamą ilgalaikį vidurkį: dešimtmečių obligacijų pajamingumas yra apie 3.5%. Taigi, jeigu savo lėšas kaupsite konservatyviame pensijų fonde, investuojančiame tik į obligacijas, ir jums iki pensijos liko tik 10 metų, tikėtina, jog nominali tokio fondo grąža gali siekti apie 3%, o ne “ilgalaikius” 5%. Jeigu jūsų investicinis horizontas trumpesnis, tikėtina, jog grąža bus dar mažesnė. Tiesa, jeigu iki pensijos liko dar daug laiko, obligacijų grąža galėtų padidėti iki kokių 4 ar net šiek tiek daugiau procentų – JAV 30 metų obligacijų pajamingumas šiuo metu yra apie 3.25%, bet juk ne vien JAV investuosime.

Aišku, pensijų fondai neinvestuoja vien į obligacijas: finansų teorija teigia, jog akcijos ilguoju laikotarpiu užtikrina geresnę grąžą. Anksčiau buvo manoma, jog ne šiaip sau geresnę, o daug geresnę (akcijų rizikos premija siekė 5-6 procentinius punktus), bet pastarųjų dvidešimties metų akcijų rinkų istorija šia versija verčia abejoti. Kai kurie net pradeda manyti, jog akcijų rizikos premijos iš viso nėra ir ji lygi nuliui. Laikyčiausi Damodaran požiūrio, kad akcijų rizikos premija šiuo metu visgi egzistuoja ir ji, išskaičiuojant iš dividendų modelio, yra apie 2.5%. Tokiu atveju, prie numanomos obligacijų grąžos pridėjus šią akcijų rizikos premiją, ilgalaike akcijų grąža laikyčiau 5.5-7.0 procentus.

Kadangi manyčiau, jog pensijų fonde būtų sveika laikyti maždaug vienodai akcijų ir obligacijų (pagal finansų teoriją, akcijų turėtų būti daugiau, jei pensijų kaupimo laikotarpis ilgesnis), tai trumpai kaupiant pensiją (tarkim, 10 metų), nominalia tikėtina grąža laikyčiau apie 4.0-4.5%, o ilgai kaupiant (tarkim, 30 metų) – 5.0-6.0%. Kaip ir keliais procentiniais punktais mažiau, nei siūloma skaičiuoklėje, bet ji gal ne tokia ir absurdiška. Tiesa, su tokiomis prielaidomis reali pensijų fondų tikėtina grąža gaunasi apie nulį arba netgi šiek tiek neigiama.

Asmeninių finansų esmė septyniais žodžiais

Asmeniniai finansai

Vienas populiariausių praėjusios savaitės New York Times straipsnių duoda puikią visų patarimų asmeninių finansų klausimais santrauką:

Index (mostly). Save a ton. Reallocate infrequently.
Pirk (daugiausia) indeksinius fondus. Daug taupyk. Investicijas keisk retai.

Paprastam investuotojui geriausia savo lėšas patikėti indeksiniams fondams, kadangi jų valdymo mokesčiai būna mažiausi, o tuo tarpu jų grąža neretai aplenkia aktyviai valdomų fondų grąžą — tik nedaugeliui fondų valdytojų ilguoju laikotarpiu pasiseka investuoti lėšas pelningiau nei indeksas. Tačiau tai nereiškia, jog paprastas investuotojas turi apsiriboti tik indeksiniais investavimo produktais: bet, norintis rizikuoti labiau, ir rinktis kitus investavimo produktus, tam turėtų skirti tik nedidelę savo turto dalį. Riziką reikia valdyti.

Tikriausiai sunkiausiai įgyvendinamas, nors paprasčiausias, patarimas yra „daug taupyk“: tiesiog reikia išleisti mažiau, nei uždirbi. Finansinės laisvės nepasieksi, jeigu išleisi daugiau nei uždirbi, o ir tikėtis staiga praturtėti iš netikėtai nusisekusios spekuliacijos biržoje irgi yra naivu. Asmeninių finansų valdymas padeda pasiekti finansinę laisvę, tačiau tai yra ilgas (ir nuobodus) procesas, trunkantis ne vienerius metus. Kadangi dažniausiai esame išleisti nemažai, o mūsų norai neriboti, geriausia susidaryti kokį nors griežtą taupymo planą, ir, tarkime, kiekvieną mėnesį tiesioginiu debetu automatiškai už dalį atlyginimo nusipirkti investicinių fondų. Jei pinigų net nepamatai (jie iš karto investuojami), tai nekyla pagundos juos iš karto išleisti.

