Savukynas: internetas yra virtuali išvietė

Vakar važiuojant troleibusu ir benaršant internetą per mobilųjį telefoną mano susidomėjimą sukėlė Virginijaus Savukyno straipsnis OMNI laikeAr tikrai internetas yra virtuali išvietės siena?“. Autorius nagrinėja problemą, kodėl internete straipsnių komentarai būna nešvankūs, įžeidžiantys, be jokių argumentų ir t.t. Taip, problema internete egzistuoja jau kokį pusantro dešimtmečio, kai internetas nustojo buvęs tik akademikų ir kompiuteristų susiėjimo vieta ir į jį pradėjo plūsti tais laikais vadinti „AOL users“ – vienos pirmųjų interneto paslaugų tiekimo kompanijos Amerikoje klientai.

Pačiame straipsnyje su viskuo turbūt galima sutikti, išskyrus su viena pastraipa, kuri mane išmušė iš vėžių:

Diskusijų internete, kuriose tinklažmogiai išdėstytų racionalius argumentus, mandagiai pasikeistų nuomonėmis, yra labai mažai. Daug daugiau galima surasti nemotyvuotų emocijų iškrovų ir straipsnių autorių įžeidinėjimų.

Internete praleidžiu didžiąją dalį savo dienos, bet iš tikrųjų labai retai matau savo ekrane nemotyvuotas emocijas ir įžeidinėjimus (kalbu ne apie IRC – ten iš viso skirtingas pasaulis). Aišku aš tų emocijų ir įžeidinėjimų nematau nes paprasčiausiai nesilankau tose svetainėse kur tai vyksta – yra begalės vietų internete kur „signalo ir triukšmo santykis“
(signal to noise ratio) yra labai geras. Tad iškilo klausimas, kodėl vienur vyksta naudingos diskusijos, o kitur jos tėra tik
įžeidinėjimai.

Visgi manau tas svarbiausias ingredientas sėkmingam bendravimui internete yra priklausymas tai pačiai bendruomenei. Turbūt neblogas pavyzdys būtų Lietuvos dienoraščiai – ten gi dešimtys žmonių, aprašančių savo mintis ir tai ką jie nuveikė, ar tiesiog blevyzgojančių. Kiekvieną dienoraštį skaito irgi dešimtys žmonių ir dažniausiai bent keletas palieka savo
komentarus. Kad ir apie ką būtų dienoraščio įrašas, labai retai tik galima rasti komentarą, tiesiogiai įžeidinėjantį autorių už tai kad jis rašo nesąmones ar panašiai (bent jau aš sunkiai pamenu tokį atvejį). Manau, kad taip vyksta dėl to, kad visi, kurie skaito dienoraštį, daugiau ar mažiau pažįsta autorių asmeniškai ir jaučia jam pagarbą. Kiekvienas dienoraštis turi kažkokią mikrobendruomenę, o visose bendruomenėse būna pagarba jos nariams.

Jeigu tas dienoraščio įrašas būtų išimamas iš tos mikrobendruomenės ir pateikiamas kur nors kitur (na, tarkim, mic alaus užgrobimo idėja arba pukomuko pasvarstymai apie tai, jog sunku gyventi suvalgius savo galvą patektų į Delfi) tai jis sulauktų tikrai „įdomių“ komentarų, kuriuose autorius būtų sudirbtas į šuns dienas.

Tad kodėl nėra bendruomenės tarkim Delfyje? Clay Shirky yra rašęs, jog (interneto) bendruomenei yra tiesiog būtinas bendras dievas ir bendras priešas, todėl linuksistai garbina Linus Torvalds ir nekenčia Microsoft, o Pitonininkai meldžiasi Guido van Rossum ir šnairuoja į Perlininkus. Lietuvos dienoraščių bendruomenėje gal ir nėra bendrų dievų ar priešų, bet žmones vienyja bendri interesai ir pomėgiai. Tuo tarpu Delfyje bendrų interesų nėra, kaip tik atvirkščiai, yra labai skirtingi interesai ir nuomonės, ir jeigu ir galima vienytis tai tik į keletą stovyklų. O kai susitinka skirtingos stovyklos internete tai kyla taip vadinamos liepsnos (flames) ir nieko jau čia nebepadarysi. Išvada gana žiauroka: normalus bendravimas internete įmanomas tik tada kai jis vyksta labai panašiai mąstančių žmonių tarpe – vos tik pasirodo horizonte žmogus, turintis kitokią nei bendruomenės nuomonę ir iš karto į jį žiūrima kaip į bendruomenės griovėją, kurį reikia nuginčyti bet kokiomis priemonėmis. To atvykėlio būtų klausomasi tik tada jei jis pats būtų tos bendruomenės autoritetas.