Dar vienas patarimas: nesimėtyti tarp savo investicijų. Jeigu nutarei investuoti ilgam, tai neverta panikuoti, jeigu rinkose įvyko korekcija. Taipogi neverta savo investicijų kas kelis mėnesius perkelti iš vieno fondo į kitą — dažniausiai nieko daug tuo nelaimėsime, tik sumokėsime komisinius. Svarbiausios investuotojo savybės yra kantrybė ir disciplina — reikia daug užsispyrimo, kad nenukrypti nuo užsibrėžto investavimo (ir taupymo) plano.

Kiek turėtum išleisti savo mašinai?

Asmeniniai finansai, Pastebėjimai

Vakar su kolega pietų metu diskutavom, kiek būtų racionalu, atsižvelgiant į žmogaus pajamas, išleisti asmeninės mašinos pirkimui. Kažkur esu skaitęs ar girdėjęs (bet, va, ieškau, ir niekur nerandu), jog egzistuoja paprasta taisyklė: nenorint per daug išsišokti (ir mašiną laikant daugiausia tik susisiekimo priemone), tavo mašina turėtų būti verta 2-4 mėnesinių atlyginimų. Tiesa, ši taisyklė gal daugiau galioja Vakarų Europiečiams — tarkim, jeigu esi vidutinio lygio specialistas, ir per metus uždirbi €60.000, tai tavo mašina turėtų kainuoti iki €20.000. Už tokią sumą galima įsigyti visiškai naują vidutinės klasės automobilį, taigi, atrodo, jog taisyklė nėra labai toli nuo realybės.

Tik, va, skaičiuojant pagal lietuviškus atlyginimus, gaunasi, jog mums turėtų būti įkandamos tik gana prastos transporto priemonės — bet pasidairius gatvėse galima padaryti išvadą, jog tikriausiai mes santykinai, lyginant su savo pajamomis, išleidžiame automobiliui daugiau nei vakariečiai. Mano paties mašina, kurią visai neseniai nusipirkau, nepatenka į šios taisyklės rėmus (nors išsišoka ne tiek jau ir daug). Tiesa, sutinku, jog dažniausiai nauji automobiliai perkami lizingu, bei „ant įmonės“, tad šiek tiek keičiasi jų finansavimo ekonomika, o tai leidžia įsigyti prabangesnį modelį.

Kadangi niekur neradau, kur aš šią taisyklę esu skaitęs, tai negaliu pasakyti, kuo ji grindžiama, tačiau prieš perkant mašiną visada verta prisiminti, jog automobilis nėra investicija, tai turtas, kuris greitai nusidėvi, tad geriausia jam pernelyg daug pinigų neskirti.

Rizika ir grąža

Asmeniniai finansai, Investicijos

Tai jau antras įrašas apie asmeninius finansus. Pirmajame rašiau apie pinigų vertę laike. Šį kartą apie dar vieną labai svarbią taisyklę — „kuo daugiau rizikuoji, tuo daugiau uždirbi (arba pradirbi)“.

Lengvų pinigų nebūna. Jeigu norėsi be jokios rizikos įdarbinti savo pinigus, grąža šiuo metu sieks apie 4% per metus — būtent tiek galima uždirbti perkant valstybines obligacijas, ar padedant apdraustą indėlį banke. Valstybės obligacijos yra laikomos pačia saugiausia investicija, kadangi valstybės bankrutuoja retai (tiesa, būna visko) — bet dėl šio saugumo jausmo jų grąža yra pati mažiausia. Jeigu nori uždirbti šiek tiek daugiau, galima ieškoti įmonių obligacijų: jų grąža didesnė (5-6%, o kartais net daugiau), bet įmonės žymiai dažniau bankrutuoja, tad tikimybė prarasti pinigus didesnė. Norint dar didesnės grąžos, teks susitaikyti su dar didesniu neapibrėžtumu ir ieškotis akcijų arba jų fondų. Niekas nežino, kiek už metų ar bet kokiu laikotarpiu ateityje kainuos akcijos — gali būti numatoma tik tikėtina grąža (dažniausiai žiūrint į istorinius duomenis). Rizikos ir grąžos taisyklė čia irgi galioja: kuo didesnė tikėtina grąža, tuo didesnė prisiimama rizika.