Tad grįžtant prie Delfio, ten matyt yra susidariusios kelios bendruomenės – tarkim Paksininkų ir Antipaksininkų, kurios iš paskutiniųjų kovoja tarpusavyje. Bet kuris komentaras neatitinkantis jų pasaulėžiūros yra tampa gyvybiškai pavojingu bendruomenės išlikimui, todėl jį bet kuriomis priemonėmis nuginčyti. Klasikinis fleimas. Tuo tarpu pats straipsnio autorius atsiduria labai įdomioje situacijoje: jeigu jis stengsis būti iš paskutiniųjų objektyvus, tai turbūt gaus didelę dozę kritikos iš
abiejų stovyklų, nes jos abi sutapatins jį su priešu.

Na ir prisapaliojau čia nesąmonių. Reiktų eit valgyt.

EnC su nauju weblogu

Štai EnC perkrausčiau ant mano weblogo kodo. Tikėjausi, kad bus sudėtingiau, nes kai rašiau tai labai daug ką hardkodinau ir visai nemąsčiau kad galbūt tas kodas bus naudojamas dar kam nors kitam. Realiai EnC prisitaikė savo reikmėm per kokią valandą viską (na… taisė šablonus šiek tiek ir ieškojo hardkodintų dalykų, kuriuos reikia pakeisti). Kol kas dar pas jį ne viskas veikia (su CSS tikra makalynė ir man atrodo kad JavaScript jis kažkur nukišo taip kad jis neveikia). Na
žodžiu naujas adresas yra http://lietuvoje.lt/~enc.

Tiesa… Kažkaip keistai ten tame webloge daug kur minimas žodis Perl. Čia aš tikrai neliepiau jam to daryt :-)

Gobbitas.lt užlenktas

Kaip visada tik atėjęs į darbą peržvelgiu kolegų dienoraščius internete, persiskaitau viską, ir tada, giliai įkvėpęs atsiverčiu
manualus ir kimbu į darbą. O štai šiandien nueinu pasižiūrėti į Gobbito rašliavas ir laukia manęs didelis nusivylimas – „užlenkiau and so on“. Gobbitas buvo turbūt pirmas lietuviškas interneto dienoraštininkas, ir tik po
metų kai jau gyvavo jo dienoraštis, kaip grybai pradėjo augti ir kiti dienoraščiai. Dabar jau irgi po truputį gaunasi taip kaip ir gūdžiais 1996, kai kiekvienas turėdavo svetainę savo katei ir šuniui – lygiai taip ir dabar visi turi turėti dienoraštį. Bet turbūt nedaugelis įsivaizduoja ką reiškia turėti dienoraštį. Kartais reikia nežmoniško užsispyrimo, kantrybės ir dar kažko kad imtum ir parašytum ką nors į dienoraštį. Ir ne šiaip ką nors, o ką nors įdomaus, ką nors kas skaitytoją priverstų juoktis („na gerai tu čia pavarei, kompiuteraste“), piktintis („nesąmonė kad Perlas geriau už PHP!“) ar tiesiog stebėtis („oh, negalvojau kad ir tam yra Perlo modulis“). Tai sunkus darbas.

Paskutiniu metu nors dienoraščių ir pridygo, bet jie manęs per daug nedomina. Vieni jų yra retai atnaujinami, kiti visai nekompiuterastiniai ;) Ypač dienoraščiai prislopo vasarą – niekas neturi laiko sėdėti prie kompiuterio ir rašyti kažką į dienoraštį, nes ir taip yra ką veikti. Gobbitas buvo dienoraščių pradininkas. Bijau kad gali būti taip jog jis gali būti ir dienoraščių užsidarymų pradininkas. Gal būt dienoraščių manijos banga kaip tik šiuo metu pasiekė aukščiausią tašką ir pamažu pradės slūgti paskui save palikdama nebaigtus, pusiau pradėtus, dėmesio stokojančius dienoraščius interneto platybėse. Nors gal ir klystu.