Rizika finansuose apibrėžiama kaip galimybė, jog atgausi mažiau nei tikėjaisi. Rizika dažniausiai matuojama standartiniais nuokrypiais nuo tikėtinos metinės grąžos: kuo didesnis standartinis nuokrypis, tuo metai iš metų investicijos grąža labiau svyruos apie vidurkį (tikėtiną grąžą). Taigi, jeigu kokios nors investicijos tikėtina grąža yra 5%, o jos standartinis nuokrypis 2%, tai pritaikant statistikos teoriją galima teigti, jog 95% atvejų investicijos grąža bus tarp 1% ir 9% (plius minus 2 standartiniai nuokrypiai normaliajame skirstinyje) — tokia grąža tikėtina obligacijų fonduose. Akcijų fonduose galima uždirbti žymiai daugiau: istoriškai JAV akcijų grąža siekia kokius 9%, bet standartinis nuokrypis viršija 10%, taigi reikėtų tikėtis, jog akcijų fondo grąža kiekvienais metais bus tarp -11% ir +29%. Jeigu negąsdina visiškai tikėtina galimybė, jog metų pabaigoje jūsų investicijos vertė gali būti kokiu dešimtadaliu mažesnė nei metų pradžioje, galite investuoti į tokį akcijų fondą ir tikėtis vidutiniškai didesnės grąžos nei obligacijų fonde.

Pinigų vertė laike

Asmeniniai finansai, Ekonomika

pukomuko savo dienoraštyje pasiskundė, jog Lietuvoje nėra nei vieno dienoraščio, kuriame būtų rašoma apie asmeninius finansus. Bandžiau pagalvoti, kaip čia viską sutalpinti į vieną įrašą, bet supratau, jog tai tikriausiai neįmanoma. Taigi, tikiuosi, seks serija įrašų apie asmeninius finansus, kuriuose išdėstysiu savo požiūrį šia tema. Nesu asmeninių finansų specialistas, bet visgi mano mintys gal kam nors bent šiek tiek bus naudingos.

Pradėsiu nuo vieno, mano nuomone svarbiausio dalyko, kurį reikia suvokti planuojant savo finansus: pinigų vertės laike (time value of money). Pinigai šiandien yra verti daugiau nei pinigai bus verti rytoj. Viena to priežasčių yra infliacija: kainos visada turi tendenciją didėti, ir net jeigu 1992-ieji metai į Lietuvą nesiruošia grįžti (tuo metu metinė infliacija buvo didesnė nei 1000 procentų, taigi viskas per metus pabrangdavo 10 kartų), bet laikoma normalu, jeigu kainos kasmet padidėja dviem procentais. Tačiau net jeigu infliacija ir bus lygi 2 procentams, litas šiandien yra vertas daugiau nei 1.02 lito po metų, kadangi šiuo metu palūkanos bankuose yra virš 4 procentų (palūkanos iš dalies priklauso nuo tos pačios infliacijos). Indėliai iki tam tikros sumos yra apdrausti, tad netgi bankų griūties atveju juos turėtų grąžinti valstybė, taigi juos galima laikyti beveik nerizikinga investicija. Iš to galima suprasti, jog litas šiandien yra vertas kokių 1.04 lito po metų, kadangi jau šiandien turėdami litą, be jokių didelių pastangų ir rizikos per metus galime iš jo padaryti 1.04 lito. Verta prisiminti, jog kalbame apie procentus, tad norint nustatyti, kiek litas šiandien bus vertas po dviejų metų galima vadovautis ta pačia logika: po metų litas bus vertas 1.00+4%=1.04 lito, o po dviejų 1.04+4%=1.0816 lito. Antraisiais metais palūkanas uždirbinėja ir tie 4 centai, kurie buvo uždirbti pirmaisiais metais, todėl antrųjų metų uždarbis (1.0816-1.04=0.0416 Lt) didesnis nei pirmaisiais metais (1.04-1.00=0.04 Lt).

Ką visa tai reiškia praktiškai? Kad kuo anksčiau reikia reikalauti, kad tau sumokėtų skolas, ir kuo vėliau apmokėti sąskaitas pačiam :) Kartu tai reiškia, jog jau šiandien išleidi 100 litų, vietoj to, kad juos investuotum ir kad tau jie uždirbtų palūkanas, prarandi galimybę po kokių 40 metų, kai senatvėje tavo pajamos tikriausiai nebebus tokios didelės, naudotis 480 litų  turtu (jeigu per 40 metų palūkanos visą laiką bus 4% didesnės nei infliacija, kas yra gana reali grąža ilgu laikotarpiu: 100*1.04^40=480.10 Lt).